Vis dėlto truputį (arba gerokai) neramu. Praėję metai buvo pilni sunkumų ir nesėkmių, o skambiai reklamuoti tarptautiniai susitikimai tų sunkumų nepajėgė įveikti, kaip Kalėdų išvakarėse pastebėjo ekonomistas ir filosofas Jacques‘as Attali prancūzų dienraštyje „L‘Express“ publikuotame straipsnyje „Kas liks iš 2009 m.?“ Pavojų nemažėjo, veikiau priešingai.
O ir visas pastarasis dešimtmetis turbūt vertintinas nevienareikšmiškai – dramatiškų siužetų netrūko, labai jau svaigiai buvome blaškomi įsisiūbuojančios globalizacijos. Besiformuojanti globali politika kol kas kelia daugiau klausimų, nei pateikia atsakymų. Įspūdis toks, tarsi dar sykį būtume priversti išgyventi paauglystę. Tarpulaikis? Bet ar nuo nenumaldomo permainų tempo vis labiau pavargstančio žmogaus neapima apatija?
Taigi jei jau metų sandūra, šiandien – apie viso dešimtmečio rezultatus ir lūkesčius.
Pirmoji pusė – straipsnis „Pasaulis, pilnas problemų“ iš žurnalo „The Wall Street Journal“
„Nors istorijos požiūriu prilygsta akimirkai, dešimtmetis irgi žymi tendencijas ir reikšmingus pasikeitimus. Taigi prasminga svarstyti apie 21 a. pirmą dešimtmetį, kuris paliks ryškesnį pėdsaką nei daugelis ankstesniųjų dėl mus užgriuvusių grėsmingų įvykių gausos. Ryškiausi iš jų – islamiškojo terorizmo pakilimas ir Vakarų finansinės sistemos susvyravimas. Istorijoje nebūna pasikartojimų, bet netrūksta buvusių įvykių atgarsių, primenančių aidą. Lemtingą 2001 m. rugsėjo 11 d. rytą Vakarų kapitalizmo simbolių Niujorko bokštų dvynių griūties dundesys atkartojo prie Perl Harboro artėjančių japonų bombonešių riaumojimą 1941 m.
Atsakydamas į teroro aktą tuometinis Amerikos prezidentas George’as W. Bushas jaunesnysis užpuolė Afganistaną ir nesėkmingai mėgino sugauti „al Qaedos“ lyderį Osamą bin Ladeną. Vėliau, 2003 m. kovą, amerikiečiai, britai ir australai, palaikomi kitų šalių koalicijos, užpuolė Iraką ir nuvertė diktatorių Saddamą Husseiną. Deja, tai neatnešė šiai šaliai taikos – prasidėjusiame sukilime prieš koalicijos pajėgas per 6 m. žuvo maždaug 150 tūkst. irakiečių. Demokratinė sistema šalyje formuojasi lėtai ir skausmingai. Vis dėlto ne kovos Irake bei Afganistane nusinešė daugiausia gyvybių šį dešimtmetį. Skaudžiausias buvo nuo 1998 iki 2009 m. trukęs konfliktas tarp hutų ir tutsių Kongo Demokratinėje Respublikoje. Per šį konfliktą žuvo 5,4 mln. žmonių. Tai kruviniausia priešprieša nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.
Pastarąjį dešimtmetį augo galia Kinijos, tampančios pasauline galybe ir ateityje galėsiančios varžytis su Amerika dėl lyderystės planetoje. 2008 m. Pekino olimpinėse žaidynėse kinai ne tik surengė įspūdingas žaidynių atidarymo ir uždarymo ceremonijas, bet ir iškovojo daugiausia medalių. Tai irgi pasitarnavo Kinijos Liaudies Respublikos reklamai. Kinijos kaimynė Indija irgi sugebėjo pasinaudoti milžiniškais žmogiškaisiais ištekliais ir taip pat demonstravo įspūdingą augimą. Pasaulio ekonomikos centras ėmė slinktis į rytus. Reikia pasakyti, kad Indijai kaip demokratinei valstybei negresia ilgalaikė problema, kurią vis viena teks spręsti Kinijai. Sustiprėjusi vidurinė klasė kada nors pareikalaus gerbti žmogaus teises.
