Kam seksis?
Donaldas Trumpas ir Melania Trump – naujasis Jungtinių Valstijų prezidentas su žmona keliasi į Baltuosius rūmus. Įdomu, ar tuomet, kai teks išsikraustyti, ten bus likęs bent vienas privačių apartamentų kvadratinis centimetras, nepadengtas auksu.
Theresa May – naujoji Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė nors ir nelepina rinkėjų šypsenomis, priežasčių šypsotis turi daugiau nei pakankamai. Jeigu „Brexit“ derybos Londonui vyks palankia linkme, ši moteris neabejotinai taps didvyre. Jeigu Europos Sąjunga pasirengusi apsunkinti Londono gyvenimą, politikei nebus sunku save pristatyti kaip aršią kovoją už saviškius. Th. May gali drąsiai tapti naująja Margaret Thatcher ir surengti naujus rinkimus, kur jai greičiausiai pasiseks.
Vladimiras Putinas – tai, kad mažaūgis Rusijos caras visur ir visada ieško, su kuo susipešti ir kam pagrasinti, nebestebina nieko. Jo militaristiniai manevrai Ukrainoje ir Sirijoje padėjo susigrąžinti prarastos įtakos iliuziją, o demokratinės pastangos Vakaruose pakeisti jo strategiją, tiesą sakant, atrodo apgailėtinai ir neduoda jokios naudos. Demokratija? Nesąmonė. Nors Rusijos ekonomika ir traukiasi, panašu, kad ateinančiais metais V. Putinui Kremliuje ir toliau bus saugu.
Vėliavų pardavėjai – Europos Sąjungos vienybės problemos ir D. Trumpo pergalė JAV prezidento rinkimuose naudingos vienos profesijos žmonėms. Kas jie? O gi vėliavų gamintojai ir pardavėjai. Europos Komisijos pirmininkas Jeanas Claude‘as Junckeris sako, kad „tautų valstybės“ pasmerktos? Na, šis teiginys viešinamas ne pirmą karą, tačiau, panašu, kad J. C. Junckeris kamuojamas troškulio paprasčiausiai regi miražą. „Brexit“ Europos Sąjungos vidaus politikai suleido nacionalizmo dozę. Jis veikia kaip narkotikas ir leidžia daryti išvadą, kad bus intensyviai ir dažnai mojuojama vėliavomis. Ką tai reiškia? Pelną vėliavų gamintojams ir pardavėjams!
Michaelis Barnier – Prancūzijos derybininkas yra žmogus, kuriam, matyt, ir buvo sugalvotas veiksmažodis „spindėti“. Idealiai tarsi kondicionierius šiurkščius plaukus sušvelninantis bet kokią nemalonią situaciją. Jeigu jam pavyks sudirbti britus, prancūzai jį dar labiau pamils, tad ir šilta vietelė centro dešiniųjų valdžioje jam tikrai atsiras. Tuo atveju, jeigu britams pavyks lengvai išsisukti, jis galės visą kaltę dėl nesėkmės suversti savo kolegai iš Belgijos Guy Verhosftadtui.
Marine Le Pen – viešumas, žiniasklaidos dėmesys, tiesioginis eteris, daug tiesioginio eterio. Štai ką 2017 metai žada Prancūzijos Nacionalinio fronto kandidatei šalies prezidento rinkimuose. M. Le Pen gali rinkimų ir nelaimėti, tačiau jos negirdėti ir nematyti nebus galima. Tai, kad jos politinė jėga vertinama kaip normali partija, jai pats didžiausias triumfas.
Borisas Johnsonas – visi sako, kad britų užsienio reikalų sekretorius nesusitvarko su jo pečius prislėgusia atsakomybe. Kaip ten bebūtų, tie visi gali klysti. Naujausias atvejis, kai B. Johnsonas privirė diplomatinės košė, buvo kaltinimai Saudo Arabijai kurstant religinio pagrindo konfliktus Artimuosiuose Rytuose. Baisiausia, kad nemažai britų nelabai suvokia, ką veikia šalies diplomatijos vadovas: „Em, bet jis juk pasakė tiesą, ar ne?“.
