Maratonas pirmą kartą organizuotas 1981 metais vyrams ir 1984 metais taip pat pradėtas organizuoti moterims. Pastaraisiais metais maratonas įgauna vis daugiau populiarumo tarp užsieniečių turistų – paskutiniame maratone 2016 metų Balandžio devintą dieną bėgo beveik du tūkstančiai užsieniečių!

Visos kompanijos, organizuojančios turus į Šiaurės Korėją balandžio mėnesį būtinai sieja keliones su Pchenjano maratonu. Kai kurie turai yra labai trumpi, tik dviejų ar trijų dienų, kurių metu žmonės sudalyvauja maratone, pamato porą įžymių vietų Pchenjane ir išvažiuoja. Kiti – ilgesni, nuo keturių iki net dešimties dienų, kurių metu turistai antrą turo dieną dalyvauja bėgime ir visą likusį laiką tyrinėja tiek Pchenjaną, tiek kitus Šiaurės Korėjos miestus.

Maratonas Šiaurės Korėjoje

Aš nusprendžiau, jog vykti į Korėją dėl kelių dienų yra beprasmiška, kadangi tai kainuoja itin daug pinigų ir, tikėtina, antrą kartą gyvenime ten nenuvyksiu. Būtent todėl užsisakiau septynių dienų turą, į kurį įėjo bėgimas maratone, o likęs laikas buvo skirtas šalies tyrinėjimui.

Tiesa, nežinau, ar vietiniams dalyvavimas maratone yra mokamas, tačiau užsieniečiams mokamas ir pakankamai brangus. Aš mokėjau 50 eur už 10-ies kilometrų bėgimą, tačiau ilgesnės distancijos kainavo dar brangiau.

Iš pradžių norėjau atstumą bėgti kiek įmanoma greičiau ir sumušti savo asmeninį 10-ies kilometrų bėgimo rekordą. Tada dar prieš kelionę į Š. Korėją važiuodamas motociklu Vietnamo kalnuose nukritau nuo jo ir išsinarinau nykštį, todėl man uždėjo gipsą ir liepė kelias savaites būti ramiai. Dėl šios priežasties buvau ne pačios geriausios sportinės formos, todėl teko atsisakyti planų siekti asmeninio rekordo.

Maratonas Šiaurės Korėjoje

Kai tik atvykau į Korėją, svarsčiau maratone išvis nedalyvauti, tačiau mano gidas pasiūlė nuostabią idėją – maratone eiti arba bėgti labai lėtai. Jokių greičio ar laiko apribojimų nėra, tad galėčiau „finišuoti“ net jeigu užtrukčiau kelias valandas. Todėl taip ir padariau, ir beje – tai buvo vienas įdomiausių dalykų, kuriuos nuveikiau Korėjoje, kadangi per tą laiką sugebėjau bent šiek tiek pabendrauti su vietiniais žmonėmis, nuolat sustodavau padaryti nuotraukų ir eidamas pamačiau daug daugiau, negu būčiau pamatęs bėgdamas visu greičiu.

Maratono metu mums buvo leista daryti nuotraukas, tačiau uždrausta filmuoti. Taip pat buvo labai griežtai uždrausta fotografuoti policininkus, valstybės darbuotojus ir bet kokias statybas. Dėl statybų buvome perspėti bent keliolika kartų – bet kokia padaryta nuotrauka galėjo užtraukti daug problemų tiek mums, tiek mūsų gidams. Paklausus, kodėl korėjiečiai taip nenori leisti daryti statybų nuotraukų, mums atsakė, jog tai susiję su įžymiuoju milžiniško dydžio viešbučiu, kuris jau kelis metus stovi taip ir neužbaigtas. Kai internete pasirodė jo nuotraukos, žmonės pradėjo spekuliuoti, jog Korėjos vyriausybė bankrutuoja, kadangi sustabdė tokį didelį ir svarbų statybų projektą.

Nepaisant to, man pavyko nufotografuoti daug objektų, pastatų bei gatvių, kuriomis bėgome. Taip pat daviau „penkis“ dešimtims žmonių ir apsikeitėme gražiais žodžiais vieni su kitais. Kai kurie žmonės buvo labai drovūs, tačiau kiti nuolat mojavo, šypsojosi ir kartojo „hello“. Buvo smagu bent akimirką pabendrauti su vietiniais žmonėmis, kurių kasdienybė yra tokia tolima tiek man, tiek kitiems turistams bėgusiems maratoną.

Prisimenu tik tiek, kad bėgdamas maratoną negalėjau nustoti šypsotis ir gėrėtis mane supančiais vaizdais. Dažnai sustodavau pasigėrėti kokiu nors pastatu, kavinuke, susibūrusiais žmonėmis, žaidžiančiais vaikais. Vis žiūrėdavau į gyvenamųjų pastatų balkonus, vildamasis ten išvysti stebinčius žmones. Jeigu pamatydavau šiltą besišypsantį veidą, dažnai sustodavau duoti „penkis“, nufotografuoti juos ar tiesiog pasakyti „hello“.

Kaip dažnai atsitinka gyvenime, kai yra uždaromos durys, atsiveria langas. Šiuo atveju atsivėrė dar ir koks langas!

Maratonas Šiaurės Korėjoje

Mano nuomone, paties renginio organizacija buvo visai vykusi. Iš vakaro atvykome į stadioną, kur mums paaiškino, kur sėdėsime, kur pradėsime bėgti, kur baigsime, kur bus padėti mūsų daiktai, kur lauks gidai ir t.t. Taip pat savo autobusu nuvažiavome visą maratono distanciją ir mums buvo paaiškinta, kur galime rasti lauko tualetus, kur galime fotografuoti, kur negalime ir kt. Paties maratono metu palei visą distanciją stovėjo pagalbiniai darbuotojai, kurie rodė mums kelią. Taip pat kas kelis kilometrus buvo vandens stotelės, o vietiniai žmonės aktyviai palaikė bėgikus (ypač iš Šiaurės Korėjos).

2016-ųjų metų maratone atsitiko labai įdomus bei keistas dalykas. Visą laiką pilno maratono (42 kilometrų) distancijos bėgime pirmavo bėgikas iš Ganos valstybės. Po kelių valandų bėgimo, tik įbėgus į stadioną, dėl kažkokių priežasčių jis pasuko neteisinga kryptimi ir, kai jau suprato, jog finišo linija kitoje pusėje, jį spėjo aplenkti bėgikas iš Šiaurės Korėjos. Po šio incidento Ganos kilmės bėgikas buvo labai nepatenkintas bei susijaudinęs.

Daugelis turistų mano, kad korėjiečiai jį suklaidino specialiai, kad laimėtų Š. Korėjos bėgikas. Tačiau pažiūrėjus į praėjusių metų nugalėtojus, bene pusę ankstesnių maratonų buvo laimėję bėgikai iš užsienio, todėl sunku numanyti, kaip yra iš tikrųjų.

Verslininkas Jokūbas Laukaitis, kuris keliauja po pasaulį vystydamas internetinių kuponų verslą ChameleonJohn.com, per pastaruosius du su puse metų aplankė daugiau nei 40 skirtingų šalių. Jo keliones galite sekti Facebook bei Instagram tinkluose.