Kalbant apie likusiuosius, gelbėtojų laukė daug vaikų dvynių – daktaro Jozefo Mengele siaubingų eksperimentų aukos, skelbia BBC.
Verai Kriegel ir jos dvynei seseriai buvo vos penkeri, kai jas iš kaimo Čekoslovakijoje išvežė į Aušvicą.
Į mirties stovyklą jos buvo gabenamos gyvuliniu vagonu, jie buvo taip ankštai prigrūsti, kad mirusieji ir toliau stovėjo. V. Kriegel prisimena atvykus į stovyklą patirtą siaubą ir tai, kaip lipdama iš traukinio, kojas tarsi ant laiptelių dėjo ant „mirusiųjų“.
Stovyklos naujokai buvo paskirstyti į silpnuosius, kurie iš karto buvo nuvesti į dujų kamerą, ir stipriuosius, kurie buvo priversti dirbti. Bet taip pat ten buvo J. Mengele su savo asistentais, ieškančiais dvynių.
Vera, jos sesuo ir jų motina iš karto buvo nuvestos pas SS kapitoną J. Mengelę. Jis buvo suintriguotas, kaip jis pats tada apibūdino, Veros motinos „tobulų airiškų bruožų“ ir mėlynų akių – Veros ir jos sesers akys buvo rudos.
J. Mengele mergaites pasirinko eksperimentui.
Dar viena moteris, puikiai prisimenanti savo atvykimą į stovyklą – Jona Laks, kuri būdama paauglė buvo paimta iš Lodzės geto. Ji ne iš karto priskirta prie dvynių, iš pradžių buvo tarsi priskirta prie pasmerktųjų myriop dujų kameroje. Tačiau kai jos sesuo pasakė J. Mengele, kad jos dvynės, ji buvo nuvesta į laboratoriją.
J. Mengele buvo gerai žinomo tyrėjo, studijuojančio dvynius Paveldimumo biologijos ir rasinės higienos institute Frankfurte, asistentas – Aušvice jis pradėjo dirbti 1943 metų gegužės mėnesį.
Ten jis turėjo neišsenkamas dvynių atsargas tyrimams ir jų mirties atveju nebūtų papuolęs į bėdą.
Pasak Oksfordo Brukso Universiteto profesoriaus Paulo Weindlingo, knygos „Victims and Survivors of Nazi Human Experiments“ autoriaus, J. Mengele eksperimentuose dalyvavo šimtai vaikų.
„Radau vieno kalinto daktaro ir bakteriologo ataskaitą, priversto dirbti J. Mengele, kad iš viso buvo 732 poros dvynių“, – sako jis ir spėja, kad daktaras domėjosi genetika. „Manau, jog J. Mengele galėjo domėtis genetiniu polinkiu susilaukti dvynių“, – sako profesorius.
Jo nuomone, dauguma dvynių išgyveno Aušvico baisybes, neliko tik romų tautybės dvynių.
Kai kurie vaikai, dabar jau sulaukę senyvo amžiaus, mažai ką prisimena apie eksperimentus, yra ir tokių, kurių prisiminimai negali būti 100 proc. tikslūs.
J. Laks pasakoja, kad J. Mengele pjaustė žmonių organus nenaudodamas anestetikų, o vieno dvynio mirties atveju toks pat likimas ištikdavo ir jo brolį ar seserį. V. Kriegel prisimena, kad jis žudė žmones suleisdamas mirtiną injekciją tiesiai į širdį, tada juos išskrosdavo.
Ji prisimena vieną apsilankymą laboratorijoje: „Žiūrėjau į sieną, o iš jos žvelgė žmonių akys. Sieną, pilną mėlynų, rudų ir žalių akių. Tos akys spoksojo į mane kaip drugelių kolekcija ir aš nukritau ant grindų“.
Pirmojo eksperimento metu ji su seserimi buvo laikomos mediniame narve, į nugarą buvo leidžiami vaistai – ji nežino, kodėl, tačiau numano, kad tai buvo bandymas pakeisti jos akių spalvą.