Šviesiaplaukis Borisas galėtų būti tikra vakarėlių siela – su juo niekada neliūdna. Su juo smagu kitų šalių užsienio reikalų ministrams. Jis randa bendrą kalbą praktiškai su visais žmonėmis. 2017 metais be jokių abejonių jis ir toliau tryps bet kokius stereotipus, kaip turėtų atrodyti ir elgtis užsienio reikalų ministras.
Silvio Berlusconi ir Beppe Grillo – Italijos referendume Matteo Renzi teko nuryti karčią pralaimėjimo piliulę, o štai nemirtingasis donžuanas S. Berlusconi šypsosi nuo ausies iki ausies. Nors kas čia žino – gal po dar vienos plastinės operacijos tokia išraiška tapo natūrali ir jam susičiaupti paprasčiausiai nebepavyksta. 2017 metais senas politikos vilkas gali vėl su trenksmu grįžti į politikos sceną. B. Grillo politinis „Penkių žvaigždučių“ judėjimas turi realią priežastį švęsti – nors ir opozicijoje, partija stipri kaip niekad. Tikras cirkas: palaukite – juk tikrai.
Kam nesiseks?
Paolo Gentiloni – naujasis Italijos ministras pirmininkas. Ar jis gali valdžioje išsilaikyti ilgiau nei ant burlentės? Panašu, kad ne.
NATO – JAV prezidentu išrinktasis D. Trumpas galbūt specialiai pakenkti NATO rinkimų kampanijos metu ir nenorėjo, bet padarė meškos paslaugą – situacija tokia, kad šiuo metu Aljansu pasitiki mažiausiai žmonių per visą 60 metų trunkančią jo istoriją. Dauguma valstybių narių gynybai tikrai neskiria būtinųjų 2 proc. šalies BVP, tad NATO tikrai atrodo kaip visų stumdomas našlaitis.
Olivier B – Prancūzijos prezidento Francois Hollande kirpėjas per mėnesį už retėjančių šalies vadovo plaukų priežiūrą gaudavo 10 tūkst. eurų. 2017 metų balandžio 23 dieną Prancūzija rinks naują prezidentą, o F. Hollande nusprendė dar vieną kadenciją nevargti (tiesą sakant, paprasčiausiai vargiai bebūtų perrinktas). Taigi prancūzas, įvardijamas tik kaip mįslingasis Olivier B, bus priverstas susirinkti savo šukas, žirkles bei kitus žaisliukus ir neatsigręždamas palikti Eliziejaus rūmus. Prancūzija neteks pirmojo šalies kirpėjo.
Sirijos žmonės – deja, bet panašu, kad ir 2017 metai karo nualintos Sirijos žmonėms nebus itin geri.
Guy Verhofstadtas – buvęs Belgijos ministras pirmininkas kartu su prancūzu M. Barnier vadovaus Europos Sąjungos „Brexit“ derybų procesui. Kuris iš dviejų paims viršų? Eilinis Guy su Austino Powerso akiniais ir žaviai netobulų dantų šypsena? O gal tarsi nuo žurnalo viršelio nužengęs Michelis, kurio vien kostiumų pasirinkimas nepalieka abejingų? Akivaizdu, kad laimėtojas jau aiškus – ir sėkmė į Guy pusę žiūrėti nelinkusi.
Angela Merkel – Vokietijoje rudenį vyks visuotiniai rinkimai. Nors kanclerė A. Merkel gali ir laimėti, ta pergalė, panašu, gali nebūti tokia jau saldi. Ore tvyro negera nuojauta. Tai, kaip A. Merkel vykdė imigrantų politiką, Europoje sukėlė nemenką chaosą. Automobilių gamintojai iš Bavarijos agituoja dėl „Brexit“ derybų. Jeigu kanclerė tokiomis nepalankiomis sąlygomis liks valdžioje, 2017 metai jai tikrai nebus patys saldžiausi.
