Kaip mano S. Waslekaras, tam prireikė daug laiko. Tiek Ban Ki-moonas, tiek jo pirmtakas Kofi Annanas jau du dešimtmečiui tvirtina, kad gamtos išteklių, visų pirma – vandens, apsauga ir dalijimasis jais yra labai svarbūs siekiant taikos ir saugumo. Tačiau tik praėjusį lapkritį šis klausimas sulaukė plataus pripažinimo, kai JT Saugumo Taryboje pirmininkavęs Senegalas surengė pirmuosius oficialius Jungtinių Tautų debatus vandens, taikos ir saugumo klausimais.

Debatuose, kurie buvo atviri visoms Jungtinių Tautų valstybėms narėms, dalyvavo 69 valstybių atstovai. Jie kartu paragino pasaulio valstybes siekti, kad iš galimo krizės šaltinio vanduo taptų taikos ir bendradarbiavimo priemone.

Vis platesnis vandens strateginės svarbos pripažinimas atspindi pasaulines tendencijas. Per pastaruosius trejus metus grupuotė „Islamo valstybė“ užėmė Tigro ir Eufrato upių užtvankas prie Tabkos, Tišrino, Mosulo ir Faludžos, o vėliau prarado visų jų kontrolę. Tačiau prieš tai „Islamo valstybė“ panaudodama užtvankas grasino užtvindyti ar badu marino žemiau užtvankų gyvenančius žmones, kad priverstų juos pasiduoti.

Anot S. Waslekaro, daugelis analitikų tikisi, kad per artimiausius kelis mėnesius grupuotė Irake ir Sirijoje bus sutriuškinta. Tačiau tai nereiškia, kad grupuotė išnyks; priešingai, ji gali persikelti į Libijos ir Čado pasienio regionus ir kelti pavojų Vakarų Afrikos miestams ir vandens įrengimams.

Tokia taktika būdinga ne tik „Islamo valstybei“. Ekstremistinės grupuotės Pietų Azijoje taip pat grasina rengti išpuolius prieš vandens infrastruktūrą. Be to, siekdamos strateginio pranašumo vandens ištekliais gali naudotis ir valstybės.

XXI amžiuje vandens svarbą, kurią galima palyginti su naftos svarba XX a., sunku pervertinti. Tačiau kai kurie ekspertai ir toliau neretai šį išteklių vertina nepakankamai. Tenka pripažinti, kad naftai esama alternatyvų, tokių kaip gamtinės dujos, vėjo, saulės ir branduolinė energija. O kalbant apie pramonę ir žemės ūkį, taip pat aprūpinimą geriamuoju vandeniu ir kanalizaciją, vienintelė alternatyva vandeniui, kaip kartą pasakė buvęs Slovėnijos prezidentas Danilo Turkas, yra vanduo.

Tas pats taikytina ir prekybai, rašo S. Waslekaras. Vienas pavyzdys – Čiagreso upė. Nors tai ir nėra plačiai žinoma, ši upė gyvybiškai svarbi, nes ji įteka į Panamos kanalą, kuris naudojamas užtikrinant 50 proc. visų prekybos tarp Azijos ir Amerikos srautų. Ateinantį šimtą metų nėra jokio pavojaus, kad natūraliomis sąlygomis upė išseks, tačiau, jei Centrinėje Amerikoje kiltų saugumo krizė, jos išteklių kontrolę gali perimti piktų kėslų turinčios jėgos. Poveikis pasaulio ekonomikai būtų milžiniškas.

Aiškiai sutariama, kad būtina apsaugoti vandens išteklius ir infrastruktūrą konflikto zonose. Tačiau nelabai aišku, kaip tai padaryti. Kitaip nei vaistų ir maisto siuntų, vandens į konflikto zonas numesti iš oro negalima.

Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas derasi dėl saugių koridorių, kad specialistai galėtų patikrinti ir suremontuoti pažeistus vandens vamzdžius ir saugojimo sistemas Irake, Sirijoje ir Ukrainoje; tačiau kaskart tenka derėtis su vyriausybėmis ir sukilėlių vadais, o tai ilgas ir sudėtingas procesas. Būtų geriau, jei didelę įtaką turinčios didžiosios valstybės padėtų pasiekti trumpalaikes paliaubas užsitęsusiuose konfliktuose būtent tam, kad būtų suremontuotos ir atkurtos vandens sistemos.

Tačiau, norint sudaryti tam sąlygas, dėsto S. Waslekaras, JT Saugumo Taryba turės paskelbti, kad vanduo yra strateginis žmonijos išteklius ir priimti vandens išteklių ir įrenginių apsaugos rezoliuciją, panašią į praėjusią gegužę priimtą Rezoliuciją Nr. 2286 dėl medicinos objektų apsaugos per ginkluotus konfliktus.

Ilgalaikėje perspektyvoje, S. Waslekaro žodžiais, šalys, kurios naudojasi bendromis pakrančių sistemomis, turės pasiekti regioninius saugumo susitarimus, kad išsaugotų ir apsaugotų savo išteklius. Jei kolektyvinė apsauga būtų pagrįsta bendru valdymu, vanduo, kuris kaip išteklius dažnai paskatina konkurenciją ir konfliktus, galėtų padėti siekti taikos ir bendradarbiavimo.

Kongo Respublikos prezidentas Denisas Sassou-Nguesso ėmėsi iniciatyvos šioje srityje. Jis vadovauja aštuonių valstybių grupei, kuri siekia sukurti Kongo baseinui skirtą Mėlynąjį fondą. Jei pavyks, fondas padės sušvelninti klimato kaitos padarinius, sukurti naujų su upės ištekliais susijusių darbo vietų ir paskatinti kolektyvinį saugumą šiame nestabiliame regione. Prieš du mėnesius įvykusiame Afrikos aukščiausiojo lygio forume Marakeše fondas buvo apibūdintas kaip viena iš keturių idėjų, kurios gali padėti iš esmės pakeisti žemyną.

Per praėjusių metų Pasaulinę vandens dieną Jordanijos princas Hassanas bin Talalas ir šio straipsnio autorius paragino sukurti Marshallo fondą bendrai naudojamiems pasaulio upių baseinams. Kongo upės baseinui skirtas Mėlynasis fondas yra žingsnis reikiama kryptimi. Dabar reikia panašių fondų, kad apsaugotume visus 263 bendrus pasaulio upių baseinus ir ežerus. Tai milžiniškas iššūkis; tačiau, atsižvelgiant į tai, kad vanduo, kaip išteklius, gali paskatinti tiek konfliktus, tiek taikos susitarimus, šį klausimą būtina spręsti neatidėliotinai.