Pusantros valandos trunkantis kelias driekiasi per kalnuotą Krymo pakrantę. SimferopolisJalta yra ilgiausias troleibuso maršrutas, besitęsiantis daugiau kaip aštuoniasdešimt kilometrų.

Žinote, kas tikrai pasikeitė Kryme po aneksijos? Mašinų kiekiai. Dienomis Jaltoje, Simferopolyje ir kituose miestuose dažnai pakliūnu į transporto kamščius. Jei man būtų kas papasakoję apie tai prieš kelerius metus, nusijuokčiau kaip po gero anekdoto“, - sako autobusiuką vairuojantis vyras. Kryme per šiuos du metus buvo parduota daugiau kaip milijonas automobilių. Visi jie atvežti iš Rusijos, tarp jų vyrauja kinietiški ir japoniški, todėl kai kurių transporto priemonių vairas yra dešinėje pusėje.

Pastebiu, kad sėdintis už vairo vyras nesegi saugos diržo. Teiraujuosi, ar turėčiau jį prisisegti pats: „Ai, jei pamatysi, kad stovi pakely, tai prilaikyk tiesiog ranka“, - paprastai atkerta man vairuotojas.

Pasak vairuotojo, Rusijoje azijietiški automobiliai daug pigesni, nei į Ukrainą vežami europietiški, todėl daugelis žmonių dabar gali sau leisti įsigyti naują transporto priemonę.

Pastebiu, kad sėdintis už vairo vyras nesegi saugos diržo. Teiraujuosi, ar turėčiau jį prisisegti pats: „Ai, jei pamatysi, kad stovi pakely, tai prilaikyk tiesiog ranka“, - paprastai atkerta man vairuotojas.

Pašnekovas sako, kad Kryme atpigo tik du dalykai – automobiliai ir dujos. Visa kita, jo nuomone, gerokai pabrango dėl suprantamų priežasčių – dauguma prekių atkeliauja iš Rusijos, todėl yra plukdomos keltu arba skraidinamos lėktuvu.

„Kuomet bus pastatytas tiltas į Kerčę, Krymas atsigaus ir viskas pasikeis“, - savo viltimis dalinasi vairuotojas.

Reisai tarp Krymo ir Donecko - kasdien

Tik išlipus Jaltos autobusų stotyje, iškart pribėga būrys taksi paslaugas, kambarių nuomą ar ekskursijų programas siūlančių vietinių. Taksistas paprašo 300 rublių (4,5 eurų) kelionei į už trijų su puse kilometrų esantį senamiestį. Pamatęs mano surauktą kaktą, teisindamasis gūžteli pečiais: „Tokios dabar kainos. O ką daryt?“. Sėdu į sovietinį troleibusą, kuriuos ir Lietuvoje dar galima buvo išvysti prieš gerą dešimtmetį. Už bilietą sumoku 10 rublių (0,12 euro centų).

Troleibusas sukiojasi siauromis Jaltos gatvelėmis.

Šalia manęs sėdinčiai moteriai suskamba telefonas: „Jie išsiskyrė. Dar ne oficialiai, bet ji jį jau paliko. Ką aš žinau, sakė šokiuose susipažino su aštuoneriais metais jaunesniu devyniolikmečiu rusu. Na nežinau, sakė, kad greit sugrįš ir pasiims ją kartu į Maskvą“.

Jalta

Troleibusų stotelė šalia Puškino alėjos, nukabinėta įvairiais skelbimais: „Reisai į DNR (Nepripažinta Donecko Liaudies respublika). Patogiu autobusu kasdieniai reisai Krymas – Doneckas, Makijevka, Horlivka.“, „Ieškoma pardavėja“, „Darbas moterims, kurioms per 50 metų“, „Darau migracijos korteles“.

Tiems Krymo gyventojams, kurie pasiliko Ukrainos pasą, pagal Rusijos Federacijos įstatymą reikia kas tris mėnesius išvykti iš šalies. Paskambinus telefonu, vyras atsako, kad migracijos kortelė padaroma per porą dienų ir kainuoja apie 900 rublių (12 eurų).

Ekskursija

Vakarėjant Jaltos pagrindinėje V. Lenino vardo pakrantės alėjoje vaikštinėja žmonės, ant molo žvejai laukia laimikio, vyras praeivius kviečia nusifotografuoti butaforiniame prabangiame krėsle, dekoruotame Rusijos Federacijos simbolika.

Jalta

„Valandos ekskursija laivu, Jaltos kurorto vaizdas iš jūros! „Kregždės lizdo“ rūmų lankymas!“, - per megafoną šaukia moteris.

Bilietas į valandos ekskursiją kainuoja 400 rublių žmogui (5,5 euro). Žvejai nuo molo trumpam atsitraukia, nes čia švartuojasi dviejų aukštų pramoginių ekskursijų laivas. Norintiems atsisėsti antrajame laivo aukšte, iš kurio atsiveria geresnis vaizdas, paprašoma sumokėti 200 rublių. Bare veikia ir nedidelis baras.

Gėrimus iš baro nešiojančio vyro klausiu, ar pustuštis laivas yra įprasta. „Šaltas pavasaris. Tokiu metų laiku pernai Jaltoje buvo daug daugiau žmonių“, - aiškina man barmenas. Kaip jis pastebi, dabar turistai atvyksta tik iš Rusijos. Ukrainiečių ir europiečių Jalta beveik nesulaukia.

