„Lauk iš svajonių fabriko, atgal į realybę!“ Šis Bavarijos premjero Horsto Seehoferio reikalavimas plačiai nuskambėjo Vokietijoje rugpjūčio pirmoje pusėje, taigi dar prieš didįjį pabėgėlių antplūdį.
© AFP/Scanpix

Šaltu dušu jis turėjo perlieti socialinius romantikus, keliančius sau ir visuomenei neįmanomą uždavinį – padėti visiems pasaulio nuskriaustiesiems ir pažemintiesiems.

„Spiegel“ ir antrojo Vokietijos televizijos kanalo ZDF atliktos gyventojų nuomonės apklausos parodė, kad vis daugiau jų palaiko H. Seehoferio, o ne Angelos Merkel kursą. Kanclerė politikų reitinge dabar užima tik ketvirtą vietą. Lyginant su rugsėjo mėnesio pirmąja puse, ji nusmuko 5 punktais, o H. Seehoferis, priešingai, pakilo 6 punktais ir užima devintąją vietą tarp visų Vokietijos politikų.

Viešojoje erdvėje į H. Seehoferio raginimą anuomet sureaguota dirgliai – kaip į beširdį pragmatizmą, kviečiantį išsižadėti Europos humanistinių vertybių. Utopinis socialinių romantikų siekis pasirodė besąs nesuderinamas su savo sienas saugančia Europos Sąjunga. Pasak jų, Europos nevalia paversti tvirtove, ji turinti likti atvira pasauliui.

Atrodo, kad Vokietijos žalieji ir politinio spektro kairė neskuba atsisakyti savojo idealizmo ir dabar, kai į „svajonių fabriką“ įsiveržusi realybė užgriūna vis naujomis sunkiai sprendžiamomis problemomis.

Nesiruošia to daryti ir kanclerė A. Merkel, savo pažiūromis „kairiuosius ir žaliuosius dažnai aplenkianti iš kairės“, – kaip neseniai šmaikščiai pastebėjo filosofas Peteris Sloterdijkas.

Pripažindama pabėgėlių krizės mastą bei svorį, kanclerė ragina šalies visuomenę šį bene didžiausią po Antrojo pasaulinio karo šaliai kilusį iššūkį pasitikti nusiteikus ryžtingai ir optimistiškai: tai esąs tvirtumo, atsparumo testas visuomenei, kurį išlaikiusi ji būsianti dar stipresnė.

Realybė gena politikus priešais save, versdama juos tik reaguoti, improvizuoti – kad neprarastų kontrolės, kad chaosas nepaimtų viršaus. Didėja spaudimas iš apačios, jį pirmiausia gauna patirti žemių ir komunų administracija, priversta čia ir dabar spręsti labai realius klausimus: kur apnakvyndinti, kaip aprūpinti dešimtimis tūkstančių plūstančius pabėgėlius? Kaip organizuoti jų paskirtsymą, transportą, registraciją?

Atsakingi žemių ir komunų asmenys atvirai prisipažįsta jau peržengę visokeriopą limitą: trūksta lėšų, pastatų, darbuotojų, paprasčiausiai senka organizatorių ir savanorių pagalbininkų fizinės jėgos.

Spaudimą komunos ir žemės perduoda aukštyn, kol jis pasiekia kanclerę, ištarusią lemtingąjį „Mes įstengsime“, – kad ir ji matytų, kaip sunku tuos žodžius „išversti“ į realybės kalbą.

Horstas Seehoferis
Horstas Seehoferis
© Reuters/Scanpix

Būtinybė įvardyti ir daryti nemalonius dalykus

„Kai vieni atsakingi už moralę, o kiti – už darbą ir resursus, – toks darbo pasidalijimas mums nepriimtinas“, – piktinosi H. Seehoferis.

Taip pat jis pabrėžė, kad net ir humaniškumui bei solidarumui yra ribos. Ir tai turįs teisę pasakyti kiekvienas politikas, nebijodamas dėl to būti pastatytas į dešinį kampą. Įvardinti ribas ir problemas turinti būti kiekvieno realiai mąstančio atsakingo asmens pareiga.

