Vasario 18 dienos naktį tūkstančiai Ukrainos kareivių pradėjo trauktis iš apgulto Debalcevės miesto, bet, pradėjus švisti, sunkvežimiai ir jų paliekamos vėžės darėsi vis geriau matomos.
Pravažiavę strateginę geležinkelio ir kelio sankryžą, kareiviai nenutuokė, kur slepiasi Rusijos karinės pajėgos ir jų sąjungininkai separatistai, tačiau nujautė, kad jie gali būti netoliese.
Sunkvežimiai pradėjo vienas po kito atsiskirti nuo kolonos ir pasklido po laukus, tikėdamiesi, kad liks nepastebėti.
Vienam keturių sunkvežimių konvojui judant į priekį, metaliniai jų kontūrai atsispindėjo priešais stūksančių apsnigtų kalvų šlaite. Netrukus į tris sunkvežimius buvo paleisti tankų ir granatsvaidžių šūviai, po sprogimo ištaškę viduje esančius kareivius po visą lauką.
Pabūklų ugnis, pataikiusi į paskutinio konvojaus sunkvežimio variklio bloką, nutildė jo burzgesį.
22 metų karo paramedikas Albertas Alikas Sardarianas kartu su kitu mediku ir saujele kareivių ištrūko iš sunkvežimio – šliauždamas sniegu ir be perstojo šaudydamas iš savo Kalašnikovo į tolėliau esančią gyvatvorę.
„Lauke gulėjo sužeistieji. Spėjau padėti galbūt šešiems, galėjau tik stabilizuoti būklę, sutvarstyti žaizdas, bet buvo dar 12 ar 15 sužeistųjų, paliktų sniege, ir tikriausiai pora tuzinų negyvų“, – pasakoja paramedikas.
Virš galvos zvimbiant sviediniams ir kulkoms, A. Sardarianas ir jo padalinio likučiai buvo priversti apie pusę kilometro bėgti atviru lauku, teko likimo valiai palikti sužeistuosius, tačiau širdyse ruseno viltis, kad kitas sunkvežimių su besitraukiančiais kariais konvojus turės pakankamai neapgadintų mašinų ir galės tuos nelaiminguosius paimti.
Chaosas, šaltis ir baimė bukino jusles.
„Tai buvo didžiulis plynas laukas, į visas puses besidriekiantis daugybę kilometrų – kiek tik užmato akys, vien tas laukas. Mačiau tik bėgančius žmones“, – pasakoja paramedikas.
A.Sardarianui pasisekė. Jis buvo vienas iš 2130 Ukrainos kareivių, kuriems pavyko iš Debalcevės ištrūkti gyviems.
Tačiau šimtams kitų Ukrainos kareivių, bandžiusių palikti miestą, tris savaites bombarduotą Rusijos artilerijos, to padaryti nepavyko.
Remiantis oficialiais valstybės duomenimis, per gerai organizuotą atsitraukimą žuvo tik 22 kareiviai, 157 sužeisti, 112 pateko į nelaisvę, o 180 laikomi dingusiais be žinios.
Atsitraukę kareiviai pasakoja, kad pasitraukimas buvo tikras jovalas, o apytikris nukentusiųjų skaičius siekia maždaug 500.
Po 10 dienų, kurias buvo užstrigęs Debalcevėje, sugrįžusį į Artemivską A. Sardarianą pasitiko euforijos apimta motina Alla, jo bataliono seselė.
Pastarąsias dvi savaites ji su nekantrumu laukė grįžtančio sūnaus, kuris buvo išvykęs vos 12 valandų pamainai. Jis mieste įstrigo vasario 5 dieną, jo daliniui atvykus prie Ukrainos pajėgų pozicijų – jie atvyko norėdami padėti sužeistiesiems, labiausiai nukentėjusius planavo išsivežti su savimi.
Separatistų pajėgos, padedamos rusų tankų, užėmė Lohvynovės gyvenvietę – jie norėjo užkirsti vienintelį kelią, kuriuo galima patekti į miestą ir iš jo išvažiuoti.
