„Gyvenimas tapo nepalyginamai geresnis. Viskas pasikeitė į gera“, – tikina Aleksandru prisistatęs pardavėjas, paklaustas apie pokyčius po pusiasalio aneksijos. Kamufliažinį kostiumą dėvintis vyras pusdienį pardavinėja žuvį šalia kelio Sevastopolis – Kerčė, o vakarais dirba taksistu prie Simferopolio oro uosto.
Šioje sankryžoje sustojome tam, kad aplankytume žymų Krymo verslininką, zoologijos parko vadovą Olegą Zubkovą, kurio gyvenimo vingius mano kolega Vladas Moisejevas jau aprašė kiek anksčiau. Nuo šių Belagorsko miesto apylinkių iki safari parko „Taigan“ – keli kilometrai.
Šiame specialaus DELFI projekto „Krymas“ straipsnyje papasakosiu apie keletą tų keistų ir netikėtų ekonominių aneksijos pasekmių. Kas nutiko Krymo gyventojams, kurie turi paskolas Ukrainos bankuose? Ką darė buhalteriai ir teisininkai, pasikeitus kalbai ir visai įstatyminei bazei? Kaip pasikeitė rinka ir kodėl rūdija kranai virš Jaltoje statomų daugiabučių kompleksų?
Tikėjosi Sočio likimo
Virš safario parko valdų įėjimo mirga didžiulis ekranas, kuriame rodomi ne egzotiški laukiniai gyvūnai, o mitingų vaizdai, kuriuose O. Zubkovas su parko darbuotojais laiko įvairius plakatus. Dėl valdžios pasikeitimų po okupacijos daugybė šio ambicingo verslininko projektų sustojo.
Dviejų zoologijos parkų vadovas Olegas Zubkovas savo parko duris mums atveria svetingai – nepaisant jo užimtumo, esame pakviesti į turą po liūtų gyvenamą teritoriją, pakviečiami vakarienės ir įkalbinėjami pernakvoti safario parko svečių namuose.
Reikia paminėti, kad mūsų pašnekovas buvo vienas iš labiausiai matomų Krymo prisijungimo prie Rusijos federacijos šalininkų – Rusijos televizijos „Lifenews“ operatorių nufilmuotame video jis, stovėdamas ant karinio šarvuočio liūtų apsuptyje, teigė, kad jei reiks, jo globojami laukiniai žvėrys stos į mūšį su Ukrainos kariuomene.
To neprireikė, tad šiandien šarvuotis su užrašu „Krymas mūsų“ stovi paremtas medinėmis kaladėmis. Sustojo ir visi ambicingi verslininko projektai. Praėjus dvejiem metams po pusiasalio aneksijos O. Zubkovas apmaudžiai pripažįsta, kad ne viskas taip, kaip įsivaizdavo tuomet.
Teiraujuosi jo, kokius pokyčius verslas išgyveno po permainų.
„Pirmiausia, reikėjo visas įmones perregistruoti į rusišką registrų centrą, prijungti prie mokestinių sistemų. Vyko konsultacijos, tačiau, savaime suprantama, šie procesai kainavo ir reikalavo laiko. Rusijoje juk nieko nėra nemokamo. Sustojo ir visos statybos: statybų įstatymai vis dar nėra iki galo adaptuoti Krymui, todėl daug projektų yra „įšaldyti“. O kadangi visos medžiagos yra plukdomos keltu, paprasčiausias cemento maišas kainuoja „kosminius“ pinigus. Galiu užtikrinti – šiandien Kryme visos statybos sustojo. Nė vieno didelio objekto per šiuos dvejus metus nepastatyta. Daug kas tikėjosi, kad rusai puls ir supirkinės žemę, sanatorijas, kaip kad Sočyje. Tačiau taip nenutiko“, – liejo apmaudą jis.
O. Zubkovas: nesuvokėme sankcijų reiškinio
Krymas pastaruosius dvejus metus susiduria ir su kita kiek netikėta problema – tai darbo jėgos trūkumas. Vaikštant po bet kurį pusiasalio miestą, ant stulpų, tvorų ar parduotuvių vitrinų mirguliuoja skelbimai, kuriuose siūlomas darbas ar skubiai ieškoma specialistų.
„Taip jau nutiko, kad pigios darbo jėgos iš Ukrainos nebėra. Krymas tapo įprasta Rusijos provincija, kur atlyginimai 3-4 kartus mažesni, nei didžiuosiuose Rusijos miestuose, į kuriuos ir traukia visi ieškantys geresnio gyvenimo“, – problemas vardina pašnekovas.
Klausiu O. Zubkovo, kaip gi sankcijos paveikė jo verslą. Jis atvirai pripažįsta, kad anuomet nesuvokė sankcijų reiškinio: „Manėme, kad sankcijos – tai kažkoks laikinas vakarų pagąsdinimas“.
Sankcijas jaučia ir safario parke esantys liūtai, kurie negali būti išvežti į kitas šalis. Verslininkas lenkia rankos pirštus ir vardija sankcijų pasekmes:
„Pirmiausia – tai kelionės. Į Europą įvažiuoti nebegalime – turime rusiškus pasus, kur parašyta „Žitel Kryma“ (Krymo gyventojas – liet.). Ir viskas. Tokiems Šengeno viza nėra išduodama. Aš pats dažnai važinėdavau į Lenkijos, Čekijos zoologijos sodus. Tai buvo pagrindinės mano gyvūnų pirkimo vietos, turėjau daug gerų kontaktų ir ryšių ten.
