Konservatorių partijos pirmininkas Johnas Walshas paskelbtame pareiškime pažymėjo, kad S.Harperis nurodė jam „kreiptis į naujai išrinkto parlamento konservatorių frakcijos vadovybę, kad ši paskirtų laikinąjį lyderį“ bei pradėtų naujo vadovo rinkimų procesą.
S.Harperis vadovavo trims vyriausybėms iš eilės nuo 2006 metų, bet pirmadienį buvo nuverstas netikėtai triuškinamą pergalę iškovojusių liberalų.
Šis ekonomistas anksčiau laikytas dygaus būdo, nerangiu ir labiau linkusiu gvildenti ekonomikos teoriją negu džiugiai spausti rankas rinkėjams per kampanijos renginius. Tačiau tapęs vyriausybės vadovu S.Harperis sugebėjo nugludinti savo įvaizdį.
Vis dėlto jo populiarumas prieš vėliausius rinkimus nusmuko į visų laikų žemumas.
56 metų mėlynakis dviejų vaikų tėvas kruopščiai sušukuotais žilstelėjusias plaukais anksti pagarsėjo kaip talentingas ekonomikos teoretikas.
Jis marginalizavo griežtosios linijos elementus savoje partijoje; nors pats laikėsi konservatyvių vertybių, vengė veltis į opius klausimus, tokius kaip gėjų santuokos arba abortai. Tai padėjo jam pelnyti daugiausiai nuosaikios Kanados palankumą.
S.Harperis dainavo ir skambino pianinu grupės „The Beatles“ melodijas per vieną koncertą, akomponuojamas violočelininko Yo-Yo Ma, o jo aistra ledo rituliui taip pat daugelį metų žavėjo kanadiečius.
Tačiau oponentai teigė, kad už malonaus S.Harperio įvaizdžio slepiasi autokratinis valdymo stilius, ir skundėsi, kad per jo kadenciją Kanada prarado įtaką pasaulio arenoje.
Vis dėlto išrinktasis premjeras J.Trudeau padėkojo S.Harperiui už ilgametį darbą viešuose postuose, pridūręs: „Konservatoriai nėra mūsų priešai – jie mūsų kaimynai.“
1959 metų balandžio 30 dieną Toronte gimęs S.Harperis būdamas 18-metis išvyko dirbti Albertos naftos telkiniuose.
9-o dešimtmečio pradžioje jis studijavo ekonomiką Kalgaryje ir tapo svarbiu veikėju vadinamojoje Kalgario mokykloje, pasisakančioje už mažesnius mokesčius, mažesnį federalinės vyriausybės vaidmenį ir socialinių programų nevaržomą laisvąją rinką.
1993 metais pirmąkart į Bendruomenių Rūmus išrinktas S.Harperis po ketverių metų pasitraukė iš politikos, perėjęs dirbti į vieną konservatyvios pakraipos lobistų grupę.
Jis grįžo į Otavą 2002 metais kaip dešiniojo Kanados aljanso vadovas. Kitais metais jis sėkmingai suliejo savo bloką su Pažangiųjų konservatorių partija, kurios šaknys siekia pirmojo Kanados premjero sero Johno Macdonaldo laikus.
Tačiau vienydamas dešinįjį sparną jis neturėjo laiko parengti darniai rinkimų strategijai, todėl naujoji Konservatorių partija pralaimėjo Paulo Martino vadovaujamiems liberalams 2004 metais.
Per 2006 metų rinkimus S.Harperio partija laikėsi centristams artimesnės pozicijos ir susitelkė į biudžeto iniciatyvas, užuot propagavusi socialinį konservatyvizmą.
Konservatorių pergalės 2006, 2008 ir 2011 metų rinkimuose buvo pagrįstos pažadais mažinti mokesčius, didinti gynybos finansavimą ir perleisti daugiau galių provincijoms.
Per šiuos rinkimus S.Harperis vėl ragino „išlaikyti kursą“, susitelkdamas į ekonomiką.
Dirbdamas premjeru, S.Harperis radikaliai pakeitė Kanados užsienio politiką – iš nešališkos arbitrės ji virto ambicinga galybe, turinčia savo programą. Jo vyriausybė uoliai palaikė Izraelį ir iš naujo nukreipė pagalbos srautus iš Afrikos į Pietų Ameriką.
S.Harperis gynė Kanados teises į teritorijas Arktyje, bet atrodė menkai tesidomintis pasaulinio klimato pokyčių problema.
Pasak šalininkų, jis šiek tiek nukrypo nuo savo konservatyvios biudžeto politikos, tuo tarpu oponentai ragino rinkti į valdžią „bet ką, išskyrus konservatorius“.