Kokioje nemalonioje padėtyje atsidūrė, jis suprato pačiu skausmingiausiu būdu: „Vienas nukentėjusių buvo stipriai sužeistas, todėl nusprendėme skubiai išsiųsti savo paskutinį greitosios pagalbos automobilį su kitais sužeistaisiais, dviem vairuotojais ir gydytoju“.
Po pusės valandos pasirodė kito dalinio vadai ir ėmė klausinėti, kur nukentėjusieji. Kai A. Sardarianas paaiškino, kad jie grįžo į Artemivską, vyrai gūžtelėjo pečiais.
„Jie pasakė, kad kelias uždarytas. Paskambinome į Artemivską, bet mūsų žmonės ten taip ir nepasirodė. Kai kurie sako, kad juos sugavo, bet tikriausiai jie jau negyvi“, – prityla pašnekovas.
Jo vešli tamsi barzda ir deguto juodumo plaukai per laiką, praleistą Debalcvėje, kaip reikiant pailgėjo. Po pirmo interviu „Newsweek“, vykusio prieš kelias savaites, jo akys dabar atrodo dar labiau prigesusios, o balsas dar tylesnis.
Jau tada buvo aišku, kad A. Sardarianas visą likusį gyvenimą nešios psichologinių per karą patirtų traumų randus. Gimęs netrukus po 23 metus skaičiuojančios valstybės susikūrimo, šis jaunas vyras jau išgyveno bene pačius žiauriausius trumpos nepriklausomos Ukrainos istorijos epizodus.
Kai Kijeve 2013 metų gruodį žmonės pirmą kartą išėjo į gatves protestuoti prieš tuometinio prezidento Viktoro Janukovyčiaus sprendimą atsisakyti Asociacijos sutarties su Europos Sąjunga, A. Sardarianas tebuvo studentas.
Kijeve gimęs ukrainietiško ir armėniško kraujo turintis jaunuolis tuo metu rašė magistro darbą Varšuvoje. Prie Maidano protestų prisijungė atostogų į gimtinę grįžęs gruodžio mėnesį, tačiau netrukus grįžo tęsti studijų.
2014 metų sausį policijos bandymai išvaikyti protestuotojus pasiekė naują žiaurumo lygį.
V. Janukovyčius, bandydamas malšinti visuomenės pasipriešinimą, priėmė ne vieną represinį įstatymą. Nepadėjo – neramumai netrukus tapo nekontroliuojami. Perpykę protestuotojai, gana ilgai buvę taikūs, iš už liepsnojančių padangų barikadų į policiją ėmė svaidyti akmenis ir Molotovo kokteilius.
Į pirmą tokį išpuolį policija atsakė guminėmis kulkomis, ašarinėmis dujomis ir vandens patrankomis, o galiausiai ėmė zvimbti ir tikros kulkos.
Kai sausio 22 dieną policijos snaiperiai nušovė tris aktyvistus, A. Sardarianas nusprendė grįžti į Kijevą.
„Tuo momentu supratau, kad jei nedarysime nieko – prarasime viską. Supratau, kad jei Maidanas pralaimės, tie žmonės ir toliau liks valdžioje, ir mes neturėsime nei įstatymų, nei šalies, nei ateities“, – sako jaunasis karo paramedikas.
Jis tapo Maidano savanoriu, prisijungė prie studentų iniciatyvos ir ėmė talkinti teikiant pagalbą nukentėjusiems. Vasario 19 dieną, maždaug 6 valandą ryto, jis pasisiūlė padėti vienoje iš laikinų ligoninių, įsikūrusių netoliese esančioje bažnyčioje.
„Nežinojau, kad ryte prasidės ataka, tik paklausiau, ar jiems reikia savanorių. Apie 7 valandą ryto ji prasidėjo“, – prisimena A. Sardianas.
A.Janukovyčiui lojalios specialiosios pajėgos šaudė į protestuojančius, daugiausia ginkluotus tik pagaliais ir mediniais skydais. Keletas, turėję šratinių ar medžioklinių šautuvų, bandė atsišaudyti.
Snaiperiai šaudė nuo milžiniško sovietinio stiliaus „Ukrainos viešbučio“ stogo, protestuotojai krito dešimtimis. Netrukus Maidano aikštę užtvindė visokio amžiaus ir lyties nukentėjusieji.