Antra, pasikeitė pati prekyba žvėrimis. Tiksliau jos visai neliko. Tarkime, turiu nupirkęs dvi žirafas, kurios jau dvejus metus laukia manęs viename Čekijos zoologijos sode. Eksportuoti gyvūnų taip pat negaliu, nes kažkodėl Rusijos tarnybos atsako neigiamai į visus prašymus išvežti gyvūnus į Europą. Maniau, kad ir pati Rusija bus gera rinka man, tačiau šalies zoologijos sodams gyvūnų nereikia.
Trečia, dėl sankcijų pusiasalyje nebeliko tarptautinių bankų. Rusijos bankai čia neina, nes bijo, kad praras Ukrainos rinką. Todėl sunku ir brangu daryti tarptautinius pavedimus. Visi čia esantys bankai – tai Rusijos bankų „seserinės“, „broliškos“ ar „anūkų“ įmonės. Labiausia baiminuosi, kad sankcijos nesustabdytų SWIFT bankinės sistemos, nes tuomet būtų visiškas krachas.
Tiesa, Kryme nėra ir pasaulinių viešbučių tinklų, o Simferopolio oro uostas dėl sankcijų tapo vietinės reikšmės. Todėl, tarkime, į Stambulą, kaip kad anksčiau, su šeima nuskristi nebegalime.
Prekybos centruose buvo daug europietiškų produktų. Dabar ten arba tuščios vietos, arba prekės iš Rusijos“.
O. Zubkovas priduria, kad Kryme daug kas viliasi, jog JAV atšauks sankcijas. Tačiau jis pats yra įsitikinęs – JAV taip greitai savo sprendimų nekeičia: „Net jei prezidentu bus išrinktas Donaldas Trumpas, netikiu, kad Kryme kažkas pasikeis. Bet viliuosi, kad civilizacija vis tik nugalės“.
Finansinė nežinomybė
Su buhaltere Tatjana susitinkame visai šalia jos darbo vietos, viename iš Simferopolio parkų. Pašnekovė paprašo jos nefotografuoti, tačiau mielai sutinka papasakoti apie tai, ką išgyveno ji ir jos kolegos po Rusijos veiksmų Kryme.
„Saldu nebuvo“, – santūriai šypsodamasis sako ji.
Simferopolietė teigia, kad nors ir buhalterijos principai Ukrainoje ir Rusijoje yra daugmaž tie patys, tačiau yra daug skirtingų niuansų ir įstatymų. Kaip prisimena ji, po permainų buvo organizuojami profesiniai mokymai – „perėjimo kursai“. Į šiuos mokymus grupes būrė viena iš Krymo ministerijų.
„Pamenu, kad buvo didžiulės eilės, todėl buhalteriams pirmieji metai buvo tikras galvos skausmas, kainavęs daug nervų. Daug buhalterių metė šį darbą, ypač vyriausieji įmonių buhalteriai, kurie kratėsi atsakomybės, bijojo dirbti po pokyčių“, – prisimena pašnekovė.
„Vyko sudėtingi procesai: reikėjo daug ką keisti, perregistruoti. Juk įmonių sąskaitos buvo Ukrainos bankuose, kurių čia nebeliko. Sąskaitas pernešinėjome į steigiamus naujus bankus“, – pridūrė ji.
Nebuvo ir jokių banko kortelių: „Pirmą pusmetį buvo sumaištis, milžiniškos eilės bankuose. Žmonės ėjo ten su darbdavių išrašytais čekiais rankose. Juos keisdavo į grynuosius pinigus. Kai reikėjo mokėti atlyginimus tik grynais pinigais, vos neišprotėjome“.
Po Krymo aneksijos ištiko ir dilema: ką daryti tiems, kurie pasiėmė paskolas iš Ukrainos bankų. Kaip prisimena Tatjana, būta neįtikėtinų istorijų. Tarkime, jauna šeima pasiėmė paskolą keturiasdešimčiai metų nuosavo būsto statyboms. Jiems dar nespėjus sumokėti pirmosios įmokos, į Krymą įžengė Rusija ir Ukrainos bankai pasitraukė.
Apgaulinga euforija
Iškart po referendumo, Rusijos Federacijos prezidentas Vladimiras Putinas iš Krymo gyventojo gavo klausimą: „Su Ukrainos banku „Privatbank“ turiu lizinginę sutartį automobiliui. Sutartis truks dar dvejus metus, tačiau bankas pasitraukė iš pusiasalio. Ką man daryti?“.
„Ką daryti? Važinėkite sau ramiai“, – su šypsena tiesioginės televizijos transliacijos metu atsakė V. Putinas.
Kryme kilo euforija, kuomet pasklido žinia, kad skolininkai gali negrąžinti paskolų Ukrainos bankams.
„Tie žmonės džiaugėsi ir šokinėjo. Tačiau praėjo vieneri metai - ir Rusijos bankai perpirko paskolas iš Ukrainos bankų. Dabar visi yra sumišę ir nežino, kas bus toliau. Aš ir pati turiu banke paskolą – liko sumokėti 3,5 tūkst grivinų (apie 130 eurų). Nežinau, koks bus jos likimas. Net nežinau, ar procentai už įmokų vėlavimą bus pridėti. Tad neramiai laukiu jau dvejus metus. O kas bus, jei staiga iš manęs pareikalaus daug didesnės sumos, kaip aš įrodysiu, kad dariau įmokas? Čekių jokių neišsaugojau“, – nerimauja pašnekovė. Jos teigimu, dabar yra „tvarkomasi“ su stambiais skolininkais, tačiau eilėje laukia ir smulkieji.