Sukrečiantys Naujųjų metų nakties įvykiai Kelne bei su jais susijusi informacinė politika visu aiškumu atskleidė jau ir anksčiau šalyje ryškėjusią pavojingą tendenciją: iš neteisingai suprasto humaniškumo paminti laisvos žurnalistikos principus.
Kai informacija apie masinius moterų užsipuolimus Vokietijos miestuose 4 dienas pavėlavusi pasiekė šalies gyventojus valstybiniais žiniasklaidos kanalais, spaudos konferencijoje kalbėję Kelno policijos prezidentas Wolfgangas Albersas ir merė Henriette Reker ragino šių nusikaltimų nesieti su pabėgėliais. Dar daugiau: jie tikino neturį jokios informacijos apie užpuolikus, nė vienas nebuvęs suimtas, nė vieno tapatybė, esą, nebuvusi nustatyta.
Tačiau melo kojos trumpos. Kelno katedros papėdėje tą naktį budėję policininkai neapsikentė tokiu viešu melu ir pasirūpino, kad tiesa pasiektų visuomenę. Spaudai jie pateikė vidinę policijos ataskaitą, atskleidžiančią visai kitokį vaizdą. Iš protokolų paaiškėjo, kad jau Naujųjų metų naktį policija buvo sulaikiusi 71 pažeidėją ir patikrinusi asmens dokumentus nustatė, kad tarp sulaikytųjų šalia marokiečių ir alžyriečių buvo ir politinio prieglobsčio prašytojų iš Sirijos, Afganistano bei Irako.
Neįtikėtina, kad Kelno policijos vadovas Wolfgangas Albersas ėjo į spaudos konferenciją nematęs šios vidinės policijos ataskaitos. Tad kodėl jis melavo? Į klausimą padėtų atsakyti prie Kelno katedros budėjusių policininkų vadas, regioniniam laikraščiui „Kölner Stadt-Anzeiger“ prisipažinęs: kontroliuotųjų asmenų kilmės jis neįvardinęs dėl to, jog tai esą „politiškai keblu“.
Kai politinis korektiškumas trukdo policininkams vykdyti savo pareigą
Veikiausiai dėl to paties „politinio keblumo“ W. Albersas per spaudos konferenciją vis stengėsi pabrėžti, esą, nusikaltėliams pirmiausia rūpėję apvogti aukas, o seksualiniu priekabiavimu veikiau jau norėję nukreipti jų dėmesį.
„Iš tikro buvę priešingai“, - teigė Kelno policininkai „Welt am Sonntag“. Pasak jų, arabų kilmės nusikaltėliams pirmiausia rūpėję seksualiai pasismaginti. „Grupė vyrų apsupa moterišką auką, ratas užsiveria, ir prasideda seksualinis jos puolimas.“
Šiaurės Reino Vestfalijos policijos profsąjungų vadovas Arnoldas Plickertas sakėsi suprantąs savo kolegas, anonimiškai perdavusius žurnalistams vidinius policijos protokolus. Tokiu būdu policininkai norėję sustabdyti skleidžiamą netiesą ir drauge apsiginti nuo jiems mestų kaltinimų, esą, policija nieko nedariusi padėčiai suvaldyti.
„Kai kurie pareigūnai man jau prisipažino, kad dabar jaučissi taip, tarsi jie patys būtų nusikaltėliai,“ - liudijo A. Plickertas.
Mėgindamas suprasti, kas Naujųjų metų naktį Kelno policijai trukdė imtis efektyvių jėgos priemonių prieš siautėjančią gaują, publicistas Frankas Lübberdingas dienraštyje „FAZ“ piešė alternatyvų scenarijų: „Tuomet būtume turėję kitus vaizdus iš Kelno: policininkai švaistosi guminėmis lazdomis, minia išskirstoma grupelėmis, prasideda masiniai suėmimai. WDR (Vestfalijos žemės televizijai) nebūtų prireikę nė valandos, kad parodytų visa tai savo reportažuose. Ar tuo atveju operacijos vadovas būtų galėjęs tikėtis politikų palaikymo? Tai jam būtų reiškę prisiimti atsakomybę, kas, savo ruožtu, susiję su galimu atsistatydinimu. Argi gali reikalauti stipraus charakterio iš žemės policijos vadovo šalyje, kur net kanclerė tik kelia klausimus ir sakosi esanti sukrėsta?“ - retoriškai klausia F. Lübberdingas.
Be abejo, galima ir būtina kaltinti Wolfgangą Albersą bestuburiškumu, drauge su Vokietijos žurnalistų sąjungos pirmininku Franku Überallu piktintis jo vykdyta skandalinga visuomenės dezinformacijos politika, dėl ko jis pagrįstai neteko savo posto.
