Jo nuomone, būtent 2008 metais Rusijos įvykdytos invazijos į Gruziją metu Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas sužinojo, ką jis gali padaryti ir likti nenubaustas kalbant apie kaimyninių valstybių suvereniteto pažeidimą.
Iš tiesų Gruzijos precedentas buvo daugiau nei invazija. Gruzijos atveju tai buvo maždaug dešimtmetį Rusijos vykdyto asimetrinio karo, o taip pat separatizmo skatinimo Pietų Osetijoje ir Abchazijoje kulminacija.
Dabar Rusija Ukrainoje veikia pagal tokį patį scenarijų, tačiau žengė kiek toliau ir realiai aneksavo Ukrainos teritoriją. Dabar Rusija gali padaryti tai ir su Gruzija.
Apie geopolitiką energetikos ir technologijų srityse rašantis žurnalistas Steve'as LeVine'as atkreipia dėmesį į žinią, jog Rusija ir Pietų Osetija pasirašys integracijos sutartį. Thomas de Waalas ir „Carnegie Endowment“ analitikų centro sako, kad tai iš esmės tėra formalumas.
Jo teigimu, Rusija realiai jau kontroliuoja Pietų Osetiją. Čia ji yra paskyrusi savo žmones į svarbiausius Pietų Osetijos postus, taip pat vietos gyventojams dalina rusiškus pasus.
T. de Waalas taip pat pažymi, kad Rusijos ir Pietų Osetijos sutartis numato gilesnę integraciją nei lapkritį Rusijos ir Abchazijos pasirašyta sutartis. Abchazai savąją sutartį pakeitė ir paliko kelis svarbius elementus siekdami išsaugoti savo faktinę nepriklausomybę.
Remiantis Pietų Osetijos sutartimi, kurią parengė Kremliaus patarėjas ir propagandos meistras Vladislavas Surkovas, osetinai sutinka vykdyti „iš anksto sutartą užsienio politiką“ ir perduoti kontrolę ir saugumą už savo sienas Rusijai.
Iš esmės tai reiškia, kad Rusija „praryja“ Pietų Osetiją.
Tokia sutartis neturėtų nieko stebinti. Maskva Pietų Osetiją visiškai kontroliuoja nuo tada, kai pripažino jos nepriklausomybę 2008 metais. Palyginti su Abchazija, Pietų Osetijoje gyvena labai mažai žmonių. 1989 metais čia buvo 100 tūkst. piliečių, tačiau ilgus metus trukę konfliktai paskatino daugumą gruzinų kilmės žmonių išvyti. Ir per pernai birželį Pietų Osetijoje vykusius parlamento rinkimus balsavo jau tik 21 tūkst. žmonių.
Tariamos Pietų Osetijos nepriklausomybės anomalija tuo metu, kai Šiaurės Osetija su savo 700 tūkst. gyventojų yra Rusijos autonominis regionas, dar niekada nebuvo tokia akivaizdi. Kyla klausimas, kodėl V. Putinas tai daro? Arba bent jau kodėl būtent dabar? Tikrąjį atsakymą žino tik V. Putinas. Tačiau visa ši situacija akivaizdžiai parodo, kaip skirtingai konfliktą vertina Vašingtonas ir Maskva.
Dabartinė situacija tik dar labiau parodo, kaip smarkiai JAV prezidento Barako Obamos administracija klysta. Susidaro įspūdis, kad iki šiol B. Obama mano, jog V. Putinas ieško išeities iš susidariusios situacijos.
Jis mano, kad V. Putinas nesuvokė į ką veliasi, veikė skubotai ir vėliau jam veikiausiai reikėjo išgelbėti savo reputaciją, kad neatrodytų, jog jis traukiasi. Tai, žinoma, nepavyko. Taigi, kita mintis iš esmės buvo priimti tą faktą, kad V. Putinas užgrobė žemių, ir neleisti jam jų daugiau užgrobti.
„Foreign Policy Magazine“ žurnalistas Joshas Roginas praėjusį mėnesį rašė, kad B. Obamos administracija dabar dirba prie naujo plano Maskvai. Esą manydama, kad dabartinės Rusijai taikomos sankcijos duoda norimų rezultatų, JAV valdžia yra pasirengusi pateikti V. Putinui gana patrauklų pasiūlymą: jis pasilieka viską, ką iki šiol pasiėmė.
Kelių pokalbių su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu, JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry's esą užsiminė apie tokį pasiūlymą. Mainais į tai, Rusijai būtų panaikinta dalis griežčiausių sankcijų.
J. Kerry's neva iškėlė sąlygas, kad Rusija laikytųsi rugsėjį pasiekto Minsko susitarimo ir nutrauktų tiesioginę karinę paramą Ukrainos separatistams. Krymo klausimas kuriam laikui būtų atidėtas, ir kai kurios iš pirminių sankcijų, kurios buvo įvestos po Krymo aneksijos, liktų galioti.
Tiesa yra ta, kad Vakarai neketina versti Rusijos trauktis iš Krymo. Tačiau vis dar yra nemažai prieštaraujančių susitarimui, kuriuo Vakarai kaip ir susitaiko su tuo faktu, kad nusikalstamas V. Putino režimas okupavo ir aneksavo Krymą. Tokią opoziciją iš esmės skatina moralinis pasipiktinimas. Tačiau dabar Rusijos ir Pietų Osetijos sutartis dėl integracijos suteikia Vakarams strateginę priežastį nesitaikstyti su Krymo okupacija kaip su jau įvykusiu faktu.
O V. Putinas, pirmiausia, demonstruoja savo kantrybę. Jeigu Vakarai Rytų Ukrainoje vykstantį konfliktą laikys vieninteliu didesnio konflikto Ukrainoje aspektu, dėl kurio galima derėtis, tuomet V. Putinas paprasčiausiai palauks, kol bus susitaikyta su faktu, kad Krymas jau yra Rusijos dalis.
B. Obama, rodos, nori, kad dabartiniai įvairūs užsienio konfliktai tęstųsi pakankamai ilgai, kad jis galėtų juos perduoti savo įpėdiniui. Tačiau kaip ir Gruzijos atveju, V. Putinas gali vėl atgaivinti konfliktą tuomet, kai, jo nuomone, tai bus naudinga.
Kitais žodžiais tariant, jeigu Vakarai sutiks padaryti pauzę Rytų Ukrainos konflikte, tai iš esmės reikš, kad jie atiduoda Ukrainą į Rusijos rankas. V. Putinas tai laikys pergale ir Rytų Ukrainoje, ne tik Kryme. O Vakarai iki šiol ir nesuteikė jam priežasties galvoti kitaip.