V. Putino retoriką atremti labai lengva – visi puikiai žino, jog šis asmuo chroniškas melagis ir klastotojas, ant tos pačios lentynos dėliojantis homoseksualus ir pedofilus, vadovaujantis šaliai, kur vyksta keisčiausi ir neteisingiausi dalykai, rašo „Foreign Policy“.
Tačiau, nors Vakarų valstybės bei politikos specialistai ir elgiasi teisingai, netikėdami V. Putino paaiškinimais, kodėl įkėlė koją į Ukrainą, jie klysta manydami, jog ta pati Ukraina – šventa karvė. Vien ko verta Ukrainos dešiniųjų partija „Svoboda“ („Laisvė“).
„Laisvės“ lyderis Olegas Tiagnibokas gerai žinomas skundais, jog jo šalį kontroliuoja „rusų ir žydų mafija“. O jo pavaduotojas Ukrainoje gimusią aktorę Milą Kunis yra pavadinęs „purvina žydaite“. „Laisvės“ akimis homoseksualai yra iškrypėliai, o juodaodžiai – žmonės, negalintys šaliai atstovauti „Eurovizijoje“. Po tokių pareiškimų ne veltui atsiranda manančių, jog Ukraina – keista šalis, esanti kažkur greta Ugandos.
Prasidėjo pakilimas.
Šiandien „Laisvė“ kontroliuoja didžiąją dalį Ukrainos ministerijų (beveik ketvirtadalį, tarp kurių ir gynybos ministerija). Tokiais pasiekimais negali pasigirti nei viena kita dešiniosios pakraipos partija visame žemyne. Ukrainos vicepremjeras taip pat priklauso šiai politinei jėgai (mažesnei, dar radikalesnei koalicijai „Dešinysis sektorius“ priklauso Nacionalinio saugumo tarybos vicepirmininko postas).
Ta pati taisyklė galioja ir generaliniam prokurorui ir parlamento, kur partija yra ketvirtoji pagal dydį, vicepremjero postams. Naujieji „Laisvės“ veidai kardinaliai skiriasi nuo senųjų: vienas iš naujausių šios partijos atstovų parlamente – Josepho Goebbelso politinių tyrimų centro įkūrėjas, holokaustą įvardinęs kaip „šviesų žmonijos istorijos laikotarpį“.
Lapkritį Ukrainoje prasidėjus krizei, Vakarų vadovai ne juokais pasimetė. Pasibaigus šaltajam karui, jų domėjimasis buvusiosiomis sovietų respublikomis buvo sumenkęs. Kaip neseniai pastebėjo Rusijos žinovas ir buvęs JAV ambasadorius Maskvoje Michaelas McFaulas, Amerikos komandai šiuo metu žymiai sunkiau.
Šis teiginys aiškiausiai atsiskleidė būtent per dabartinę krizę Ukrainoje. Gruodį, Kijeve prasidėjus protestams prieš nuo valdžios nušalintąjį prezidentą Viktorą Janukovyčių, JAV senatorius Johnas McCainas Ukrainos sostinėje sceną dalijosi su „Laisvės“ lyderiu.
Protestuotojus amerikietis patikino: „Pasaulis su jumis, Amerika su jumis“. Šių metų vasarį Prancūzija ir Vokietija padėjo O. Tiagnibokui, dviem kitiems opozicijos lyderiams ir V. Janukovyčiui (labai greitai jis išdūmė į Rusiją) pasirašyti susitarimą dėl krizės sprendimo. Kovo pradžioje JAV valstybės departamentas paskelbė Rusijos prezidentą demaskuojantį pareiškimą „Melagingi teiginiai apie Ukrainą“, kuriame patikino amerikiečius, jog Ukrainos radikalioji dešinė parlamente „neturi atstovų“.
Vakarų analitikai darbą atliko kokybiškiau. Kai Liz Wahl, Kremliaus finansuojamo televizijos tinklo „RT Amerika“ laidų vedėja kovo 5 dieną tiesioginiame eteryje metė darbą, moteris buvo giriama už drąsą ir ryžtą. Per interviu CNN žurnalistui Andersonui Cooperiui ji atskleidė, jog sprendimą mesti darbą paskatino pasibjaurėjimas televizijos darbu, „Ukrainos protestuotojus pristatant kaip neonacius“. „Manau, jog tai labai pavojinga“, - sakė žurnalistė.
Artėjant kovo 16 dieną vykusiam referendumui Kryme, Ukrainos „Laisvės“ partija darbo turėjo per akis. Vienas iš esminių partijos keltų reikalavimų – pasiekti, kad visi valstybės reikalai būtų sprendžiami ir tvarkomi ukrainiečių kalba – tapo įstatymu. Iš karto trečdalio Ukrainos gyventojų (ir net 60 proc. Krymo žmonių), kurie kalba rusiškai, pasijuto diskriminuojami ir skriaudžiami.
Nejaugi Ukrainoje iš tikrųjų juntamas nacių tvaikas? Gera žinia ta, jog „Laisvės“ partiją palaiko tik 5 proc. šalies žmonių. Laimei, žymiai populiaresnis opozicijos galiūnas Vitalijus Klyčko ir buvusi šalies premjerė Julija Tymošenko. Tiesą sakant, būtent prancūzų ir vokiečių palaimintas taikos susitarimas suteikė „Laisvės“ partijai tiek ministerijų.
Vakarų šalys tikrai prisidėjo prie „Laisvės“ pakilimo. Jau artimiausiu metu joms teks kritiškiau vertinti, ką nori matyti Ukrainos valdžioje. Derėtų palaikyti tuos, kurie demonstruoja nuoširdžią paramą žmogaus teisėms, o ne aklai kovoja dėl etninio pranašumo principo. Tolimoje ateityje tiems patiems valdžios žmonėms, universitetams ir mokslininkams teks peržiūrėti visus su Rusija ir buvusiomis jos teritorijos susijusius tyrimus.
V. Putino invazija į Krymą verta paniekos. Okupacijos argumentai tokie pat menkaverčiai kaip ir tie, kuriuos Rusija deklaravo prieš ketverius metus, de facto aneksuodama Gruzijai priklausančius Abchazijos ir Pietų Osetijos regionus. Išvadas skelbti ir priemonių imtis derėtų tik detaliai įvertinus visus susijusius žaidėjus. Svarbu pripažinti svarbų faktą, kurį ne kartą minėjo tas pats Kremlius, jog tikrai daugiau nei keli protestuotojai, prisidėję prie V. Janukovyčiaus nuvertimo, ir naujieji lyderiai Kijeve yra fašistai, rašo „Foreign Policy“.