Vis dėlto kurį laiką ne kiekvienam politikui pakako drąsos atvirai prabilti apie problemas, iškilusias dėl nerealistiškų sprendimų bei pažadų. Antai dienraštis „Welt“ prieš keletą savaičių skelbė Berlynui adresuotą kritiką, bet jos autorius, aukštas Badeno–Viurtenburgo žemės ministerijos atstovas, savo pavardės neišdrįso paviešinti.

„Kas šiomis dienomis užsimerkia, galimas daiktas, kad jaučiasi geriau. Tačiau žiūrėti pro rožinius akinius – pavojinga. Kas nori, kad mūsų šalis ir toliau būtų atvira bei pasiruošusi integracijos procesams, privalo būti pasirengęs ne tik įvardinti nemalonius dalykus, bet, kas dar svarbiau, ir juos daryti“, – reikalavo atsakingas ministerijos darbuotojas.

Realistų-skeptikų ir idealistų-pasiryžėlių diskusijos kaitina jau ir taip nežemos temperatūros Vokietijos emocinę atmosferą, bet drauge jos ir padeda ieškoti sprendimų.

Realistus galima būtų palyginti su minų ieškotojais: savo skepticizmo detektoriais jie randa ir įvardija esančias ir dar iškilsiančias problemas. Socialiniai romantikai kol kas tik mėgina argumentais jas užginčyti ar bent sušvelninti. Kaip praktika rodo, ne visada sėkmingai.


Ar pagrįsta baimė dėl grėsmės visuomenės kultūrinei statikai?

Būgštaujantiems, kad Vokietijos visuomenė gali palūžti po pabėgėlių našta, optimistai pasiryžėliai primena ankstesnes pabėgėlių bangas, pirmiausia – tuos 12 milijonų, po Antrojo pasaulinio karo užplūdusių sugriautą Vokietiją iš buvusių rytinių Reicho teritorijų. Tačiau toks argumentas sunkiai atlaiko kritiką.

Nes didžiąją dalį pabėgėlių anuomet sudarė „Rücksackdeutsche“, vietinių taip pravardžiuoti dėl to, kad visą savo mantą atsinešė kuprinėse (Rücksack vok. – kuprinė). Jie kalbėjo vokiškai, priklausė tai pačiai kultūrai, tradicijai. Skirtumai buvę tik regioniniai.

„Kiekvienas, kuris dabar šaukia „Refugees welcome!“, privalėtų žinoti, kad jie ne tik kad ateina iš Artimųjų ir Vidurio Rytų, bet ir savo nešuliuose atsineša Artimuosius ir Vidurio Rytus“, – primena „Welt“ korespondentas Henrykas M. Broderis.

Kad staigi, šiais metais veikiausiai milijoną pasieksianti, imigracija neišvengiamai pakeis visuomenės veidą, pripažįsta ir pati kanclerė. Bet A. Merkel interpretuoja susidariusią padėtį kaip šansą, o ne kaip pavojų.

Kitaip neribojamą imigraciją vertina Bavarijos finansų ministras Markus Söderis, manantis, jog ji gali pažeisti šalies „kultūrinę statiką“.

Sunerimę ir Vokietijos policijos vadovai, iš savo patirties žinantys, kokį didelį sprogstamumo potencialą savyje slepia tautų, kultūrų bei religijų mišinys, kaip greitai trintys tarp atskirų etninių ar religinių grupių gali išsilieti gatvės mūšiais.

Panašių konfliktų Vokietijoje netrūksta ir dabar. Staiga paaštrėjusi Turkijos politika kurdų atžvilgiu netruko aidu atsiliepti ir čia: viename Vokietijos mieste policijai teko slopinti masines muštynes tarp kurdų ir turkų, kitame maskuoti kurdai mėgino padegti turkų mečetę.

Aukšti Vokietijos politikai ir žiniasklaida pastaraisiais mėnesiais dažnai peikia rytų europiečius dėl jų nenoro įsileisti musulmonus. Tačiau islamo baimė nesvetima ir Vokietijos gyventojams.

Kaip rodo metų pradžioje daryta visuomenės apklausa (Bertelsmanno studija), 57 procentai apklaustų ne musulmonų tikėjimo respondentų sakėsi jaučiantys islamo grėsmę, 61 procentai manė, kad islamas nesiderina prie Vakarų pasaulio. Natūralu, kad tą baimę pabėgėlių banga tik sustiprino.

Bijantiems islamizacijos kanclerė pasiūlė labai paprastą receptą: užuot pavydėjus musulmonams, kad šie taip gilinasi į Koraną, vertėtų patiems dažniau atsiversti Bibliją.

