Dviejų dabartinės katalikybės įtakingiausių figūrų kanonizacijos ceremonijai vadovavo popiežius Pranciškus, be to, joje dalyvavo dabartinio pontifiko pirmtakas, popiežius emeritas Benediktas XVI. Tokiu būdu du gyvi popiežiai drauge pagerbė du jau mirusius savo pirmtakus.

Vatikane sulaukta delegacijų iš 54 valstybių, 24 valstybių vadovų, šimtų tūkstančių tikinčiųjų iš viso pasaulio, kuriems ceremoniją buvo transliuojaama skirtingomis kalbomis 19-oje didžiulių ekranų vienose gražiausių Italijos sostinės vietų.

Šeštadienį bažnyčios buvo atidarytos visą naktį, jose vyko maldos prieš sekmadienio mišias Šv. Petro aikštėje, kuriomis bus pagerbti du katalikų lyderiai, popiežiavę Šaltojo karo metu: nuo Kubos raketų krizės iki Berlyno sienos griuvimo.

Gobelenai su naujų šventųjų portretais buvo iškabinti aukštai virš tikinčiųjų minios ir tūkstančių vyskupų, kunigų bei kardinolų.

Kaip skelbta, tikintiesiems buvo demonstruojamas Jono XXIII odos gabalėlis, kuris paimtas 2000 metais, kai jo palaikai buvo ekshumuoti beatifikacijai, taip pat – ampulė su Jono Pauliaus II krauju.

Ceremonijoje dalyvavo Floribeth Mora iš Kosta Rikos, kurios išgijimas nuo smegenų aneurizmos meldžiant Jono Pauliaus II užtarimo buvo pripažintas vienu iš dviejų „patvirtintų“ stebuklų, kurių reikia kanonizacijai.

Kitas stebuklas, priskirtas Jonui Pauliui II, kuris Katalikų Bažnyčiai vadovavo nuo 1978 iki 2005 metų, kai viena prancūzų vienuolė paskelbė, kad per maldas pasveiko nuo Parkinsono ligos, kuria sirgo ir velionis lenkų tautybės popiežius.

1958-1963 metais popiežiavusio Jono XXIII kanonizacijai Pranciškus pritarė remdamasis tik vienu stebuklingu išgijimu ir sakė, jog šiuo pontifiku žavėjosi tiek daug žmonių, kad antro stebuklo jo kanonizacijai nereikia.

Beprecedentę dviejų popiežių kanonizaciją Vatikano stebėtojai laiko bandymu panaikinti skilimą Bažnyčioje tarp kairiųjų ir dešiniųjų, tačiau kai kurie kritikai sako, kad šie kanonizacijos procesai buvo skuboti.

Nors paskelbimo šventuoju procesas paprastai būna brangus ir ilgas, galintis užtrukti dešimtmečius, Jono Pauliaus II kanonizacija yra sparčiausia nuo 18-ojo amžiaus, kai buvo įvestos ir dabar galiojančios kanonizavimo taisyklės.

Žmonės į ceremonijos vietą pradėti leisti tik anksti sekmadienį. Minios tikinčiųjų, tarp kurių daug lenkų, sekmadienio naktį turi atvyko lėktuvais, traukiniais ir laivais. Žmonės su miegmaišiais stovyklavo aikštėje, kad užsitikrintų geras vietas stebėti ceremoniją.

Kiti tikintieji kanonizacijos ceremoniją 3D formatu stebėjo kino teatruose visame pasaulyje.

Popiežių Jono Pauliaus II ir Jono XXIII kanonizacijoje dalyvavo ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė.

„Du dvasiniai lyderiai, neeilinės asmenybės savo gyvenimu kūrė stebuklus, kurie paliečia kiekvieno žmogaus širdį. Jų darbai, vertybės bei dvasinis palikimas tapo ryžkiu pėdsaku žmonijos istorijoje ir išliks gyvi visais laikais. Lietuva visada juto ypatingą kanonizuotų pontifikų dėmesį ir globą, sustiprinusį mūsų tikėjimą laisve, teisingumu ir savo valstybe", - pranešime spaudai cituojama prezidentė.

