Nuomonė. Kaip baudžiami piratai XXI a., arba kodėl Rusija juos „paleido“

NATO kareiviai sulaiko Somalio piratus

© Reuters/Scanpix

Jei tai būtų istorija iš vaikiškos knygelės – iš tų, kurių viršelis iliustruojamas kaulais ir kaukolėmis, o viduje yra žemėlapis, kaip surasti lobį – piratams būtų tekę eiti lenta į pražūtį. Tačiau tai nebuvo istorija iš vaikiškos knygos apie piratus, visa tai iš tiesų įvyko 2010 m.

Užgrobtasis laivas nebuvo škuna, o Rusijos tanklaivis, gabenantis 86 tūkst. metrinių tonų naftos, kurios vertė – 52 mln. dolerių. O piratai nebuvo spalvingos asmenybės su trumpais kardais, o somaliečiai, kuriems vadovauja profesionalai, žinantys krovinio vertę.

Rusijos naikintuvas vadovavosi ne XVIII a. garbės kodeksu, o tarptautine teise. Teoriškai, kapitonas privalėjo perduoti sulaikytus piratus regiono policijai, tačiau jis nenorėjo veltis į teisinius ginčus, todėl nusprendė juos paleisti. Tad jie buvo „paleisti į laisvę“ mažoje pripučiamoje valtelėje be jokios navigacinė įrangos, už daugiau nei 550 km nuo Jemeno krantų.

Galiausiai valtis dingo. Būtent taip baudžiami piratai XXI amžiuje, rašo Anne Applebaum internetinėje leidinio „The Washington Post“ versijoje.

Beje, Rusijos naikintuvas ne pirmas pasirinko tokį problemos sprendimo būdą. Prieš savaitę Europos karinių jūrų pajėgų, koordinuojančių karines operacijas Somalio pakrantėje, vadas pareiškė, kad yra buvę panašių incidentų, susijusių su olandų ir danų laivais, tačiau išsamiau paaiškinti atsisakė. Jis taip pat pranešė, kad iš 400 piratų, kurie buvo sulaikyti per pastaruosius tris mėnesius, tik 40 buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn, o likusieji buvo paleisti. Arba „paleisti“.

Kodėl? Piratus nelengva nuteisti – jūroje sunku surinkti pakankamai įrodymų, laivų kapitonai turi kitų prioritetų, ir dar dėl to, kad artimiausi veikiantys teismai Kenijoje ir Seišeliuose užversti piratų bylomis. Piratai dar paleidžiami ir dėl to, kad jie išmoko naudotis tarptautine teisine sistema.

Pavyzdžiui, praėjusį mėnesį piratai, kuriuos sulaikė Vokietijos karinio jūrų laivyno pajėgos, padavė į teismą Vokietijos vyriausybę, pareiškę, kad Mombasoje, Kenijoje, jiems nebus garantuotas teisingas teismas. O somaliečiai, atsidūrę toje pačioje Vokietijoje (arba Nyderlanduose ar Britanijoje) greitai suprato, kad gali prašytis politinio prieglobsčio.

Žinoma, suimtieji piratai taip pat gali būti vežami į Jungtines Valstijas, tačiau tai brangu, tai užima nemažai laiko ir, galiausiai, tai yra absurdiška. Praėjusį mėnesį Norfolke buvo teisiama vienuolika somaliečių – nė vienas iš jų nemoka anglų kalbos, nemoka skaityti nei rašyti jokia kalba ir net nežino savo gimimo datos.

Paklausti apie tai, ką jie valgo, jie paprašė kupranugario arba buivolo mėsos. Kaip juos galima teisti prisiekusiųjų teisme, kaip reikalauja Amerikos įstatymai?

Iš tiesų, suimti Somalio piratai suteikė Vakarų pasauliui nemažai teisinių komplikacijų.

Kaip pasakė teisės teoretikė Ruth Wedgewood, jie mus „įpainiojo į postmodernistinę sumaištį dėl teisės ir ginkluotų konfliktų, žmogaus teisių įstatymų, solipsistinio požiūrio į nacionalinę kriminalinę jurisdikciją ir, visų svarbiausia, sveiko proto trūkumo“.
Paprasčiausiai nelogiška juos teisti nacionaliniuose teismuose kaip paprastus nusikaltėlius – jie turėtų būti įtraukti į specialią tarptautinių teroristų kategoriją. Kita vertus, nėra tokių tarptautinių teismų ar tarptautinių kalėjimų, kurie būtų specialiai pritaikyti piratams. Praėjusį mėnesį Jungtinių Tautų Saugumo Tarnyba kreipėsi į generalinį sekretorių su prašymu apsvarstyti idėją dėl tokių teismų įsteigimo, tačiau, kaip žinoma, JT sistemos kuriamos mėnesiais ar net metais.

Tačiau egzistuoja ir kiti variantai. Galima būtų Somalio piratus vertinti griežčiau, kaip karinę ar terorizmo grėsmę, persekioti jų rėmėjus Persijos įlankoje ir Rytų Afrikoje bei sistemingai atakuoti jų bazes, iš kurių išplaukia laivai. Galima sustiprinti tarptautinį koordinavimą regione, kurį vykdytų karinis jūrų laivynas – rusai saugotų Rusijos tanklaivius, o JAV karinis jūrų laivynas saugotų JAV laivus, tačiau regione plaukioja nemažai laivų, priklausančių šalims, kurios neturi realaus karinio jūrų laivyno, pavyzdžiui, Graikija. Prieš kelis mėnesius buvo užgrobtas laivas su Graikijos vėliava ir už jį prašyta 7 mln. dolerių išpirkos. Už tokius pinigus galima nusipirkti nemažai Kalašnikovo automatų Adeno įlankos regione.

Tačiau kol mes kartu su rusais, kinais, europiečiais ir kitais susitarsime, kaip vadinti piratus ir kaip su jais elgtis, su sulaikytais piratais bus elgiamasi ad hoc principu. Paleisti juos išplaukti pripučiamoje valtelėje vargu ar gali būti laikoma geriausiu sprendimu, tačiau kol kas tai vienintelė išeitis.