Vakarų lyderiai pritrenkti, nes iki tol net nesusimąstė, jog Rusijos valdytojai galbūt nebegerbia Europos taip, kaip kad tą darė po šaltojo karo. Rusija mano, jog Vakarai nebėra tas sąjungininkas, su kuriuo norėtųsi traukti į žvalgybą ar bent jau žygį. Maskva įsitikinusi – Vakarams dabar rūpi tik pinigai.
V. Putino aplinkos žmonės šį faktą patikrino savo kailiu. Rusijos lyderiai Europą papirkinėjo metų metus. Jiems priklauso prabangūs būstai – nuo Londono Vestendo iki Prancūzijos Žydrojo Kranto. Jų atžalos mokslo aukštumų siekė Jungtinės Karalystės ir Šveicarijos ugdymo įstaigose, o pinigai saugiai gulėjo Austrijos bankuose ir britų lengvatinio apmokestinimo zonose.
V. Putino aplinka Europos įtakingųjų nebebijo. Kadaise jiems kėlė siaubą britų slaptoji žvalgybos tarnyba. Dabar jie žino geriau. Asmeniškai patyrė, kaip pasikeičia Vakarų aristokratų ir verslo magnato tonas, kalbai pasisukus apie jų milijardus. Dabar rusai juos tiesiai į akis vadina veidmainiais – tie patys emocionaliai rankomis skėsčiojantys kritikai jiems padeda sėkmingai slėpti turtus.
Kadaise Rusija nuolankiai suklusdavo Europos ambasadoms išplatinus pareiškimus, smerkiančius Rusijos valstybinėse bendrovėse siaučiančią korupciją. Situacija pasikeitė. Dabar jie supranta, jog tie patys Europos bankininkai, verslininkai ir teisininkai daro juodą darbą, slėpdami korupcijos pėdsakus atokiausiose pasaulio kampeliuose.
Nekalbame apie daug pinigų. Kalbame apie labai daug pinigų. Niekas kitas, o būtent V. Putino centrinis bankas suskaičiavo, jog 2012 metais net du trečdaliai iš Rusijos išeinančių 56 mlrd. dolerių (141 mlrd. Lt) gali būti susieti su nelegalia veikla. Populiariausi nusikaltimai – įvairiausi dėkingumo mokesčiai, pinigai už narkotikus ir mokesčių slėpimas. Būtent tokius pinigus saujomis žarsto britų bankininkai.
Rusija puikiai mato ne tik Europai kapo duobę kasančią korupciją, bet ir Amerikos silpnumą. Kremlius nebetiki, jog Europos šalys, išskyrus Vokietiją, iš tikrųjų nepriklauso nuo JAV. Jos labiau primena Amerikos klientes, kurioms Vašingtonas bet kurią akimirką gali atsukti nugarą – kaip kad kartą padarė šaltojo karo metais.
Rusijai matant, kaip Ispanija, Italija, Graikija ir Portugalija Europos Sąjungos viduje varžosi, kuri taps didžiausia Rusijos verslo partnerė (mainais už tylą žmogaus teisių klausimu), Maskvai nebelieka jokių abejonių – JAV įtaka Europoje po truputį užtikrintai mąžta.
Tačiau grįžkime į Maskvą. Amerikiečių silpnumas puikiai atsiskleidžia per šalies ambasadą Rusijos sostinėje. Seniau Kremlius bijojo, jog nesutarimai su Vašingtonu gali paskatinti šaltojo karo laikų ekonomines sankcijas, smogsiančias ten, kur skaudžiausia: eksporto draudimai svarbiausiems naftos pramonės sektoriams, netgi bandymai riboti prieigą prie Vakarų bankininkystės sektoriaus. Dabar nebebijo.
Rusija aiškiai mato, kokia Amerika suglumusi: V. Putino manevras Ukrainoje buvo tikras šokas visai JAV užsienio politikai. Jiems geriau sekasi kalbėti apie Kiniją ar koordinuoti Izraelio ir Palestinos taikos derybas. Rusija aiškiai mato, kokia Amerika pažeidžiama: Afganistano, Sirijos ir Irano klausimais Vašingtonui būtinas Rusijos užnugaris, siekiant išlaikyti atsargų tiekimą, organizuojant taikos konferencijas ar praktikoje įgyvendinant sankcijas.