„Būkit geri krikščionys, dažniau eikit į bažnyčią – nereiks bijoti musulmonų“, – panašius patarimus būgštaujantiems vokiečiams dalina ir teologijos profesorė, buvusi Hanoverio protestantų vyskupė Margot Käßman.

Visuomenės psichologijos požiūriu tokia pozityvi laikysena iš esmės yra teisinga. Negi iškilusių iššūkių akivaizdoje būtų teisingiau kurstyti baimę ir paniką?

„Baimė – blogas patarėjas“, – dažnai pastarosiomis savaitėmis kaip burtažodis kartojama frazė.

Vis dėlto jokie žodžiai nei užkalbėjimai nepadės išspręsti realių problemų. Jų sprendimas pirmiausia kainuos milijardus. Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schäuble neseniai prisipažino, kad sunku numatyti visas su pabėgėliais susijusias išlaidas, tik aišku, kad jos būsiančios milžiniškos.

Angela Merkel
Angela Merkel
© AFP/Scanpix

Aktualiausia problema dabar – kur apgyvendinti pabėgėlius

Kiek kainuoja pabėgėliai, pirmieji gavo pajusti Vokietijos žemių bei komunų vadovai, dėl to jie primygtinai reikalavo kuo greičiau sušaukti pabėgėlių krizės klausimais bendrą žemių ir šalies viršūnių susitikimą. Rugsėjo 24 d. vykusiame susitikime žemių vadovai išsireikalavo, kad didžiąją dalį finansinės naštos perimtų federalinė vyriausybė.

Aktualiausias žemių ir komunų vadovams iškilęs uždavinys – kur apgyvendinti tokias mases imigrantų? Juk sporto salėse ir palapinių miesteliuose jų mėnesių mėnesiais nelaikysi.

„Focus“ paskelbtais duomenimis, dabar Vokietijoje trūksta 770 tūkst. butų, ypač – didmiesčiuose, ypač – nuomininkams prieinama kaina.

Socialiai silpnesni gyventojai nebeįstengia nuomotis butų, o tik kambarius. Arba priversti likti gyventi pas tėvus. Pabėgėliai būsto problemą dramatiškai užaštrino, padidindami ir taip didelę konkurenciją butų rinkoje.

Norint pagerinti padėtį, šalyje metai iš metų turėtų būti kasmet pastatoma po 400 tūkst. butų.

Valstybė privalo tokių butų statybą remti finansiškai. Ir vėl prireiks milijardų eurų iš valstybės biudžeto. Tačiau be jų pabėgėliams iškyla grėsmė tapti benamiais. Gresia ji ir dabar, nes juk namų per kelias savaites ar mėnesius nepastatysi.

Konkurencija dėl būsto ir drastiški administracijos sprendimai

Kol įtemptoje butų rinkoje konkuravo Vokietijos gyventojai, vyriausybė delsė problemą spręsti. Dabar vyriausybės operatyviai priimtas sprendimas statyti butus sukėlė vietos gyventojų socialinį pavydą: mums, čia gyvenantiems ir dirbantiems, pinigų nebuvo, o pabėgėliams staiga atsirado? Kaip čia yra?

Akivaizdu, kad dėl butų dabar su pabėgėliais bus priversti konkuruoti socialiai silpniausi šalies sluoksniai, apatinis visuomenės ketvirtadalis.

Berlynas pabėgėliams dabar užleido netgi benamių prieglaudas. Kas bus žiemą? Kur dėtis senbuviams benamiams?

Ieškodami išeities iš susidariusios kritinės padėties, komunų vadovai ryžtasi drastiškam sprendimui – laikinam nekilnojamo turto nusavinimui.
Ligi šiol tokia galimybė buvo tik svarstyta. Dabar visuomenę pasiekė ir labai konkretūs planai. Tarkime, Hamburgas planuoja laikinai nusavinti kai kuriuos pramoninės paskirties pastatus pabėgėliams apgyvendinti.

Šie planai susilaukė aršaus nekilnojamo turto savininkų pasipriešinimo, – prabilta apie peržengtą raudonąją liniją, apie tai, kad toks nusavinimas prilygstąs konfiskavimui. Nurodoma, jog panašūs žingsniai tik susitiprins neigiamas gyventojų nuotaikas pabėgėlių atžvilgiu.