Jalta

Ekskursijos gidė, vyresnio amžiaus moteris, dėvi tamsius akinius nuo saulės ir be pertraukos į servetėle apvyniotą mikrofoną pasakoja apie krante matomus istorinius statinius.

„Prieš jus matyti nedidelis žaliuojantis Livadijos kurortas. Jame auginamos žymiosios „Masandra“ vynuogės, iš kurių daromi tokie garsūs Krymo vynai kaip „Pietų pakrantės muskatas baltasis“, „Livadijos raudonasis portveinas“. Kaip sako vyndariai, vynas turi būti geriamas tame regione, kur jis auginamas“, - pasakoja ekskursijos gidė.

Vėjuotame laivo denyje turistai mobiliaisiais telefonais bando įamžinti Levadijos imperatorių rūmus. Pasak gidės, čia buvo pamėgta Rusijos imperatorių vasaros rezidencija: „Žymiausi objektai ir yra buvę imperatorių rūmai, apsupti žaliuojančių parkų. Šios žemės priklausė imperatoriui Aleksandrui II, vėliau Aleksandrui III. Čia poilsiavo ir paskutinis Rusijos imperatorius Nikolajus II. Matome ir baltuosius rūmus, kuriuose dabar įkurtas muziejus. Tai istoriškai svarbus pastatas – juose 1945 m. Jaltos konferencijos metu, susitiko J.Stalinas, W.Churchillis ir F.Rooseveltas“.

Kavos kontrabanda iš Lvovo

Grįžę į viešbutį kartu su Vladu atsikemšame butelį baltojo Masandros vyno. Skaitau jo etiketę: „Masandra. Baltas Muskatinis, Jalta, Krymas, Rusijos Federacija“. Kai kur parduotuvėse dar galima įsigyti ir ukrainietiškos „masandros“ butelį.

Kavinė "Puškinas"

Šalia mūsų viešbučio yra jauki, knygomis dekoruota „Puškino“ kavinė, kuri atsidarė prieš ketverius metus. Jos savininkai, kilę iš Dnipropetrovsko ir propaguojantys skanią naminę virtuvę, skrudintas kavos pupeles vežasi iš Lvovo. „Kolegos kavą per sieną į Krymą veža tiesiog rankiniame bagaže. Oficialus eksportas nėra įmanomas“, – mums sako šviesiaplaukė kavinės padavėja Olia. Šalia jos sėdi ir kita kavinės darbuotoja. „Puškino“ kavinės pavadinimas kilo nuo alėjos, kurioje ji įsikūrusi. Priešais stovi ir Puškino paminklas.

Teiraujamės padavėjos Olios, kaip ji išgyveno pokyčius. „Žinote, kai kurie Krymo gyventojai, permainų euforijos apimti, degino ukrainietiškus pasus. Aš taip pat šiandien turiu tik rusišką pasą. Jis man suteikia kitas galimybes - galiu važiuoti į Maskvą ir dirbti. Ten visai kiti pinigai“, - į klausimą kaip ji išgyvena pokyčius, atsako Olia.

Teiraujamės padavėjos Olios, kaip ji išgyveno pokyčius. „Žinote, kai kurie Krymo gyventojai, permainų euforijos apimti, degino ukrainietiškus pasus. Aš taip pat šiandien turiu tik rusišką pasą. Jis man suteikia kitas galimybes - galiu važiuoti į Maskvą ir dirbti. Ten visai kiti pinigai“, - į klausimą, kaip ji išgyvena pokyčius, atsako Olia. Mergina priduria, kad jos uždarbis nepasikeitė.

Padavėja Olga

Rusiškus pasus turintiems Krymo gyventojams nėra išduodama Šengeno viza.

Klausiu Olios, ar ji nesvajoja, tarkime, nuvykti į Paryžių ar Londoną. Mergina atsako, kad keliauti po Europą nebuvo ir nėra galimybių, todėl dėl tokių sugriuvusių svajonių nesuka galvos. Ji pastebi, kad nemažai žmonių iš jos aplinkos išvyko ir į Ukrainą, tačiau pati savo ateitį sieja su Krymu.

Klausiu Olios, ar ji nesvajoja tarkime nuvykti į Paryžių ar Londoną. Mergina atsako, kad keliauti po Europą nebuvo ir nėra galimybių, todėl dėl tokių sugriuvusių svajonių nesuka galvos.

Merginos prisimena, kad Jalta gražiausia buvo prieš kelerius metus, o dabar, pasak jų, „kurortas pilnas blizgučių ir rusiško popso“.

„Puškino“ kavinės darbuotojos pastebi, kad Jaltoje nedaug kas pasikeitė: „Tos bobutės, kurios sėdėjo stotyse ir turistams siūlė kambarius, tuos kur „šimtas metrų iki jūros“ ir kuriuose padarytas euroremontas, ten pat ir tebesėdi ir tebesiūlo. Žmonės gyvena ir toliau“.

Viena iš pašnekovių baigusi Simferopolio universitetą, kita - Donecko. Nors prie Ukrainos tai buvo tarptautinės reikšmės aukštosios mokyklos, dabar jų diplomai galioja tik Rusijoje ir Kryme.