Įžvalgomis apie tai, kuo naujasis populizmas skiriasi nuo senojo ir kokios yra naujojo populizmo grėsmės, nuomonių portale project-syndicate.com dalijasi istorijos ir tarptautinių santykių ekspertė ir apžvalgininkė Margaret MacMillan.
Žodis „populizmas“ praėjusiais metais skambėjo visur.
Tvirtindami, kad atstovauja liaudžiai, politiniai lyderiai pasiekė reikšmingų pergalių ir Europoje, ir Azijoje, ir, žinoma, Amerikoje.
Šių laikų populizmas – visai kitoks
Populizmu iš pradžių vadinti XIX a. pabaigoje Amerikoje vykę fermerių protestai.
Jie priešinosi bankų ir geležinkelių monopolijai.
Dabar šiuo terminu apibrėžiamas pasipiktinimas ir nusivylimas privilegijuotuoju elitu, nesvarbu, ar tai valstybinio, ar privačiojo sektoriaus grietinėlė.
Štai Italijoje valdžią į savo rankas mėgina perimti Beppe Grillo vedamas „Penkių žvaigždučių“ judėjimas, deklaruojantis savo dėmesį visiems nuo žurnalistų iki pramonininkų ir politikų.
Panašiai ir JAV, kur Donaldas Trumpas žadėjo „nusausinti pelkę“.
M. MacMillan teigimu, naujojo populizmo tikslai, palyginti su devynioliktojo amžiaus pirmtako, – gerokai labiau migloti, deklaracijos – kur kas platesnio užmojo.
Šios dienos populistų lyderiai dosniai dalijasi neapykanta, tačiau šykšti politinio konkretumo.
Jie blaškosi tarp kairės ir dešinės, o neretai yra abiejose pusėse vienu metu.
Štai, pavyzdžiui, D. Trumpas žada suteikti mokamas motinystės atostogas ir padidinti minimalią algą, bet kartu mažinti mokesčius turtingiesiems ir mažiau kištis į finansų ir aplinkos sričių reguliavimą.
Politinė orientacija populizme nesvarbi.
Pagrindinis populistų lyderių uždavinys – ne svariai argumentuoti ir teikti išsamius ir pagrįstus pasiūlymus, o, pasitelkus visą savo charizmą, manipuliuoti žmonių jausmais.
Priešingai negu tradicinės konservatyviojo arba socialistinio sparno partijos, naujasis populizmas nebando apeliuoti į socialinę-ekonominę klasę.
Pagrindiniame populistų taikinyje – tapatybė ir kultūra.
Populistų tikslinė auditorija – bet kas, jaučiantis ekonominę globalizacijos grėsmę, nerimaujantis dėl to, kad imigrantai užims darbo vietas ir pakeis nusistovėjusią visuomenės sudėtį, arba tiesiog liūdintis dėl savo įsivaizduojamai prarastos padėties (šis jausmas dažniausiai pasireiškia priešiškumu politinio korektiškumo sampratai), dėsto autorė.
Įvardijus priešą, nereikia ieškoti kitų kaltųjų
Ekonomistai gali kiek nori aiškinti, kad gyvenimas gerėja ir kad atotrūkis tarp vargšų ir turtingų daugelyje išsivysčiusių šalių nebedidėja.
Tačiau jiems nepavyks nuraminti nelaimingų žmonių, kurie jaučiasi nustumti į paraštes, neįvertinti ir paniekinti.
Ankstesni protesto judėjimai, pavyzdžiui, sufražisčių ir ankstyvųjų socialistų, mums davė ir minčių, ir lyderių, ilgainiui tapusių neatsiejama pagrindinės politinės krypties dalimi.
Tačiau naujasis populizmas nuo senojo skiriasi tuo, kad iš esmės neigia aukščiausių politinių sluoksnių teisėtumą ir nesutinka žaisti pagal taisykles.
Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partijos lyderis Nigelas Farage`as yra tikras populistas.
O štai buvęs kandidatas į JAV prezidentus senatorius Bernie Sandersas, po pralaimėjimo Demokratų partijos rinkimuose stojęs į Hillary Clinton pusę, – tikrai ne.
Naujųjų populistų pasaulėžiūroje dorovingoji liaudis stoja į kovą su nuodėminguoju elitu. Tačiau, pasak M. MacMillan, nėra visiškai aišku, kas priklauso kam, nes populistų kalbos yra pernelyg emocingos ir abstrakčios, kad būtų galima tai suprasti.