Jonas Paulius II: mylimas popiežius, kuriam abejingi reformų šalininkai

Popiežius Jonas Paulius II buvo įkvepianti figūra, padėjusi nuversti komunizmą, bet atstūmusi daugelį savo konservatyviomis pažiūromis.

Pirmasis per daugiau kaip 400 metų popiežius ne iš Italijos ir pirmasis pontifikas iš Rytų Europos, Karolis Wojtyla buvo nepaprastai populiarus, vengė pompastikos, kuri supo jo pirmtakus, ir siekė kontaktų su paprastais žmonėmis.

2005 metais miręs Jonas Paulius II palaimintuoju buvo paskelbtas 2011 metų gegužę. Po to, kai koks nors žmogus beatifikuojamas, jį galima skelbti šventuoju.

Per beveik 27 popiežiavimo metus Jonas Paulius II daug keliavo, jį dažnai sutikdavo didžiulės minios. Lenkų tautybės popiežius propagavo taiką, smerkė žmogaus teisių pažeidimus ir šiuolaikinio pasaulio dekadansą.

Savo popiežiavimo pabaigoje jis padarė vieną reikšmingiausių savo veiksmų – pabandė apvalyti Katalikų Bažnyčią atsiprašymu už nuodėmes ir klaidas, padarytas per jos 2 tūkst. metų istoriją.

Jonas Paulius II gimė mažame miestelyje netoli Krokuvos Pietų Lenkijoje, 1920 metų gegužės 18 dieną.

Jo motina mirė, kai jam buvo aštuoneri, jį užaugino tėvas, kuris jį išmokė kalbėti vokiškai ir žaisti futbolą.

K. Wojtyla studijavo Krokuvos Jogailos universitete, kur susižavėjo teatru ir parašė kelias pjeses.

Jis nepriklausė lenkų pasipriešinimui, bet karo metų patirtis paskatino jį pagalvoti apie kunigystę.

Tapęs parapijos kunigu jis ėmė nuosekliai kilti Bažnyčios hierarchijos laiptais, kol galiausiai buvo pakeltas į kardinolus.

Kai 1978 metų spalį K. Wojtyla buvo išrinktas popiežiumi, jam buvo tik 58 metai.

Sveikatingas sporto mylėtojas, į didelį Vatikano biurokratijos aparatą pateikęs iš pašalies, atostogas leisdavo eidamas į žygius, slidinėdamas ar plaukiodamas baidarėmis, ir atsisakydavo būti užsidaręs Vatikane – kartais net slapta iš jo ištrūkdavo.

Pirmasis jo užsienio vizitas buvo į gimtąją Lenkiją.

Nepaisant sovietinės Maskvos perspėjimų, komunistų valdžiai nepavyko užkirsti kelio istoriniam popiežiaus 1979 metų vizitui, kurio metu jis į milijonines minias įtaigiai prabilo apie žmogaus teises.

Rezultatas buvo didžiulis, atsigavęs antikomunistinis darbininkų klasės judėjimas, „Solidarumo“ gimimas ir laipsniškas sovietų ledyno, kuris buvo nuklojęs centrinę ir Rytų Europą, tirpimas.

Daug katalikų atstūmė

Nepaisant didžiulio Jono Pauliaus II populiarumo, jo mokymas moraliniais klausimais, pirmiausia – dėl šeimos vertybių, homoseksualumo, gimstamumo kontrolės, eutanazijos ir abortų – daug katalikų atstūmė.

Tarp jų yra reformų šalininkai, jaunimas ir Trečiojo pasaulio kongregacijos, susiduriančios su AIDS epidemija ir nusivylusios Jono Pauliaus II atsisakymu nusileisti kontracepcijos klausimu.

Šis popiežius, kurį persekiojo skandalas dėl kunigų pedofilų, JAV vyskupų prašymu pritarė naujoms priemonėms bausti lytinius nusikaltimus įvykdžiusius dvasininkus, bet – tik po ilgos tylos.

Jo atsisakymas pasmerkti pedofilą Marcialą Macielą, „Kristaus legiono“ įkūrėją, sulaukė daugelio kritikos.

Jo asmeninių užrašų knygoje „Esu visas Dievo rankose. Asmeniniai užrašai, 1962-2003 metai" paminimi nusidėję katalikų dvasininkai, bet seksualinio išnaudojimo krizė tiesiogiai neminima.