Drauge sunku atsikratyti įkyrios minties, jog Alberso atleidimas tebuvo „pėstininko auka“.
Dienraščio „Die Welt“ leidėjo Stefano Austo žodžiais, „policijos vadovas turėjo palikti postą, nes jis pernelyg atvirai darė tai, ką nūdien sutartinai daro politikai: stengėsi nuslėpti realybę.“
Tą patvirtino ir Vokietijos policininkų profsąjungos vadovas Raineris Wendtas, pirmadienio ARD televizijos laidoje „Hart aber fair“ paaiškinęs: „Kiekvienas pareigūnas žino, kad turi laikytis tam tikros iš jo laukiamos politinės nuostatos.“ Jau ne vienus metus galioja taisyklė nedokumentuoti nusikaltėlių kilmės šalies.
„Mums neleista netgi kalbėti apie „keliaujančias romų grupes“, turim rašyti apie „žmones, dažnai keičiančius gyvenamą vietą“. Tokie kalbos suvaržymai sukuria atmosferą, verčiančią pareigūnus kai kuriuos dalykus nutylėti. Taip nutiko ir Naujųjų metų naktį.“
… o žirklės žurnalistų galvose apkarpo informaciją
Policijos vadovu besipiktinusiam žurnalistų sąjungos pirmininkui Frankui Überallui būtų neprošal mesti kritišką žvilgsnį ir į žiniasklaidos lankas, kuriose realybės gražinimo, informacijos ideologinio filtravimo taipogi netrūksta.
Būtų neadekvatu Vokietijos žiniasklaidą pravardžiuoti „melų spauda“, kaip tai daro „Pegidos“ demonstracijų dalyviai. Antra vertus, problemos su tiesosaka išties esama, jei žurnalistinės laisvės klausimą praėjusiais metais yra svarstę ir tokie solidūs leidiniai, kaip savaitraštis „Die Zeit“, šiai temai skyręs tęstinę diskusiją.
Migrantų gaujų siautėjimas Naujųjų metų naktį Vokietijos miestuose tarsi išgriovė su migracijos temomis susijusią informacijos užtvanką. Teisėsaugos atstovai prisipažino nebegalį susidoroti su ankstesniais, integruotis nenorinčiais, atvykėliais, paaiškėjo, kad Kelne nuo 2014 metų aktyviai veikia maždaug 2250 narių turinčios šiaurės afrikiečių nusikaltėlių gaujos, kad teisėsauga nieko negali joms padaryti, nes dažnai tai yra nepilnamečiai (ar tokiais apsimetantys) politinio prieglobsčio prašytojai. Ir nors migrantų nusikalstamumas nebuvo visiškai nutylimas, tačiau daugumai Vokietijos gyventojų susidarė įspūdis, jog informacija buvo varžoma.
Atvirai apie informacijos blokavimą ir pabėgėlių nusikalstamumo tabuizavimą prabilo kriminologijos profesorius, buvęs Žemutinės Saksonijos teisingumo ministras Christianas Pfeifferis. Parlamentinio televizijos kanalo „Phoenix“ pokalbių laidoje „Naujametinis skandalas – ar yra, kas mus dar gina?“ jis be užuolankų atskleidė valstybinėje televizijoje įsigalėjusią ideologinio pašnekovų apdorojimo praktiką, papasakodamas, kaip redaktoriai prieš laidą saikdino jį neužsiminti apie pabėgėlius, priešingu atveju nutrauksią interviu. Daugiau nei akivaizdu, jog toks ideologinis spaudimas kertasi su laisvos žurnalistikos principais.
„Pabėgėliai“ paminimi tik tam tikrame kontekste – kai idealizuota jų figūra tinka kovai su dešiniuoju radikalizmu. Bet tai – politinė, o ne žurnalistinė perspektyva, – analizuoja Frankas Lübberdingas (FAZ). Tokį žurnalistinio mąstymo modelį kritikuoja ir „FAZ“ redaktorius Michaelis Hanfeldas, nurodydamas, jog taip elgdamiesi jie teikia argumentų tiems patiems dešiniesiems radikalams, kaltinantiems spaudą „nutylėjimo karteliu“.
Beje, pastarosiomis dienomis panašių kaltinimų žiniasklaidai teko išgirsti ir iš buvusio Vokietijos užsienio reikalų ministro Hanso Peterio Friedricho. Nuo 2011 iki 2013 metų kanclerės Angelos Merkel kabinete dirbęs politikas (CSU) prabilo apie „tylos kartelį“ ir „informacijos blokavimą“, jei tik kalba eina apie kaltinimus migrantams.