Maskva rami. Rusijos elitas suteikė progų pasinaudoti jų padėtimi – viskas, ką jiems pavyko sukaupti, saugiai laikoma Europoje (banko sąskaitose ar prabangiuose būstuose). Europos Sąjunga, skubiai užversdama juos tyrimais dėl pinigų plovimo ir pritaikydama vizų draudimus, galėtų jų turtus įšaldyti. Vėlgi – Rusija ne kartą įsitikino, kaip delsia Europos valdžia imtis kokių nors veiksmų, bent iš tolo galinčių priminti Vašingtono iniciatyvą (vadinamąjį Magnickio aktą), draudžiantį į JAV teritoriją atvykti konkretiems prasižengusiems pareigūnams.
Štai kur slypi V. Putino pasitikėjimo savimi paslaptis. Rusijos prezidentas ramus, nes Europos lyderiai labiau rūpinasi piniginiais reikalais, o ne konfrontacija. Štai įrodymai. Rusijos pajėgoms 2008 metais priartėjus prie Gruzijos sostinės Tbilisio pakraščių, plaukė pasipiktinimą ir susirūpinimą išsakantys pareiškimai, tačiau nebuvo nei žodžio apie Rusijos milijardus. Rusijos opozicionieriams surengus geram pramoginiam šou nenusileidžiančius teismus, Europos Sąjunga vėlgi siuntė pasipiktinimo laiškus, tačiau Rusijos milijardų klausimu – spengianti tyla.
Kremlius mano žinąs purvinąją Europos paslaptį. Kremlius mano įminęs Europos galios mįslę. Statytiniai, valdantys V. Putino Rusiją, Europos galinguosius laiko sovietų politikų klonais. Dar XX amžiaus 9-ąjį dešimtmetį Sovietų Sąjunga kalbėjo apie tarptautinį marksizmą, tačiau pati juo nebetikėjo. Šiandieninis Briuselis, anot Rusijos, kalba apie žmogaus teises, tačiau jomis nebetiki. Europą valdo elitas, kurio moralė – tarsi investicijų fondas: bet kokia uždirbti pinigų ir pasidėti juos saugiai užsienyje.
Kremlius įrodymų semiasi iš buvusių Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir Vokietijos lyderių. Tony Blairas dabar konsultuoja Kazachstano diktatūrą, kaip pagerinti šalies įvaizdį Vakarų akyse. Nicolas Sarkozy svarsto galimybę steigti investicijų fondą ir jam panaudoti Kataro pinigus. O Gerhardas Schroderis – „Nord Stream“ konsorciumo pirmininkas. Didžioji jo dalis priklauso ne kam kitam, o mūsų puikiai pažįstamam „Gazprom“. Juodąja jūra jis Rusiją tiesiogiai jungia su Vokietija.
Rusija rami – iš Vakarų jokios ekonominės bausmės nesulauks. Maskva įsitikinusi, jog europiečiai tikrai neketina sankcijomis apraizgyti Rusijos oligarchų pinigų. Rusai nemano, jog amerikiečiai baus Rusijos turtuolius, apribodami jų teises naudotis lėšomis bankuose. Dar ramesnė Maskva dėl karinių veiksmų – ji net nekelia tokio klausimo. Iš Amerikos rusai tikisi tik nepatenkintos grimasos – ir nieko daugiau. Atšauks Didžiojo 8 viršūnių susitikimą? O kam tai rūpi?
Nebijodamas Vakarų, V. Putinas gali netrukdomas visą dėmesį skirti reikalams Rusijoje – kitaip tariant, siekiams išlaikyti valdžią. Kai 2011 metų pabaigoje V. Putinas pranešė vėl sieksiantis prezidento posto, esminis klausimas skambėjo taip: kurių velnių?
Panašu, jog nieko tarp eilučių išskaityti nepavyks. Ko V. Putinas siekia, bandydamas amžiams likti prezidento poste? Praturtėti? Prezidentas-marionetė, kurį jis draugiškai pastūmė į šalį – Dmitrijus Medvedevas – bent jau turėjo pasiruošęs pasakaitę apie modernizaciją. Kas (neskaitant nepasotinamo apetito valdžiai) pastūmėjo V. Putiną sugrįžti? Net Kremliaus viešųjų ryšių specialistai šiuo klausimu neturi ką pasakyti.
2011 metų gruodį Maskvoje nuvilnijo masiniai protestai. Daugiau nei 100 tūkst. žmonių rinkosi prie Kremliaus ir reikalavo kitaip valdomos Rusijos. Protestuotojai iš gatvių išvaikyti, tačiau režimo problema niekur nedingo. V. Putinas save Rusijos žmonės įsiūlė kaip žmogų, galintį stabilizuoti šalį ir pasirūpinti augsiančiais atlyginimais.
