Didėjantis konservatorių susižavėjimas V. Putinu turbūt atspindi dvi tendencijas. Pirmoji, kaip jau teko matyti ne kartą per šią rinkimų kampaniją, yra susijusi su tuo, kad respublikonų kandidatas į prezidento postą savo pasisakymais apskritai kelia grėsmę konservatyviesiems principams ir įsitikinimams.

Žinoma, mėginti pateisinti savo kandidato prieštaringus pareiškimus nėra nieko nauja. Tai įprastas kandidatų šalininkų elgesys per kiekvienus rinkimus ir kiekvienoje partijoje. Tačiau 2016 m. rinkimų kampanija išsiskiria tuo, kad konservatoriams tenka išeiti iš savo komforto zonos ir kartais pritarti mintims, kurios prieštarauja 40 metų puoselėtiems partijos filosofijos principams. Be to, D. Trumpo nuostatos ne šiaip svyruoja – jos ima ir pasikeičia radikaliai, dažnai daugiau nei kartą per dieną. Ir norėdamas laikytis kandidato linijos gali imti atrodyti kaip apgailėtinas partijos funkcionierius.

Antras ir daug didesnį susirūpinimą keliantis aspektas yra tai, kad palankumas V. Putinui atspindi realius Respublikonų partijos rėmėjų nuostatų pokyčius. Vis pasigirsta nuomonių, esą elitas ir valdančioji klasė kalti dėl to, kad Trumpas tapo kandidatu į prezidento postą. Tačiau gali būti, kad daugeliu atžvilgiu D. Trumpo gerbėjai tiesiog ilgisi kietos rankos politikos.

O jei jums patinka nekontroliuojami plutokratai, jums patiks ir V. Putino Rusija. Kai kurie konservatoriai savo palankumą V. Putino visagalystei mėgina formuluoti aptakiai. Sakoma, kad jis daro tai, kas būtina jo šaliai ir kad jis gina Rusijos interesus, todėl niekas neturi teisės jo teisti. Tačiau kodėl iš pirmo žvilgsnio laisvę mylintys konservatoriai turėtų leisti diktatoriams apibrėžti, ką apskritai reiškia meilė savo šaliai? Ar konservatyvių nuostatų šalininkas neturėtų manyti, kad patys svarbiausi principai – siekti laisvės bei gerovės ir taip jaustis saugesniems ir taikingesniems – vienodi visoms tautoms?

Taip pat pažymėtina, kad D. Trumpas giria V. Putiną už tai, kad jis tvirtai valdo savo šalį, o ne už jo užsienio politiką. Atrodo, kad respublikonų kandidato šalininkai yra linkę to nepastebėti. D. Trumpas padeda įteisinti nuomonę, kad amerikiečiams reikia stipraus prezidento, kuris įvestų tvarką, nepaisant to, kaip ji būtų užtikrinta, o ne tokio šalies vadovo, kuris chaotiškoje ir neapibrėžtoje politinėje aplinkoje nuolat daro kompromisus, kaip iki šiol buvo įprasta respublikonų politikams.

Žinoma, D. Trumpas nėra vienintelis. Iš esmės Respublikonų partijos kandidatas į prezidentus tik grubiau formuluoja B. Obamos nuostatą, esą jis turi moralinę pareigą nepaisyti teisėkūros proceso, kai reikia spręsti klausimus, kurie jam atrodo ypač svarbūs. Yra amerikiečių, kurie yra pasirengę pritarti autoritariniams metodams, ypač nepaprastosios padėties šalyje atveju.

Pavyzdžiui, V. Putinui niekada netektų nerimauti prieš prašant Senato patvirtinti Jungtinėms Valstijoms kenksmingą klimato susitarimą su Kinija. O B. Obamai nepavyko to pasiekti, nepaisant visų garsių pareiškimų. Ar konservatoriai labiau žavėtųsi prezidentu, jei jis parodytų savo veiksmingą valdžią ir sugebėtų užtikrinti, kad klimato susitarimas būtų įpareigojantis? Reikia tikėtis, kad ne.

Oligarchai, kuriems V. Putinas suteikė galią valdyti Rusiją, nepadeda kurti žmonių gerovės. Nepaisant to, kad Rusija turi daug gamtinių išteklių, pagal vienam gyventojui tenkantį bendrąjį vidaus produktą šalis yra tarp Prancūzijos Polinezijos ir Arubos. Rusijos valstybė nuolat skatina konfliktus, kurie naudingi tik galingiesiems, o tai juk yra vienas iš fašizmo skiriamųjų ženklų. Su Rusija amerikiečiams teks gyventi, o kartais net ir bendradarbiauti. Tačiau, jei JAV konservatoriai pradės garbinti žmogaus teises pažeidinėjančius diktatorius, kyla pavojus, kad parems jų valdymą arba net patys perims kai kurias jų pasibjaurėtinas idėjas.