Vos prieš kelias savaites visus buvo apėmusi isterija dėl Hillary Clinton plaučių uždegimo – istorija buvo išpūsta taip, tarsi tai būtų buvusi mirtina liga. Naujausias kuriozas – Donaldo Trumpo šniurkščiojimas per pirmuosius kandidatų į prezidentus debatus. Vienas specialistas net padarė prielaida, kad tai galbūt priklausomybės nuo kokaino ženklas.

Priklausomybė žmogaus, kuris net negeria kavos? Toks įspūdis, kad per šią kampaniją visi išsikraustė iš proto, rašo Charlesas Krauthammeris interneto dienraštyje „Nationalreview“.

Galima paminėti kad ir vieną stulbinančią D. Trumpo kalbos Respublikonų partijos konvencijoje pastraipą, apie kurią dažnai pamirštama. Kandidatas iš tiesų pažadėjo tapęs prezidentu užtikrinti, kad „valstybę kamuojančių nusikalstamumo ir smurto problemų nebeliktų greitai, labai greitai“. Ne sumažėtų. Nebeliktų! Ir auditorija nenusijuokė. Ši kandidato frazė net susilaukė plojimų. Ir tai nebuvo pasakyta ekspromtu – D. Trumpas naudojosi telesufleriu.

Prieš kelias savaites Šiaurės Dakotoje kandidatas rinkėjams pasakė: „Politikai pasinaudojo jumis ir nugvelbė jūsų balsus. Jie jums nedavė nieko. Aš jums duosiu viską. Aš jums duosiu tai, ko laukėte 50 metų.“ Ir tai taip pat niekam nesukėlė juoko.

O neseniai kalbėdamas afroamerikiečių auditorijai Šarlotėje D. Trumpas išvardijo visus baisumus, su kuriais, jo manymu, šiandien susiduria juodaodžiai Amerikoje. O po to pažadėjo: „Aš viską sutvarkysiu.“ Kokia primityvi tapo šalies politika! Sutvarkys ką? Šeimos struktūrą? Socialines tradicijas? Savinaikos įpročius? Kaip? Jis nesako. Jis tiesiog tai padarys. Patikėkite juo, kaip jis mėgsta sakyti.

Per 15 kampanijos mėnesių tikėti viskuo, kas sakoma, tapo taip įprasta, kad niekas niekuo nebesistebi. Atrodo, kad veiksmas vyksta paralelinėje tikrovėje, kurioje geometrija yra neeuklidinė, faktai nieko nebereiškia, istorijai ir logikai nebeliko vietos.

Prieš pirmuosius debatus D. Trumpo ir H. Clinton šansai buvo vertinami iš esmės vienodai. Tačiau kartelė D. Trumpui buvo nuleista juokingai žemai. Jam tereikėjo išvengti visiškos nesėkmės ir pasakyti bent keletą sklandžių sakinių. Ir tai jam pavyko. Per pirmąjį pusvalandį jis išdėstė visa tai, kuo remiasi jo kampanija. Padėtis yra bloga, o H. Clinton politikoje jau 30 metų. Jums patinka bloga padėtis? Balsuokite už ją. Norite pokyčių? Tada esu tas, kurio reikia. Negali būti paprasčiau. Viename epizode H. Clinton net nusijuokė ir pašiepė D. Trumpą, kad šis mėgina jai suversti kaltę už viską pasaulyje. Tiesą sakant, būtent tai jis ir siekė įrodyti.

Jei vertintume įprastus kriterijus – savitvardą, logiką, faktų žinojimą, – debatuose vienareikšmiškai laimėjo H. Clinton. Tačiau, jei kalbame apie galimą įtaką reitingams, šiemet įprasti kriterijai negalioja. Antra vertus, kampanijos eigą gali paveikti ne patys debatai, o uždelsto veikimo bomba, kurią padėjo pats D. Trumpas.

Didelė D. Trumpo silpnybė yra jo tuštybė. Jis tiesiog negali neatsakyti į asmeninį išpuolį ir ypač jautriai reaguoja į visa tai, kas susiję su jo turtu. D. Trumpui toks svarbus jo verslumas, kad per debatus jis tiesiog negalėjo nepasigirti savo sugebėjimais mokesčių srityje. Atrodo, kad 86 milijonų žiūrovų auditorijai jis iš esmės prisipažino mokesčių apskritai nemokėjęs. „Todėl galiu sakyti, kad esu tikrai sumanus“, – su neslepiamu pasitenkinimu pridūrė jis.

Didelė klaida. Kaip ir buvo galima tikėtis, kitą dieną H. Clinton uždavė akivaizdų klausimą: „Jei nemokėti mokesčius yra sumanu, tai kaip vertinti visus mus, kurie mokesčius moka?“

Nepaisant to, bendraudamas su pramoninių JAV vidurio vakarų darbininkais, kurių parama Respublikonų kandidatui labai svarbi ir kurie vis dėlto turbūt mano, kad ir milijardieriai turi mokėti mokesčius, D. Trumpas teigė: „Aš tikrai atstovauju jums.“

Kai kandidatas ką nors neapdairiai lepteli, jis gali žengti toliau ir dar labiau išplėtoti pasakytą mintį (pvz., sakyti, kad, jei galite teisėtai išvengti mokesčių, kodėl to nepadaryti, ypač kai mokesčių kodeksas toks prastas) arba paprasčiausiai viską neigti. Ir iš tiesų, viena įstabiausių šios kampanijos ypatybių yra tai, kaip įžūliai kandidatai neigia sakę net tai, kas buvo įrašyta (pvz., H. Clinton paneigė kada nors sakiusi, kad Ramiojo vandenyno partnerystė yra prekybos sandorių etalonas). Labiau stebina tik tai, kaip lengvai jiems pavyksta išsisukti.