Kaip rašoma „Stern“, jau pasitaikė ir atvejų, kad komunų administracija ryžosi nutraukti nuomos sutartis su nuomininkais, gyvenančiais komunai priklausiusiuose butuose, tam, kad jų vietoje apgyvendintų pabėgėlius. Vokietijos įstatymai leidžia nekilnojamo turto savininkams tokį žingsnį – jei buto staiga prireikia savo poreikiams.

Berlyne, kur susidarė ypač kritiška padėtis, žemės politikai jau nukreipė žvilgsnius į privatiems asmenims priklausančius nenuomojamus arba turistams nuomojamus butus. Teisės požiūriu, pasirodo, juos laikinai nusavinti irgi įmanoma, argumentuojant įstatymiškai įteisinta pareiga elgtis solidariai: asmenys gali būti įpareigojami atiduoti naudojimui savo turtą, jei to reikalauja susidariusi pavojinga situacija.

Kiek Vokietijai kainuos integracija?

Milijardus kainuos ne vien pabėgėlių apgyvendinimas bei maitinimas. Sunku numatyti, kiek šaliai atsieis medicininė imigrantų priežiūra. Žalieji reikalauja sudaryti jiems iš esmės vienodas medicininio aprūpinimo sąlygas kaip ir vietos gyventojams, ligonių kasų pacientams.

Optimistai jau kalba apie pabėgėlius kaip apie būsimus mokėtojus į socialines ir ligonių kasas. O realistai primena: „Bet iki to laiko dar daug vandens ir daug pinigų nutekės.“ Kiek kainuos vien vaikų darželiai! Jau ir dabar juose trūksta vietų, o naujausiais duomenimis, reikės dar mažiausiai 68 tūkst. papildomų vietų pabėgėlių vaikams.

Prireiks didžiulių investicijų į pabėgėlių vaikų bei jaunuolių bendrąjį lavinimą bei profesinį mokymą, į studijas. Bet ir tai dar anaiptol negarantuoja sėkmės. Pakanka pasižvalgyti po Vokietijos paralelines visuomenes, atsiversti statistikos lenteles, rodančias, jog imigrantų procentas tarp bedarbių yra gerokai didesnis nei vokiečių. 2013 metų duomenimis migrantai sudarė 35 proc. visų Vokietijos bedarbių, nors jie sudaro tik 19,5 proc. visų Vokietijos gyventojų.

Optimistai atšauna: „Nebekartosim ankstesnių klaidų. Iš pat pradžių skatinsim emigrantus mokytis vokiečių kalbos, nes tai – pirmoji integracijos prielaida.“

Tačiau iš kur imti tiek vokiečių kalbos mokytojų vaikams ir suaugusiems? Kol kas niekas negali tiksliai pasakyti, kiek iš viso naujų klasių prireiks pabėgėlių ir imigrantų vaikams.

Manoma, kad šiais metais Vokietijos mokyklos turės priimti apie 300–400 tūkst. pabėgėlių vaikų. Tai sunkiai išsprendžiamas uždavinys – ne tik finansų, bet ir organizacine prasme. Kokia burtų lazdele pamojus gauti naujas patalpas? Iš kur ištraukti naujų mokytojų? Juk jau ir taip jų trūksta.

Žemės paskaičiavo, kad šįmet Vokietijoje prireiks apie 20 tūkst. naujų mokytojų, iš jų 3 tūkst. – vien vokiečių kalbos. Be to, tik nedidelė dalis mokytojų profesiškai paruošti elgtis su karo traumatizuotais vaikais bei jaunuoliais.

Atskira, ne mažiau sudėtinga tema – pabėgėlių įdarbinimas. Vokietijos pramonės ir darbdavių asociacijos atstovai nusiteikę optimistiškai: į darbo rinką netrukus plūstels nauja, motyvuota, jauna darbo jėga. Tegu tik valdžia nestato dirbtinių barjerų pabėgėlių įdarbinimui.

Tačiau Vokietijos darbo bei socialinių reikalų ministrė Andrea Nahles (SPD) suskubo nugesinti per didelius darbdavių lūkesčius, grąžindama juos realybėn. Pasak ministrės, pirmieji bandymai politinio prieglobsčio prašytojus kuo greičiau įvesdinti į darbo rinką didelių vilčių neteikia.