Nesustabdomas Kinijos ir Indijos augimas paaštrino ekologines problemas, kurios dabar, skirtingai nei ankstesniais dešimtmečiais, atsidūrė visuotinio dėmesio centre. Tai, kad į Kopenhagos susitikimą klimato kaitos klausimais suvažiavo 20 tūkst. delegatų iš 92 šalių, yra akivaizdi iliustracija, kaip rimtai vertinami pavojai, kuriuos kelia žmogaus lemtas klimato keitimasis. Pastarąjį dešimtmetį netrūko daugybę žmonių gyvybių nusinešusių gamtos kataklizmų įvairiose pasaulio vietose, be to, pasaulį kamavo epidemijos. Karvių pasiutligė, paukščių gripas, 2009 m. balandį Meksikoje prasidėjęs vadinamasis kiaulių gripas nebuvo masinių mirčių priežastys, tačiau bent kurį laiką privertė pajusti, kas gali išnaikinti žmonių giminę ateityje.
2002 m. sausio 1 d. 12 iš 19 Europos Sąjungos (ES) valstybių narių atsisakė savo valiutų ir perėjo prie bendros valiutos euro. 2004 m. gegužės 1 d. bendriją papildė dešimt naujų narių, neseniai – dar ir Bulgarija bei Rumunija. Patvirtinta Lisabonos sutartis suteikė galimybę reformuoti ES. 2008 m. Amerikos prezidentu išrinktas Barackas Obama kiek per anksti gavo Nobelio taikos premiją. Vis dėlto juodaodžio prezidento išrinkimas žymi milžinišką poslinkį siekiant rasinės harmonijos Jungtinėse Valstijose. Šį dešimtmetį netrūko ir malonių įvykių, iš kurių dera išskirti piloto Chesley Sullenbergo žygdarbį, kai jis 2009 m. sausį nustojus veikti visiems varikliams vis dėlto sugebėjo nusileisti Hadsono upėje ir išgelbėti visus 150 lėktuvo keleivių.
Deja, dešimtmečio pabaigoje ištiko kitokio pobūdžio katastrofa. 2007 m. tik ryžtingas vyriausybių įsikišimas išgelbėjo pasaulio finansų sistemą nuo žlugimo. Dar vienas šio dešimtmečio bruožas – visas 24 valandas per parą sklindanti informacija. Didžiojoje Britanijoje mobiliųjų telefonų skaičius per dešimtmetį padidėjo nuo 35 iki 75 mln., o šalyje iš viso gyvena 63 mln. žmonių. Tai leidžia sužinoti naujienas ir priimti kolektyvinius sprendimus beveik akimirksniu.
Ką gi, šis neramus dešimtmetis baigiasi, o naująjį Vakarai pasitinka būdami pažeidžiami maždaug taip pat, kaip kad pramoninės revoliucijos pradžioje prieš porą šimtmečių. Jei Vakarų vyriausybės nesugebės spręsti politinių ir ekonominių būsimojo dešimtmečio problemų, vieninteliu kandidatu tapti praeinančio „dešimtmečio žmogumi“ teks paskelbti O. bin Ladeną“.
Antroji pusė – straipsnis „Istorijos tėkmės nunešta pasaulio tvarka“ iš dienraščio „The Financial Times“
„Praėjo 8 m. po Niujorko bokštų dvynių griūties, o Afganistanas ir Pakistanas išlieka konflikto arena, nepavyko pagauti O. bin Ladeno, stiprėja Vakarų nerimas dėl grėsmės, kad masinio naikinimo ginklas (tarkime, iš Pakistano arsenalų) pateks į džihadistų rankas. Vis dėlto pasaulis šį dešimtmetį išgyveno gilesnius, didesnio masto pasikeitimus. Viena pastebimiausių geopolitinių slinkčių – Azijos stiprėjimas. Tūkstantmečių sandūroje visi kalbėjo apie vienapolį pasaulį, kuriame Amerikos hegemonija tęsis amžinai. Bet stulbinamas Kinijos augimo tempas paneigė šias prognozes. O juk yra dar ir kaimynė Indija. Ilgai turėjusi vilties teikiančios šalies rangą, savo tikslų, panašu, ima pasiekti ir Brazilija. Deramos pagarbos sau reikalauja ir tokios šalys kaip Pietų Afrika, Meksika, Indonezija ir net Iranas su savo nerimą keliančiomis branduolinėmis ambicijomis.