„Argi vyskupų ir kunigų nuodėmės neuždeda Kristui didesnio kryžiaus nei kitų nuodėmės?“ – rašė jis 1981 metų kovą.

Tais metais Jonas Paulius II vos išvengė mirties per bandymą jį nužudyti, kai Šv.Petro aikštėje į jį iš arti šovė turkų dešiniųjų ekstremistas Mehmetas Ali Agca. Viena kulka perskrodė popiežiui pilvą, o kita vos nepataikė į širdį.

Nors to pasikėsinimo motyvai niekada taip ir nepaaiškėjo, tarp sąmokslo teorijų yra versija, kad tai buvo KGB užsakyta bulgarų slaptosios tarnybos operacija, ir tvirtinimas, kad radikalieji islamistai bandė pašalinti žinomiausią krikščionių lyderį.

Popiežius sakė, kad jo gyvybę išgelbėjo Švč. Mergelė Marija. Vieną jam kliuvusių kulkų jis įdėjo į deimantais puoštą Fatimos Švč. Mergelės Marijos Portugalijoje karūną.

Jis buvo susitikęs praktiškai su visais svarbiais pasaulio šalių lyderiais.

JAV, Sovietų Sąjunga, paskui – Rusija, buvusio sovietinio bloko šalys, Meksika, Izraelis, Jordanija, Palestinos išvadavimo organizacija (PIO) jam popiežiaujant užmezgė diplomatinius santykius su Vatikanu.

Jonas Paulius II buvo pirmasis popiežius, pasimeldęs sinagogoje, Romoje. Jis pirmasis iš popiežių įžengė į mečetę islamiškoje šalyje – tai nutiko Damaske Sirijoje. Ir jis pirmasis vadovavo visų didžiųjų pasaulio religijų vadovų susitikimui, 1986 metais.

„Jis buvo tikrumo, ne abejonių žmogus. Mistikas, abiem kojomis stovintis ant žemės“, – sakė vienas artimiausių jo bendradarbių kardinolas Giovanni Battista Re.

Jonas Paulius II mirė būdamas 84 metų amžiaus, 2005 metų balandžio 2 dieną.

Jonas XXIII: tradicijas laužęs popiežius

Popiežius Jonas XXIII nustebino daugelį inicijuodamas atviresnius Katalikų Bažnyčios santykius su pasauliu.

Kai „gerasis popiežius Jonas“, būdamas 77-erių metų amžiaus, 1958-ųjų spalio 28-ąją ėmė vadovauti Katalikų Bažnyčiai, daugelis galvojo, kad jis bus paprasčiausiai laikinas lyderis.

Tačiau jis buvo ryžtingas ir atviras pažangioms reformoms, o Vatikano stebėtojai dabar jį lygina su panašiai nusiteikusiu dabartiniu popiežiumi Pranciškumi.

Po išrinkimo praėjus mažiau nei trims mėnesiams, Jonas XXIII paskelbė apie pasirengimą Vatikano II Susirinkimui – pasaulio katalikų vyskupų konsultacijoms, kurios prasidėjo 1962 metų spalį.

Priversdamas sunerimti įtakingą Vatikano konservatorių stovyklą, jis, sakydamas savo garsiąją kalbą Šv.Petro aikštėje susirinkusioms minioms, stengėsi užmegzti ryšį su žmonėmis ir kalbėjo apie savo troškimą panaikinti atotrūkį tarp Bažnyčios ir tikinčiųjų.

Popiežius Jonas nesulaukė Vatikano II Susirinkimo pabaigos ir mirė 1963 metų birželio 3 dieną, nuo komplikacijų, susijusių su skrandžio vėžiu. Jis mirė mažiau nei du mėnesiai po to, kai parašė garsiąją encikliką „Pacem in Terris“ („Taika Žemėje“).

Ji buvo skirta „visiems geros valios žmonėms“, ne vien katalikams, ir iš dalies buvo reakcija į įsivyravusią politinę situaciją Šaltojo karo įkarštyje.

Vatikano II Susirinkimas nulėmė dideles reformas Bažnyčioje, tarp jų – didesnį pasauliečių dalyvavimą liturgijoje ir galimybę aukoti mišias ne lotynų kalba.

