Tačiau, kaip ir būdinga padrikam D. Trumpo stiliui, jis taip pat pabrėžė gerbiantis A. Merkel, vertinantis NATO, o jo pasitikėjimas ir V. Putinu, ir A. Merkel gali greitai išgaruoti. Po tokių jo pasisakymų kyla nemažai klausimų apie patį D. Trumpą, rašo „The Boston Globe“ apžvalgininkas Alanas Bergeris.
Ar jį tikrai pavergė karo nusikaltėlis V. Putinas? Galbūt D. Trumpas turi kažkokių pragaištingų priežasčių liaupsinti V. Putiną kaip stiprų lyderį, ir žiūrėti pro pirštus į šiojo polinkį šaudyti arba specialiųjų tarnybų pareigūnų pagamintais užpilais nuodyti įkyrius žurnalistus, disidentus ir į kitą pusę perėjusius šnipus?
O gal D. Trumpo ditirambai V. Putinui atspindi įtaką, kurią neofitui prezidentui daro požiūris tokių įtakingų dvariškių, kaip strateginis patarėjas Steve‘as Bannonas, kuris yra alternatyvaus dešiniojo nacionalizmo šalininkas, arba kaip patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Mike‘as Flynnas, kuris ėmė pinigus iš V. Putino propagandos ruporo, televizijos kanalo „Russia Today“, ir kuris sėdėjo šalia V. Putino per banketą, iškeltą šios tarptautinės bendrovės sėkmės proga?
Galima šį klausimą suformuluoti grubiau: ar D. Trumpą turėtume traktuoti kaip V. Putino marionetę ar tiesiog kaip nevykėlį sukčių iš Kvinso rajono, visiškai neatitinkantį reikalavimų, kuriuos kelia didžioji istorijos scena?
Nerimo dėl įtartinų D. Trumpo santykių su V. Putino režimu negalima atmesti kaip paranojos – net jei realybėje ir neegzistuoja kompromituojantys vaizdo įrašai, kuriuose D. Trumpas Maskvos viešbutyje užfiksuotas su V. Putino specialiųjų tarnybų pasamdytomis sekso darbuotojomis.
FTB ir JAV žvalgybos tarnybos nagrinėti transakcijas, kurias vykdė D. Trumpo partneriai ir V. Putino aplinkos žmonės, ėmėsi gerokai prieš tai, kai buvo gauti dokumentai apie D. Trumpo ryšius su Kremliumi, kuriuos surinko į atsargą išėjęs Didžiosios Britanijos išorės žvalgybos M16 pareigūnas.
Bet yra dalykų, kurie kelia dar didesnį nerimą. Izraelio žurnalistas Ronenas Bergmanas, pagarsėjęs savo išskirtiniais šaltiniais Izraelio žvalgybos tarnybose, pranešė Izraelio laikraščiui „Yedioth Ahronoth“ apie tai, kad per paskutinį Amerikos ir Izraelio žvalgybos pareigūnų susitikimą amerikiečiai paprašė savo kolegų iš Izraelio neatskleisti slaptos informacijos šaltinių ir darbo metodų Baltųjų Rūmų ir Nacionalinio saugumo tarybos darbuotojams.
Izraeliečiams buvo pasakyta: egzistuoja pavojus, kad D. Trumpo aplinkos žmonės gali perduoti tokius duomenis Rusijos slaptosioms tarnyboms, o rusai, kurie nori, kad Iranas taptų toks pat priklausomas nuo Maskvos, kokia šiandien yra Sirija, perduos Iranui labiausiai saugomas Izraelio paslaptis.
Bet kokiu atveju, D. Trumpo nemokšiškumas yra dar pavojingesnis, nei potencialūs slapti įsipareigojimai Kremliui. Galiausiai, yra racionalus pagrindas manyti, kad geopolitinė Billo Clintono ir George‘o Busho jaunesniojo puikybė, kurią jie pademonstravo tada, kai ignoruodami Rusijos nerimą dėl savo pažeidžiamos periferijos bei neatsižvelgę į George‘o Busho vyresniojo ir jo valstybės sekretoriaus Jameso Bakerio žodinius patikinimus, leido vykdyti NATO ekspansiją rytine kryptimi – nuo Vokietijos iki vakarinių Rusijos sienų.
Pasibaigus Šaltajam karui derėjo įtraukti Rusiją į Eurazijos partnerystės su NATO sąjungininkėmis struktūrą.
Todėl naujasis Amerikos prezidentas turėtų ieškoti būdų, kaip išspręsti klausimą apie pavojingą įtampą su branduolinį ginklą turinčią Rusija. Vis dėlto nepagarbaus D. Trumpo požiūrio į NATO ir JAV sąjungininkes niekaip negalima pateisinti.
Kas nors, galbūt gynybos ministras Jamesas Mattisas, turėtų paaiškinti D. Trumui, kodėl penktasis Šiaurės Atlanto sutarties straipsnis – įsipareigojimas į vienos iš narių užpuolimą reaguoti kaip į viso aljanso užpuolimą – tapo taikos Europoje išsaugojimo pamatu.
J. Stalinas ir jo įpėdiniai suprato, kad Penktasis straipsnis yra absoliutus įsipareigojimas; jie suprato – vos tik Varšuvos pakto kariuomenė pajudės vakarų kryptimi, Vakarų šalių sostinėse nebus jokių parlamento debatų, prezidentai ir premjerai nedvejos, bet iškart smogs atsakomąjį smūgį.
Tai buvo Vakarų solidarumo paslaptis, taip pat pagrindinė priežastis, kodėl J. Mattisas per posėdį dėl jo kandidatūros patvirtinimo į ministro postą galėjo pasakyti: NATO ko gero yra sėkmingiausias karinis aljansas istorijoje. Jo didžiausia sėkmė ta, kad NATO pajėgos niekada nebuvo panaudotos Europoje.
Kai D. Trumpas lengvabūdiškai užsimena apie tai, kad gali nutraukti apsaugą tų NATO sąjungininkių, kurios nesilaiko pažado skirti 2 proc. savo biudžeto gynybai, jis sumenkina Penktojo straipsnio svarbą. Jei jis sėdėtų V. Putinui ant kelių ir automatiškai kartotų Kremliaus krikštatėvio žodžius, jo veiksmus dar būtų galima suprasti. Bet jei jis taip elgiasi vedinas savų impulsų, tai liudija apie jo iškreiptą pasaulėvaizdį, kuris kelia grėsmę Amerikai, jos sąjungininkėms ir taikai visame pasaulyje.