Kinija geležiniu kumščiu valdo Tibetą nuo 1950 metų, kai jos pajėgos „taikiai išvadavo“ šį Himalajų regioną. Dalai Lama į tremtį pabėgo 1959 metais po nepavykusio sukilimo prieš Kinijos valdžią.
Nobelio taikos laureato atstovai vedė derybas su Pekinu iki 2010 metų, bet pastangos palaikyti formalų dialogą įstrigo keičiantis Kinijos lyderiams ir prasidėjus susidorojimui su aktyvistais Tibete, kurie kaltina Kinijos vyriausybę jų religijos persekiojimu bei kultūros griovimu.
Baltojoje knygoje, kurią išplatino oficiali naujienų agentūra „Xinhua“, vyriausybė nurodo, kad Dalai Lama ir jo šalininkai neatsakė prievartos kaip priemonės siekti savo tikslams, o tai rodo, kad jie „menkai supranta šiuolaikinį Tibetą“ ir yra „sentimentaliai prisirišę prie senosios teokratinės feodalinės vergijos“.
„Vienintelė protinga alternatyva Dalai Lama ir jo rėmėjams yra pripažinti, kad Tibetas nuo seno yra Kinijos dalis, atsisakyti savo tikslų suskaldyti Kiniją ir siekti Tibeto nepriklausomybės“, – sakoma dokumente.
„Centrinė vyriausybė viliasi, kad Dalai Lama atsisakys savo iliuzijų jam likusiais gyventi metais ir pažvelgs tikrovei į akis“, sakoma Baltojoje knygoje, kuri buvo išleista kinų ir anglų kalbomis.
Tibeto vyriausybės tremtyje atstovai kol kas nekomentavo šio dokumento.
Dalai Lama atmeta kaltinimus dėl prievartos kurstymo ir sako norįs tik tikros Tibeto autonomijos, tačiau Kinija yra įsitikinusi, kad ši jo vadinamoji vidurio kelio politika tėra separatizmo priedanga.
Pastaruoju metu Pekinas sugriežtino savo retoriką prieš Dalai Lamą. Be to, vis mažiau užsienio šalių lyderių ryžtasi susitikti su juo, nes nuogąstauja tokiu žingsniu užsitraukti Kinijos, kuri dabar yra antroji ekonomika pasaulyje, pyktį.