Jo buvęs asmeninis sekretorius, kardinolas Lorisas Capovilla, sakė, kad jo sėkmė yra „tradicinis, bet dinamiškas pėdsakas, tariamas paradoksas tarp griežto konservatizmo ir evangelinio atvirumo“.

Gelbėjo žydus

Žmogus, kuris vėliau tapo popiežiumi Jonu XXIII, gimė kaip Angelo Giuseppe Roncalli 1881 metų lapkričio 25 dieną, Soto il Monte Šiaurės Italijoje.

1904 metais jis buvo įšventintas į kunigus, o 1921-aisiais buvo pakviestas į Romą vadovauti misionieriškai veiklai Italijoje.

Po ketverių metų paskirtas vyskupu jis pradėjo diplomatinę karjerą, kuri buvo nuvedusi jį į Bulgariją, Turkiją ir Prancūziją.

Jam priskiriami nuopelnai dėl tūkstančių žydų išgelbėjimo Antrojo pasaulinio karo metais, įskaitant krikšto pažymėjimų išdavimą Vengrijos žydams.

Viename dokumente Holokausto memoriale „Yad Vashem“ sakoma, kad A.G.Roncalli yra „tarp žmonių, labiausiai įsijaučiančių į žydų tragediją ir energingiausiai dalyvaujančių gelbėjimo pastangose“.

1953 metais jis tapo kardinolu ir Venecijos patriarchu, o dar po penkerių metų, mirus Pijui XII, buvo išrinktas popiežiumi.

Kaip popiežius jis labai stengėsi gerinti santykius tarp Katalikų Bažnyčios ir kitų krikščioniškų denominacijų, pirmiausia – anglikonų, ortodoksų ir protestantų.

Popiežius Jonas XXIII palaimintuoju buvo paskelbtas 2000 metų rugpjūtį, remiantis italų vienuolės Caterinos Capitani išgijimu, kuris buvo paskelbtas stebuklu, kai medikų komisija nusprendė, kad jam nėra mokslinio paaiškinimo.

C.Capitani buvo atlikta skrandžio vėžio operacija ir nebuvo tikimasi, kad ji gyvens, bet staiga ji pasveiko – melsdama popiežiaus Jonu XXIII užtarimo.

Jį beatifikavo tuometinis popiežius Jonas Paulius II, kuris Jono XXIII pastangas bendrauti su žydais pratęsė istoriniu apsilankymu prie Raudų sienos Jeruzalėje 2000 metų kovą.

Lenkai plojo mylimo Jono Pauliaus II paskelbimui šventuoju

Devyneri metai po Jono Pauliaus II mirties lenkai šį sekmadienį vėl plojo savo mylimam tėvynainiui, kuris per precedento neturinčią ceremoniją Vatikane buvo paskelbtas šventuoju.

Visoje Lenkijoje aidėjo varpai ir plojo minios žmonių, – drauge su tais, kas buvo Šv.Petro aikštėje Romoje – kai popiežius Pranciškus paskelbė šį savo pirmtaką šventuoju.

„Tai didi diena Lenkijai, tai didi diena man, - emocingai sakė Maria Jurek (Marija Jurek) iš Katovicų. – Jis savo mokymu ir savo vizitais čia pakeitė Lenkiją ir pakeitė mus“.

M.Jurek atsikėlė 4 val. 30 min., kad prisidėtų prie parapijos organizuotos piligriminės kelionės stebėti tiesioginės transliacijos iš Vatikano didžiuliuose ekranuose prie naujos Jono Pauliaus II šventovės Krokuvoje. Maldininkai turėjo geltonos ir baltos spalvų popiežiaus vėliavų, sulankstomų brezentinių taburečių ir savo maisto.

Maždaug 20 tūkst. maldininkų iš visos Lenkijos susirinko prie Jono Pauliaus II šventovės ir netoliese esančiame kitame piligriminių kelionių centre – Dievo Gailestingumo šventovėje.

Gimtajame Jono Pauliaus II Vadovicių mieste minios netilpo erdvioje bazilikoje ir taip pat stovėjo Jono Pauliaus II aikštėje.

Visoje Lenkijoje po transliacijos iš Vatikano vyko padėkos mišios už žmogaus, kuris laikomas vienu didžiausių visų laikų lenkų, paskelbimą šventuoju.