Tačiau rusams, kuriems (aptingus šalies ekonomikai) baimę kelią chaosas, o ne stagnacija, visai neaišku, apie kokį stabilumą kalba V. Putinas.
Štai čia ir atsirado vietos didžiajai propagandos kampanijai, skambiu pavadinimu Eurazijos Sąjunga. Tai vardas naujo migloto darinio, kurį V. Putinas norėtų sukurti iš buvusių Sovietų Sąjungos narių – pirmuosius žingsnius Rusijos prezidentas jau žengė kartu su Baltarusija ir Kazachstanu įkūręs Muitų sąjungą. Tikėjosi, jog prie jos prisijungs ir Viktoro Janukovyčiaus valdoma Ukraina. Svarbu ne tik pats imperijos faktas – svarbu tai, jog imperija bus naudojama kaip priedanga Rusijoje iki absurdo klestinčiai korupcijai ir režimui pateisinti.
Rusija mieliau būtų prarijusi visą Ukrainą net nekramčiusi, bet šou turi tęstis. Rusijos televizijoms reikia kiekvieną vakarą per žinias giedoti odes Rusijos prezidentui. Rusijos politika – forma, kuriai trūksta turinio. Tikrasis Rusijos politikos turinys, tai, kas apčiuopiama – milijardai dolerių, kuriuos reikia iščiulpti iš šalies žmonių ir saugiai pasidėti užsienyje. Štai kodėl Rusijos politikai gyvybiškai svarbus viešųjų ryšių specialistų palaikymas ir nuolatinės dramos, galinčios nuo eilinių rusų akių paslėpti, kas šalyje dedasi iš tikrųjų. Pyktis, kad V. Putinas įsigijo prabangių orlaivių už 1 mlrd. dolerių (2,52 mlrd. Lt)? Nepasitenkinimas, kad net trečdalis 51 mlrd. dolerių (128 mlrd. Lt) biudžeto, skirto Sočio žiemos olimpinėms žaidynėms nusėdo reikiamų asmenų kišenėse? Pamirškite tai. Rusija grįžta prie senų darbelių.
Štai kodėl Krymas – ideali vieta V. Putinui. Krymas – ne Pietų Osetija. Tai ne koks atokus, kalnuotas Gruzijos kaimas, kuriame gyvena neapsisprendę etninės mažumos, apie kurias rusai gal net nėra girdėję. Krymas – romantiškoji Rusijos svajonė. Šis pusiasalis – vienintelė klasikinio pasaulio dalis, kuria Rusijai pavyko užsigrobti. Štai kodėl šį kraštą taip karštai pamilo carinė aristokratija. Krymas simbolizavo Rusijos XVIII ir XIX amžių svajonę užkariauti Konstantinopolį ir išlaisvinti graikų ortodoksus iš musulmonų valdžios. Krymas tapo imperijos žaidimų aikštele – tiek literatūroje, tiek prabangiuose salonuose apie jį buvo kalbama kaip apie Rusijos karūnos brangakmenį.
Krymas – vienintelė prarasta teritorija, kurią rusai nuoširdžiai aprauda. Pagrindinė tokio liūdesio priežastis – turizmas. Sovietų Sąjungos laikais pusiasalis buvo paverstas didžiule atostogų baze, kur netrūko sanatorijų ir pionierių stovyklų. Skirtingai nuo Rusijos miestų šiaurinėse Kazachstano teritorijose, Krymas – vieta, kur rusai iš tikrųjų mielai leidžia laiką. Net ir šiandien kiekvienais metais Kryme poilsiauja daugiau nei vienas milijonas rusų. Krymas – ne tik pusiasalis, tai Rusijos „Club Med“ su gerus laikus menančios romantikos prieskoniu.
V. Putinas tai puikiai žino. Jis žino, jog milijonai rusų džiaugsis ir šlovins jį tarsi herojų, jeigu šiam didžiam politikui pavyks jiems parnešti svajonių grobį – Krymą. Rusijos prezidentas žino, jog Europos biurokratai piktinsis, tačiau greitai vėl grįš prie darbo ir padės Rusijos elitui pirkti prabangius apartamentus Londone ir pilis Prancūzijoje. V. Putinas puikiai supranta, jog JAV daugiau nebegali spausti Europos keisti strategijos. Taip pat puikiai supranta, jog Amerika tikrai nedarys nieko daugiau nei, geriausiu atveju, teatrališki kariniai manevrai.
Štai kodėl V. Putinas įžengė į Krymą – tvirtai tiki neturįs ko prarasti.