„Ne visi atvykstantieji yra kvalifikuoti. Siras gydytojas nėra tipiškas atvejis“, – sausai konstatavo ministrė ir jau dabar prašė gyventojų turėti kantrybės bei supratimo dėl to, kad ateinančiais metais Vokietijoje didės nedarbas bei socialinės pašalpos gavėjų skaičius.

Tad vokiečiams, matyt, ateinančiais metais išties teks pakelti nemažus išbandymus. Ir, reikia tikėtis, jiems tai pavyks. Nes savo kalboje jie turi daug žodžių tam įvardinti: „Belastungsprobe“, „Belastungsfähigkeit“, „Bewehrungsprobe“, „Härtetest“, – visus juos pramaišiui pastarosiomis savaitėmis dažnai kartoja kanclerė.

Netrūksta panašios prasmės žodžių ir lietuviams. Tad palinkėkim vokiečiams lietuviškai: stiprybės, tvirtybės, ištvermės, patvarumo bei atsparumo sprendžiant užgriuvusias problemas. Bet ir neuždaryti svajonių fabriko, kuriame audžiamos atviros, humanistinėmis vertybėmis grindžiamos visuomenės vizijos.

Tačiau įvykių raida parodė, kad ko neįstengė H. Seehoferio žodžiai, tą padarė pati realybė: „svajonių fabriką“ pastarąją savaitę vienas po kito palieka vis daugiau CDU politikų, jau drįsdami atvirai suabejoti savo kanclerės sprendimais ir prabilti apie būtinumą keisti pabėgėlių politikos kursą.

„Partijoje ir jos platformoje euforija jau seniai nebėra tokia didelė kaip jos viršūnėlėse ir Kanceliarijoje“, – konstatvo CDU ekonomikos ekspertas Klausas–Peteris Willschas, reikalaudamas aiškiai įvardinti problemas, išsakyti ir nemalonias tiesas, užuot keitusis drąsinančiais šūkiais. Po šiais žodžiais dabar veikiausiai pasirašytų nemaža dalis Vokietijos krikščionių demokratų.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Rusijos propagandos gniaužtuose atsidūrusios šalies atstovė: žmonės mąsto, emigruoti ar dar palaukti (111)

Jauna moteris, buvusi kandidatė Moldovos prezidento rinkimuose Maia Sandu yra pasiryžusi...

Ekonomistų nuomonės dėl bankų įtakos išsiskyrė (48)

Įtakingiausiais Lietuvoje laikomi ekonomistai sutaria, kad kita didžiulė pasaulinė ekonomikos...

Į susišaudymo Vilniuje sūkurį pateko ir S. Stavickis-Stano (34)

Pirmadienio vakarą Vilniuje , Antakalnio gatvėje, aidėjo šūviai. Policijos duomenimis, tarp...

Vilniuje esančioje Antakalnio gatvėje aidėjo šūviai papildyta 20.44 (44)

Šiandien Vilniuje aidėjo šūviai. Antakalnio gatvėje esančioje kavinėje tarp susipykusių...

Pajūryje siūlo užsienio turistus sutraukiantį poilsį: lietuviai nebevertina to, ką turime (2)

Didžiausio šalies kurorto pašonėje esantis Palangos kempingas baigia savo antrąjį sezoną.

Žiema artėja: yra sprendimų, kurie nepatiks „valstiečių“ rinkėjams (130)

Žiema artėja, o ją savo reitingais gali pajusti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga...

Vilniaus viešnamiuose – meilės pažinčių svetainėse ieškančios užsienietės (28)

Iš jaunų merginų prostitucijos pralobti užsigeidę sutuoktiniai nutarė eiti lengviausiu keliu –...

Įvardijo, kiek asmenų „Karklėje“ sučiupo su narkotikais: skaičiai stebina (56)

Savaitgalį vykusio festivalio „ Karklė Live Music Beach “ dalyvius patikrinę policininkai ir...

Kokios spalvos bus madingos artėjančio šaltojo sezono metu

Vasarai artėjant į pabaigą pamažu imama domėtis, koks koloritas dominuos artėjančio šaltojo...

Svaiginanti 28-metės karjera: nuo modelio iki artimos D. Trumpo bendražygės (12)

Naująja komunikacijos departamento vadove JAV prezidento Donaldo Trumpo administracijoje laikinai...