Kito eksperimento metu, pasakoja ji, joms ir daugiau kaip šimtui kitų dvynių buvo leidžiamos bakterijų injekcijos, sukeliančios Noma ligą – burnos ir genitalijų infekciją, sukeliančią šunvotes ir gangreną.
Kai kurie dvyniai pradėjo karščiuoti, kai kurie mirė, pasakoja ji. Taip pat pamena, kaip J. Mengele supyko dingus keletui dvynių – taip nutikus, ji įsmeigė nuožmų žvilgsnį, norėdama įrodyti, kad jis negali jos kontroliuoti.
Be eksperimentų su dvyniais J. Mengele taip pat tyrė ir neūžaugas, milžinus bei romus.
Moti Alonas, kuris buvo atvežtas į Aušvicą 1944 metais būdamas devynerių, prisimena, kaip jį vertė stebėti vieno neūžaugos ir romų tautybės moters sueitį.
Jis pamena ištatuiruotą skaičių ant savo rankos. Tas pats nutiko ir jo broliui, tačiau tatuiruočių meistras padarė klaidą. „Vietoje 17 užrašė 10, todėl teko skaičių maskuoti ir pridėti taškų“, – pasakoja jis.
Menachemui Bodneriui, kuris į stovyklą trejų buvo atvežtas kartu su broliu, šis numeris tapo jo tapatybe. Kai 1945 metais paliko stovyklą, net nenumanė, kas jis iš tikrųjų buvo.
Izraelio genealogės Ayan KimRon ir socialinio tinklo „Facebook“ pagalba jis visai neseniai sužinojo, kad jo tikrasis vardas yra Eliasas Gottesmanas ir kad jis ir jo brolis, vardu Jeno, gimė mažame miestelyje Mukačevės rytuose, tuometinėje Vengrijoje, o dabar ši teritorija priklauso Ukrainai.
A. KimRon taip pat sužinojo, kad jos tėvas mirė stovykloje, o motina, vardu Roza, grįžo į Vengriją – vėliau savo gimtinėje buvo nužudyta 1964 metais per antisemitines riaušes.
74 metų sulaukęs vyras vis dar ieško savo prarasto brolio dvynio, kurį paskutinį kartą matė stovykloje 1945 metais – per išlaisvinimą.
1945 metų sausio 26 dieną, kaip pamena V. Kriegel, sargybiniai „apimti panikos, todėl barakus aplaistė benzinu ir bandė sunaikinti visus įkalčius.“
Pagriebusios didelę šūsnį šeimos nuotraukų, Vera, jos motina ir sesuo pabėgo iš stovyklos, tačiau jas pagavo, sumušė ir grąžino atgal į barakus.
Sekančią dieną sovietų pajėgos įžengė į Aušvicą. Kareiviai, sako ji, „atnešė dryžuotus rūbų, liepė juos užsivilkti ir atsiraitoti rankoves, kad pamatytų mūsų numerius.“
„Jie mus, vaikus, filmavo. Jie norėjo sužinoti, kas mums nutiko ir apie J. Mengele eksperimentus. Viskas buvo užrašyta“, – pasakoja V. Kriegel.
O J. Mengele pabėgo į Vakarus ir buvo sulaikytas JAV karių. Ant jo rankos nebuvo ištatuiruota SS kraujo grupė, tad jis buvo paleistas – niekas nesuvedė galų, kad jo pavardė buvo didžiausių karo nusikaltėlių sąraše.
Prieš pabėgdamas į Argentiną 1949 metais, jis dirbo viename ūkyje Bavarijoje. Nors 1959 metais Vakarų Vokietijos valdžia išdavė jo arešto orderį, J. Mengele liko Pietų Amerikoje. 1979 metais, ištikus insultui, jis nuskendo Brazilijos kurorte. Jis buvo palaidotas San Paule Wolfgango Gerhardo vardu.
