Kembridžo universiteto dėstytojas ir Didžiosios Britanijos Karališkojo tarptautinių santykių instituto darbuotojas Johnas Nillsonas-Wrightas pasakoja, ko iš tikrųjų siekia Kim Jong Unas (Kim Čen Unas) ir kokie yra karingos Pchenjano retorikos tikslai.
Turint omenyje „žodžių karą“, kuris kilo tarp Šiaurės Korėjos ir JAV, bei Donaldo Trumpo pažadą į atvirus Pchenjano grasinimus ar smūgį į amerikiečių Guamą atsakyti „ugnimi ir įniršiu“, sunku pasakyti, kiek naudingas susidariusioje situacijoje toks instrumentas kaip diplomatija, ir ar leis ji sumažinti įtampą regione.
Neseniai vykusios dviejų lygių derybos su Šiaurės Korėjos pareigūnais byloja, kad Pchenjanas ir toliau užsispyrusiai susikoncentravęs į savo raketų ir branduolinio ginklo bandymų programos tęsimą.
Teoriškai JAV gali pasiūlyti Šiaurės Korėjai kelis variantus, kurie Pchenjanui gali tapti paskata. Tai apima, be kita ko, derybas dėl taikos sutarties, kuri užbaigtų Korėjos karą, preliminarius diplomatinio pripažinimo žingsnius (pavyzdžiui, komunikacijos misijos pasirodymas Pchenjane) ar susitarimą dėl įprastinių ginklų mažinimo Korėjos pusiasalyje. Vis dėlto, net ir geriausiu atveju, visa tai yra pakankamai ilgalaikiai tikslai.
Pakartotiniai ankstesnių diplomatinių susitarimų su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis pažeidimai iš Šiaurės Korėjos pusės visiškai atėmė Vašingtono norą daryti kokias nors nuolaidas. Dabar JAV – ir tarp demokratų, ir tarp respublikonų – vyrauja gilus nepasitikėjimas Šiaurės Korėja.
JAV manoma, kad geriausias būdas sutramdyti Pchenjaną – spaudimas, kaip, pavyzdžiui, naujausias Jungtinių Tautų sankcijų paketas, susijęs su gamtos resursų ir produktų eksportu iš Šiaurės Korėjos, taip pat Šiaurės Korėjos piliečių darbo naudojimu užsienyje.
Vienintelė išlikimo garantija
Nuo tada, kai 2011 metais Kim Jong Unas atėjo į valdžią, jo prioritetai buvo sukoncentruoti į du paprastus tikslus: karinis modernizavimas ir ekonominės gerovės Šiaurės Korėjos piliečiams užtikrinimas.
Šiaurės Korėjos branduolinės ambicijos siekia dar septintąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį. Jos susijusios su režimo noru pasiekti politinę ir karinę autonomiją, nepaisant tokių tradicinių Pchenjano priešų kaip JAV, Japonija ir Pietų Korėja, atviros konfrontacijos ir netgi pagrindinių istorinių partnerių, Rusijos ir Kinijos, prieštaravimų.
Iš dalies Šiaurės Korėjos motyvaciją galima paaiškinti racionaliu šalies strateginių interesų įvertinimu. Libijos ir Irako patirtis Pchenjanui primena, kad vienintelė nacionalinio išlikimo garantija – patvirtintas masinio naikinimo ginklų buvimas.
Nors Vašingtonas pabrėžia, kad neturi „priešiškų ketinimų“ Šiaurės Korėjos atžvilgiu, Pchenjanas tvirtina, kad JAV yra aiški grėsmė šaliai: tai yra ta jėga, kuri pranoksta Šiaurės Korėją ir turi branduolinį ginklą. Vašingtonas Pietų Korėjoje turi 28 tūkstančius karių, JAV karinė doktrina numato galimybę smogti įspėjamąjį branduolinį smūgį.
Branduoliniai ir raketų bandymai Kim Jong Unui tarnauja ir kaip politinės tapatybės apraiška. Kimų dinastijos politinės vadovybės teisėtumas neatsiejamai susijęs su retorika apie būtinybę gintis nuo nesutaikomai priešiškų Jungtinių Amerikos Valstijų.
1950-1953 metų Korėjos karas, kuris, anot Šiaurės Korėjos propagandos, prasidėjo dėl tiesioginės JAV agresijos, dabar Šiaurės Korėjoje naudojamas tam, kad šiaurės korėjiečių akyse Jungtinės Amerikos Valstijos atrodytų tuo priešu, kuris siekia sunaikinti jų šalį.
Senajai kartai, kuri dar prisimena, kaip amerikiečiams bombardavus buvo sunaikintas praktiškai kiekvienas Šiaurės Korėjos miesto centras, šis naratyvas vis dar skamba įtikinamai. Plačiosioms masėms jis patvirtinamas kasdieniais pareiškimais, kuriuos politinė šalies vadovybė skleidžia žmonėms.