Mėgindami apibrėžtį „liaudį“, populistai savaime tam tikrus sluoksnius nuo jos atskiria.
Elitas, kuris yra per daug atitolęs nuo paprastų žmonių, kad suprastų jų poreikius, žinoma, nepatenka į populistų brėžiamą išrinktųjų ratą.
Ne vieta jame ir tiems, kurių požiūris kertasi su liaudies valia, įskaitant tuos pusę amerikiečių, kurie balsavo už H. Clinton, ir tuos 48 proc. britų, kurie mieliau būtų likę Europos Sąjungoje.
Specialistės teigimu, save kairiesiems arba dešiniesiems priskiriantys populistai iš esmės skiriasi tik tuo, ką pasirenka išstumti iš išrinktųjų rato ir pulti.
Pirmieji ėmėsi korporacijų ir oligarchų, antrieji – etninių ir religinių mažumų.
Kadangi priešai įvardyti, kai tik liaudis pasiskųs, kad jos valios nepaisoma, iškart bus, ką apkaltinti.
Žada išganymą, o sukelia viso labo chaosą
Aštrus nacionalizmas ir kalbos apie prarasto suvereniteto atkūrimą – pagrindiniai populistinių deklaracijų komponentai.
Taip pat ir istorija, o tiksliau – idealizuojamos praeities nostalgija.
D. Trumpas skelbė sieksiantis padaryti Ameriką vėl didžią, o Europoje populistų lyderiai uoliai stoja ginti krikščioniškosios Europos nuo tuntais čion plaukiančių musulmonų, nors į bažnyčią europiečiai užsuka vis rečiau.
Žinoma, daug kam reikalai iš tiesų pablogėjo.
Globalizacija ir automatizacija išsivysčiusiose šalyse atima darbo vietas, galingos korporacijos ir didelius turtus sukaupę asmenys visame pasaulyje geba vis labiau lobti ir sumokėti vis mažiau mokesčių, o daugybės žmonių gyvenimo sąlygos nuolat prastėja.
Tačiau populistų lyderiai išmintingų sprendimų nesiūlo. Tik svaičioja, tvirtina apžvalgininkė.
D. Trumpo planai pastatyti didelę ir gražią sieną palei Meksiką, uždrausti į šalį patekti musulmonų imigrantams, vėl atidaryti anglių kasyklas ir įvesti muitus prekėms iš Kinijos, yra ne tik neįgyvendinami; jie ko gero įžiebtų prekybinį karą, dėl kurio ekonominių sunkumų kamuojamiems tų pačių populistų rėmėjams pasidarytų dar sunkiau.
Kaip teigia M. MacMillan, populizmas suklesti tada, kai šalies politiką ir ekonomiką užklumpa bėdos.
Tai paaiškina, kodėl ankstyvaisiais Prancūzijos revoliucijos etapais išpopuliarėjo jakobinai, XIX a. viduryje Amerikoje – tamsuolių judėjimas (angl. Know-Nothings), B. Mussolinio Italijoje – fašistai, A. Hitlerio Vokietijoje – naciai.
Visos šios grupės skelbėsi esančios morališkai tyros ir žadėjo išnaikinti senąją korumpuotąją sistemą – dėl žmonių.
Tačiau, kaip ir minėti ankstesni judėjimai, šios dienos populistai, skelbiantys užvaldysiantys tiesos monopolį, anaiptol nėra demokratiški.
Matydami, kas vyksta Vengrijoje, Lenkijoje ir Turkijoje, jau galime suprasti, kad į valdžią atėję populistai pasinaudos visomis po ranka esančiomis priemonėmis, įskaitant ir pačią valstybę, kad demokratinių institucijų tiesiog nebeliktų.
Tokios formos populizmas 2017-aisiais gali būti pragaištingas tiek vidaus, tiek tarptautiniuose reikaluose.
Ruoštis, pasak autorės, reikia blogiausiam.
Tačiau galima viltis, kad šios naujos netašytos politinės jėgos privers pernelyg įsipatoginusias tradicines partijas imtis seniai reikalingų reformų.
Galbūt tada mūsų valdžios struktūros taps pakankamai tvirtos, kad atlaikytų antpuolį tų, kurie žada išganymą, o neša chaosą.