Vaikai su siaubingais išbandymais Aušvice ir J. Mengele eksperimentais susidorojo įvairiais būdais.
M.Alonas, jo motina ir dvynys 1945 metų gegužės 5 dieną galų gale grįžo namo į Budapeštą. Dabar jis gyvena Izraelyje. „Neliko jokių traumų, bent jau ne nuo to“, – sako jis.
V. Kriegel po karo su savo motina emigravo į Izraelį, kur ir gyvena ir dabar. Net ir praėjus septyniasdešimčiai metų jis vis dar sapnuoja košmarus.
J.Laks tapo aktyviste, J. Mengele dvynių grupės vadove. Ji daug kartų grįžo į Aušvicą ir sako, kad tai, ką ji patyrė, niekada nepalieka jos minčių.
Menachemas, berniukas be vardo, galiausiai grįžo į savo namus Ukrainoje.
„Liepiau vairuotojui sustoti, išlipau iš mašinos, supratau, kad pažįstų šią vietą. Prisimenu kelią, prisimenu iš dešinės artėjančius du Gestapo pareigūnus... O tada jie atėjo į mano namus“, – sako vyras.
Be viso to, jis prisimina savo tėvus, prieš karą ir Holokaustą gyvenusius be menkiausių rūpesčių šešėlio.
„Buvo pavakarė. Motina dėvėjo žalią sijoną su baltomis gėlėmis... Atsimenu ją iš nugaros, ne iš priekio. Štai ką prisimenu“, – sako Menachemas.
Pagerbė Holokausto aukas
Vakar tūkstančiai iš Izraelio ir viso pasaulio atvykusių jaunų žydų kartu su lenkų jaunuoliais ketvirtadienį dalyvavo eisenoje, surengtoje nacių Vokietijos Aušvico Birkenau mirties stovykloje per Antrąjį pasaulinį karą nužudytoms Holokausto aukoms pagerbti.
Ši vietovė, dabar memorialas ir muziejus, tapo nacių Vokietijos vykdyto Europos žydų genocido simboliu; nuo 1940 iki 1945 metų čia buvo nužudyta apie milijonas žydų.
„Netikėkit magišku užkeikimu „niekada vėl“; nes tai vėl VYKSTA. Pagalvokite apie Bosniją, Sudaną, Ruandą. Kitokiais būdais, kitiems žmonėms – bet vyksta“, – sakė Holokaustą išgyvenęs Sigmundas Rolatas savo kalboje eisenos dalyviams.
S. Rolatas pridūrė, kad „Shoah“ lieka unikaliu, precedento neturinčiu įvykiu. „Bet visi genocidai yra tragiški savais būdais, juos atsiminti reiškia žengti pirmą žingsnį, kad jų pasikartojimo būtų išvengta“, – pažymėjo jis.
Popiežius Pranciškus laiške šios eisenos dalyviams perspėjo apie „tūkstančius diskriminavimo fobijų, kurios verčia vergu ir žudo“.
Eisenoje dalyvavo ir Izraelio rabinas Meir Lau bei Austrijos švietimo ministrė Gabrielė Heinisch-Hosek. Jau 24-tą kartą surengta eisena šiemet žymi šios mirties stovyklos išvadavimo 1945 metų sausį 70-ąsias metines.
Aušvicas-Birkenau – nacių Vokietijos diktatoriaus Adolfo Hitlerio genocido plano prieš Europos žydus, vadinamojo galutinio sprendimo, dalis – tuomet okupuotame Pietų Lenkijos Osvencimo mieste veikė nuo 1940 metų birželio iki 1945 metų sausio.
Iš daugiau kaip 1,3 mln. čia kalintų žmonių dujų kamerose ar nuo bado, išsekimo bei ligų mirė maždaug 1,1 mln., daugiausia – Europos žydai.
Iš viso naciai išžudė 6 mln. Europos žydų, kurių prieš karą buvo 11 milijonų, taip pat čigonų, lenkų politinių kalinių.