A. Sardarianas padėjo, kuo galėjo.
„Žmonės šaudė, žmonės merdėjo, žmonės kovojo. Bandžiau bent daliai padėti, rišau žaizdas, bet daugiausiai nešiojau sužeistuosius ir įrangą“, – sako netikėtai karo paramediku tapęs jaunas vyras.
V. Janukovyčiaus rėmėjų dėl tarptautinio spaudimo ir sunkiai suvaldomų kraujo upių vis mažėjo. Vasario 22 dieną, susirinkęs nedidelę dalį daiktų, dabar jau buvęs Ukrainos prezidentas sraigtasparniu skubiai išskrido iš savo ekstravagantiškų rūmų.
Pasak Ukrainos sveikatos ministerijos, prezidentui išskridus jau buvo nužudyti 106 žmonės, įskaitant ir 17 policijos pareigūnų.
Bent 1000 buvo rimtai sužeisti. Tačiau praėjo metai, o dėl šių nusikaltimų prieš nekaltus žmones nenuteistas ir neįkalintas nė vienas pareigūnas.
Šalies teisingumo sistema nepakito. Tada A. Sardarianas ir jo bendraminčiai manė, kad laimėjo. Po mėnesių, praleistų stingdančioje žvarboje, kentę šaltį, gumines lazdas, kulkas ir ašarines dujas, jie pagaliau manė turį galimybę rekonstruoti korumpuotą Ukrainos biurokratiją.
Rusija įsiveržė į Krymą.
„Tiesą pasakius, galvojau, kad jie sustos Kryme. Bet ir tada supratau, kad tai bus didelė problema“, – sako paramedikas.
Rusijos agresija Krymu neapsiribojo. Ji išsiplėtė į rytinius Ukrainos regionus, Rusijos žvalgyba ir specialiosioms pajėgos ėmė kurstyti neramumus ir ginkluoti naujos Kijevo vyriausybės priešus.
Balandį, kai atrodė, kad Ukraina pagaliau įveikė separatistus, Rusija atsiuntė pastiprinimą. A. Sardarianas dar kartą apsisprendė imtis veiksmų.
„Kai pamačiau, kad vyksta karas, nusprendžiau tapti Nacionalinės gvardijos savanoriu. Buvo sunku prisiversti paimti ginklą, nenorėjau to daryti“, – kovą su savimi prisimena ukrainietis.
Per mokymus, kuriuos organizavo paslaptingi buvę Jungtinės Karalystės ir JAV specialiųjų pajėgų pareigūnai, jis suprato, kad nenori šaudyti, todėl apsisprendė teikti medicininę pagalbą.
Tačiau ir ši tarnyba pasirodė esanti ne lengvesnė. „Sunku matyti mirštančius ar sunkiai sužeistus jaunus vaikinus. Keista, kai padedi sunkiai sužeistam vaikinui, patikrini jo pasą ir pamatai, kad jis to paties amžiaus ar netgi jaunesnis. Mačiau žmones be kojų, be rankų, be galvų. Mačiau per pusę perplėštų žmonių“, – sunkiai žodžius renka paramedikas.
Kol Vakarų pareigūnai suka galvas dėl tikrųjų Vladimiro Putino ambicijų ir svarsto, kaip toli jis žada nueiti, A. Sardarianas mano, kad atsakymas aiškus: jam reikalingas jaunosios reformų siekiančios kartos paralyžius, leisiantis ir toliau išlaikyti kleptokratinę Ukrainos oligarchiją.
„Kai prisijungiau prie studentų iniciatyvos, užėmėme švietimo ministeriją. Viena iš sąlygų, kurias jiems pateikėme, buvo internete paviešinti ataskaitas. Mums pavyko – dabar jie tai daro kasdien. Šiandien du vaikinai, su kuriais buvome užėmę ministeriją, su manimi dirba čia“, – teigia A. Sardarianas.
„Daug labai gerų, sąžiningų, drąsių, protingų, išsilavinusių žmonių šiandien yra čia, ir dauguma jų miršta. Įsivaizduokite, kokią šalį galėtume sukurti, jei nebūtų karo. Prakeikta Rusija“, – teigia pašnekovas.