„Kyla įtarimas, kad iš mokesčių mokėtojų pinigų finansuojami valstybiniai žiniasklaidos kanalai nepakankamai vykdo savo užduotį informuoti žmones,“ - teigė Krikščionių socialinės sąjungos narys.
Žurnalizmas pagal kanclerės šūkį: „Rodykime pasauliui draugišką veidą“
Valstybinis radijas ir televizija ryžtingai atmeta panašius kaltinimus. Užsistoja savo profesijos brolius bei seseris ir žurnalistų sąjungos vadovas F. Überallas. Valstybinių kanalų žurnalistai neskubėję skelbti informacijos dėl to, kad ji nebuvusi pagrįsta solidžiais tyrimais ir, be to, „vidaus politikos požiūriu be galo pavojinga“.
Publicistas Rolandas Tichy, dirbęs kanclerio Helmuto Kohlio komandoje, buvęs atsakingas už Rytų Vokietijos radijo bei televizijos pertvarkymą po Vokietijų susivienijimo, vadina tai naujuoju partiniu žurnalizmu: pateikiama ne tai, kas jau žinoma kol kas neaiškioje situacijoje, bet tai, kas tarnauja dideliam tikslui. „Griežtai tariant, tai žurnalizmo samprata, vyraujanti totalitarinėse sistemose ir diktatūrose. Tokie kolegos net nebepastebi, kokią apgailėtiną tradiciją jie tęsia.“
Tiesa, R. Tichy pripažįsta, jog Vokietijoje nėra organizuotos „melų spaudos“. Atsakomybė, jo vertinimu, tenka patiems žurnalistams, skubantiems kuo paklusniausiai laikytis valstybiniuose žiniasklaidos kanaluose vyraujančios kairiosios generalinės linijos pagal principą: apie pabėgėlius arba gerai, arba nieko. Jei vis dėlto tenka paminėti ir neigiamų su politinio prieglobsčio prašytojais susijusių faktų, žiūrovui ar klausytojui būtinai čia pat primenama: „bet to jokiu būdu negalima pasakyti apie visus pabėgėlius“.
Net ir diskusijų laidos pabėgėlių klausimais valstybinės televizijos kanaluose neretai labiau penešėjo į kryptingo nuomonės formavimo, visuomenės „politinio švietimo valandėles“, o ne į laisvą problemos svarstymą. Tai padaryti nėra sunku, tereikia į pokalbių ratą pasikviesti keturis „draugiško Vokietijos veido“ riterius ir vieną kitamintį, tarkime, Slovakijos užsienio reikalų ministrą, Vengrijos ambasadorių, konservatyvų šveicarų žurnalistą ar „Alternatyvos Vokietijai“ partijos atstovą. Ir pradėti parodomąjį „klaidatikio“ perauklėjimo procesą.
Visa tai turint omeny, nestebina ir neseniai Allensbacho instituto vykdytos Vokietijos gyventojų apklausos rezultatai. Daugiau nei du trečdaliai vokiečių yra linkę pasitikėti valstybiniais žiniasklaidos kanalais, tačiau lieka nepatenkinti informavimu pabėgėlių klausimais. 41 procentas apklaustųjų mano, jog kritiniai vertinimai nutylimi. Tik kas ketvirtas įvertino šių medijų perteikiamą pabėgėlių vaizdą kaip realistišką.
Vokietijos medijų kraštovaizdį iš šalies stebinčiam susidaro įspūdis, kad žurnalistai yra davę „politinio korektiškumo“ įžadus. Arba kad iš paskutiniųjų stengiasi laikytis kanclerės Angelos Merkel užduotos nuostatos: pabėgėlių krizėje rodyti pasauliui draugišką Vokietijos veidą. Draugiškai šypsotis - net ir pro iš skausmo sukąstus dantis.
Suvokiant visą Vokietijoje susidariusios situacijos sudėtingumą, galima suprasti ir žiniasklaidos atstovų baimę toliau nedidinti jau ir taip tvyrančios įtampos. Tačiau pastangos pagražinti ar nutylėti gali duoti priešingus rezultatus.
Dienraščio „Welt“ politikos redaktoriaus Ulricho Claußo žodžiais, „kam rūpi išlaikyti valstybės jėgos monopolį, tas turėtų su savo informacijos monopoliu elgtis atsakingai, nepažeisdamas ištikimybės tiesai.“ Ir dar: „svetingumo kultūros“ nevalia interpretuoti kaip nutylėjimo kultūros. Priešingu atveju neturėtume stebėtis, jei daugelis piliečių nebepasitiki valstybinėmis institucijomis, patys susidaro vaizdą apie padėtį – ir ima patys veikti.