Neseniai nuskambėję vieši karingi D. Trumpo pareiškimai Kim Jong Unui tapo propagandine dovana, kuri padės jam išlaikyti šalies vyriausiojo vado ir gynėjo pozicijas.
Ar gali branduolinė Šiaurės Korėja egzistuoti kartu su JAV?
Raketų bandymai ir du sėkmingi paleidimai pernai metais labai pagerino Šiaurės Korėjos turimas pozicijas. Remiantis naujausiomis JAV žvalgybos ataskaitomis, Pchenjanas turi iki 60 atominių bombų (kai kurie analitikai šį skaičių ginčija). Be to, liepos 4 ir 28 dienomis atlikti bandymai byloja, kad Šiaurės Korėja galimai turi galimybę smogti į kai kurias JAV teritorijas.
Neseniai leidinyje „Bulletin of Atomic Scientists“ pristatytame tyrime abejojama galimybe, kad patobulintas raketų potencialas leis Šiaurės Korėjai sukurti dislokuoti branduolinę galvutę prieš JAV. Vis dėlto, neabejojama, kad Pchenjanas pernai metais padarė didelę pažangą faktinės narystės branduoliniame klube link.
Tačiau Vašingtonas leido suprasti, kad neleis tokios įvykių eigos. Toks žingsnis būtų propagandinė pergalė Šiaurės Korėjai, be to, labai pakenktų Amerikos santykiams su pagrindiniais regiono sąjungininkais, Japonija ir Pietų Korėja, paskatintų ginklavimosi varžybas regione ir destabilizuotų pasaulinį branduolinio ginklo neplatinimo režimą.
Ar bent kas iš to, ko nori Šiaurės Korėja, yra realu?
Pchenjano prioritetu išlieka agresyvi pažanga raketų ir branduolinio ginklo bandymų srityje, stiprinant atgrasymo galimybes. Kim Jong Unui tai turi prasmę taip pat stiprinant politinę valdžią ir legitimumą pas save namuose. Šiaurės Korėjos vadovą turėtų nuraminti ir akivaizdus Kinijos nenoras įvesti rimtus ekonominius apribojimus Šiaurės Korėjai – net nepaisant to, kad Pekinas neseniai palaikė Jungtinių Tautų sankcijų sugriežtinimą.
Kim Jong Unas taip pat gali apskaičiuoti, kad galiausiai Jungtinės Valstijos, kaip tvirtina daugelis patyrusių stebėtojų, sutiks su būtinybe aptarti tam tikrą laikiną Šiaurės Korėjos karinių pajėgumų įšaldymo formą, tikintis, kad tai stabilizuos strateginę situaciją, taip pat paliks atvertas duris nusiginklavimui ateityje.
Šiaurės Korėjos lyderis gali tikėtis, kad iki to laiko jis galės užsitikrinti visą eilę nuolaidų iš JAV ir Pietų Korėjos pusės, tai būtų ekonominė pagalba, įprastinių ginklų sumažinimas ar, kas dar svarbiau, politinė pagarba ir nepriklausomos suverenios valstybės statuso pripažinimas, kurio Šiaurės Korėja laukia taip seniai.
Šiuo atveju nenuspėjamu veiksniu lieka tai, kiek prezidento D. Trumpo retorika, balansuojanti ties karo riba, atbaidys Šiaurės Korėją nuo raketų bandymų programos tolimesnio vykdymo. Šiaurės Korėjos kariškiai jau pagrasino šio mėnesio pabaigoje išbandyti keturias vidutinio nuotolio raketas į JAV karinius objektus Guame.
Nei vienas JAV prezidentas netoleruos tiesioginio puolimo, tačiau bandymai tarptautiniuose vandenyse, netoli salos, gali tapti nenumatyta situacija „pilkojoje zonoje“, reikalaujančia subtilesnės reakcijos, kuri bus ties pilno masto karinio konflikto riba, tačiau šios ribos neperžengs.
Dabartinės konfrontacijos svarstymai orientuojasi į paraleles su 1962 metų Kubos raketų krize ir tuomet JAV prezidento pareigas ėjusio Johno Kennedy veiksmų vertinimą. Jo atsargumą ir norą išvengti branduolinio suformavo Barbaros Tuchman knyga „The Guns of August“, skirta Pirmojo pasaulinio karo pamokoms.
Likimo ironija, tačiau rugpjūtis ir vėl tapo aštrios strateginės rizikos ir neapibrėžtumo laiku, kai nacionalinių lyderių retorika, vertinimai ir veiksmai tikriausiai turės didelę reikšmę regioniniam ir pasauliniam saugumui.