Visuotinė finansų sistemos krizė įrodė, kad pasaulio jau negali tenkinti 20 a. antroje pusėje įsteigtų tarptautinių struktūrų veikla. Senosios valstybės vis dar renkasi į Didžiojo aštuoneto susitikimus, bet šį aštuonetą ima užgožti reprezentatyvesnis Didysis dvidešimtukas. O kadangi ES nuolat demonstruoja savo geopolitinę anemiją, vis dažniau imama kalbėti net apie Didįjį dvejetą, kurį sudaro Amerika ir Kinija.
Vis dėlto daugelis prognozių atrodo per ankstyvos. Viena iš svarbiausių nueinančio dešimtmečio pamokų ta, kad pasaulis juda į priekį ne tiesia linija. Nemaža dalis Kinijos vadovų savo šalies perspektyvas vertina gerokai kukliau nei šios šalies gerbėjai Vakaruose. Vis dėlto per vizitą Pekine Amerikos prezidento B. Obamos demonstruota išskirtinė pagarba rodo, kaip greitai į priekį juda kylančios valstybės. Porą šimtmečių globalios valdžios ribos ėjo Atlantu, dabar jos persikėlė į Ramųjį vandenyną. Būtų klaidinga manyti, kad valdžios slinktis į rytus neišvengiamai išprovokuos konfliktą tarp Vakarų ir tų, kurie kai kada pavadinami „likusiaisiais“. Priešiškumas ir varžymasis tarp išsivysčiusių ir besivystančių valstybių gali kilti lygiai taip pat, kaip tarp pačių kylančių naujų galios centrų.
Azija bauginamai primena 19 a. Europą. Šis regionas vis dar neišsivadavo iš paslėptų skriaudų ir neišsprendė pasienio ginčų. Reikia tikėtis, kad nepasikartos didžių valstybių ginčai, kurie paliko skaudžius randus 20 a. Bet jei šios viltys neturi pagrindo, daug lengviau įsivaizduoti įsiplieskusį konfliktą tarp Kinijos ir Indijos nei tarp Kinijos ir JAV.
Vis dėlto optimizmo ženklų esama. Nepaisydami šiandienių pavojų gyvename labai taikiais laikais. Praėjus metams po rinkimų, prezidentas B. Obama kaltinamas dėl to, kad neišsprendė pavojingiausių problemų: nesustabdė Irano branduolinės programos, neišsprendė arabų ir Izraelio konflikto ir nepažabojo Rusijos ekspansionizmo. Bet tiesa ta, kad daugelį šių problemų galima nebent pristabdyti. Prezidentas B. Obama suprato pagrindinį dalyką: jei daugiapoliame pasaulyje Amerikai lemta likti tarptautinio saugumo garantu (o alternatyvos tam nėra), jos galią reikia diegti į naujas daugiašales koalicijas.
Šiandien turime pasirinkti: gyventi taikoje, kai galingas valstybes riboja daugiašaliai susitarimai, arba įvyksta skilimas, kurį išprovokuos siauri nacionalistiniai interesai. Per pastarąjį dešimtmetį viskas pasikeitė, o būsimasis parodys, ar didžios valstybės, tiek senos, tiek ir naujos, sugebės tapti naujo pasaulio šeimininkėmis, arba naujoji tvarka jas pavers aukomis“.
„Dvi pusės“ – antradieniais 11.05 val. (kart. 16.25 val.).