Sirijos ir Bahreino atveju nepavykę bandymai pakeisti valdžią susiję su lojalumu dabartiniam valdančiajam režimui. Protestuotojai Bahreine atkakliai tvirtino, jog jų programos paremtos pasaulietinėmis ir demokratinėmis vertybėmis, tačiau visi žinojo, jog demokratiniai rinkimai leistų prie valdžios vairo įsitaisyti šiitų daugumai, o sunitų mažumai tektų kęsti priespaudą. Panaši situacija ir Sirijoje – čia demokratija reikštų, jog sunitai, kurie sudaro net tris ketvirtadalius visų gyventojų, valdžioje pakeistų alavitus.

Tai tikrai nereiškia, jog protestai abejose valstybėse turėjo slaptų religinių užmačių. Paprasčiausiai nutiko taip, jog politinis susiskaldymas sutapo su religiniu. Bahreine saugumo pajėgas praktiškai sudaro vien sunitai. Metams įsibėgėjant, neapykanta kitatikiams vis augo.

Pačiame represijų įkarštyje Bahreino valdžia pradėjo griauti šiitų mečetes – tokie veiksmai buvo argumentuojami labai paprastai: mečetės esą pastatytos negavus reikiamų leidimų. Skirtingai nei Tunise ir Egipte, Sirijos ir Bahreino valdančiojo elito religinis homogeniškumas neleido vyresniesiems valdžios pareigūnams pasipriešinti nepopuliariam valdančiajam režimui – jie paprasčiausiai nenorėjo prarasti šiltos vietelės su įvairiosiomis privilegijomis. Sirijos alavitai pradėjo manyti, jog pasitraukus Basharui al Assadui, trauktis teks ir jiems.

Šiitų ir sunitų susiskaldymas byloja ir apie dar gilesnes problemas. Šių dviejų islamo šakų kova, taip primenanti XVI ir XVII amžiais Europoje vykusius Romos katalikų ir protestantų nesutarimus, nesiliauja nuo pat Irano revoliucijos, vykusios 1979 metais.

1980-1988 metų Irano ir Irako karas bei 2006-2007 metais Irake vykęs sunitų ir šiitų pilietinis karas dar pagilino abiejų religinių bendruomenių nesutarimus. Aišku, tiek Iraką valdęs Saddamas Husseinas, tiek Siriją valdantis B. al Assado klanas, tiek Bahreino Al Khalifos dinastija visada noriai mesdavo religinių nesutarimų kortą ir reikalaudavo solidarumo. Dar 1991 metais S. Huseinas iš Nadžafo pargabeno ten šiitų maištininkų nulinčiuotus „Baath“ partijos narius – Bagdade gyvenantys sunitai buvo šokiruoti. Jie, iki tol priešinęsi valdančiam režimui, suvokė, jog, nuvertus S. Husseiną, jų laukia toks pats, jeigu ne dar baisesnis likimas.

Sunitų ir šiitų nesutarimai iš dalies paaiškina, kodėl Arabų pavasaris Šiaurės Afrikoje buvo sėkmingas, o į rytus nuo Egipto tokios sėkmės pakartoti nepavyko. Abiem konfliktuojančios pusėms vadovavo religijai itin didelę reikšmę teikiančios šalys – Saudo Arabija ir Iranas, o jos dėl įtakos regione kovoja jau 30 metų. Tiek spaudimą patiriantys valdantieji režimai, tiek jų priešai iš karto net neieškoję susirado sąjungininkų. B. al Assado šalis izoliuota, tačiau tikrai ne tiek, kiek buvo Muammaro Gaddafi valdoma Libija.

Iranas praktiškai pasiryžęs bet kokia kaina valdžioje išsaugoti vieną svarbiausių sąjungininkų. Lygiai taip pat Teherano priešai, negalintys įvykdyti valdžios perversmo, pasirengę smogti vietos valdžiai pakeisdami valdančiuosius Damaske.

Dėl įtakos regione kovojančios šalys, pilančios žibalo į sunitų ir šiitų konfliktą ir kurstančius demokratijos siekiančius protestus, dar vadinamus Arabų pavasariu, nejučia tampa sudedamosiomis ilgametės krizės dalimis. „2012-ieji Artimiesiems Rytams bus vieni iš pačių nestabiliausių“, - prognozavo vienos Persijos įlankos šalies ministras. Praktiškai kiekvienai arabų valstybei jis prognozuoja agresiją ir įspėja, jog tikrų valdžios vertų naujų lyderių taip ir neatsiras.

Sirija ir Jemenas stovi ant pilietinio karo slenksčio, Bahreinas ir toliau išlieka susiskaldęs, bet kokie neramumai aidi visose regiono valstybėse. Pavyzdžiui, viena iš priežasčių, kodėl islamistinė šiitų valdžia pastarąsias kelias savaites puola šalies sunitų lyderius, yra Bagdade tvyranti baimė, jog Damaske labai greitai valdžią perims priešiškai nusiteikęs sunitų režimas. Todėl dabar šiitų politinis elitas intensyviai stiprina savo pozicijas.

Pažvelkite į situaciją Jemene prabėgus 10-iai mėnesių. Protestuotojai vis dar gyvena šalies sostinėje Sanoje įkurtose stovyklose, šalies valdžios pajėgos nemažai jų nužudė ar sužeidė.

Prezidentas Salehas gali išvykti toliau gydytis į JAV – šalies vadovas buvo labai smarkiai sužeistas per išpuolį birželį. Tačiau tuo metu didžiausia staigmena buvo faktas, jog jo išvykimas gydytis į Saudo Arabijos ligoninę toli gražu nereiškė sukilėlių triumfo – valdžią tuomet perėmė jo sūnus, šalies ginkluotųjų pajėgų vadas Ahmedas Salehas. Su protestuotojais kovoti pradėjo Jemeno valdančiosios partijos nariai - Pirmosios ginkluotųjų pajėgų divizijos vadas, generolas Ali Muhsinas al Ahmaras, bei milijardierius verslininkais Hamidas al Ahmaras. O šiems vyrams lojalūs kariai ir kovotojai stojo protestuotojų ginti. Toks susiskaldymas valdžios viršūnėse nėra nauja praktika. Kai generolas Al Ahmaras Jemeno šiaurėje 2009 metais kovojo su šiitų maištininkais, jo paties vadovaujami žmonės, anot „WikiLeaks“, bandė jį nužudyti – Saudo Arabijos lėktuvų, padėjusių naikinti maištininkus, buvo paprašyti subombarduoti pastatą, kuriame buvo generolas.

Tiek Sirijoje, tiek Bahreine, egzistuoja pavojus, jog pasipiktinusi opozicija griebsis ginklų. Bahreine šiitai save laiko ne tik beteisiais, bet ir socialinio ir ekonominio apartheido aukomis. Opozicijos lyderių teigimu, niekas nenustebtų, jeigu monarchijai kiltų realus pavojus.