Kai buvo atimta galimybė pristatyti humanitarinę pagalbą ir nutrauktas susitarimas dėl ugnies nutraukimo, pirmadienį, rugsėjo 19 d., Rusijos lėktuvai, kai kurių informacijos šaltinių teigimu, netoli Alepo atakavo humanitarinę pagalbą gabenusį konvojų ir subombardavo sandėlį, kuriuo naudojosi Jungtinių Tautų ir Sirijos Arabų Raudonojo Pusmėnulio (SARC) organizacijos. Per ataką žuvo beveik pusė humanitarinės pagalbos darbuotojų. Tarp žuvusiųjų - ir SARC organizacijos vietinio skyriaus vadovas.
SARC sandėlio griuvėsiuose rasta Rusijoje gaminamos skeveldrinės OFAB tipo bombos nuolaužų, todėl JAV tyrimą atlikę pareigūnai priėjo prie išvados, kad ataka buvo įvykdyta iš Rusijos šturmo lėktuvų „Su-24“.
Rusijos vyriausybe, o juo labiau Basharo al-Assado režimu, niekada nebuvo galima pasitikėti tariantis dėl taikos sudarymo Sirijoje. Vis dėlto net po atakos, kurios taikiniu tapo humanitarinės pagalbos konvojus ir kuri, kaip manoma, buvo surengta Rusijos iniciatyva, JAV prezidento Baracko Obamos administracija ir toliau deda visas pastangas siekdama susitarimo dėl bendradarbiavimo su Rusijos vyriausybe.
B. Obamos administracija konfliktą Sirijoje vertina žvelgdama pro kovos su terorizmu prizmę. Tačiau pasikartojančios diplomatų klaidos ir toliau teikia vilčių į „Al Qaeda“ panašioms ekstremistų grupuotėms, sąmoningai prisiimančioms patikimų ir reikalingų opozicijos sąjungininkų vaidmenį bei skelbiančioms, kad vienintelis jų siekis – išvaduoti Siriją iš Basharo al-Assado režimo.
Straipsnio autorius mano, kad JAV nesėkmes JAV priešininkai laiko savo pačių pergalėmis.
„Islamo valstybę“ ir „Al Qaedą“ galima laikyti Sirijos konflikto pasekme, o ir pats konfliktas – visiškai netinkamo valstybės valdymo išdava. Vašingtonas mano, kad kovoti reikia būtent su pasekmėmis, todėl galimybių išspręsti esmines problemas mąžta.
Šią akimirką turėtų būti visiškai aišku, kad Rusijos vyriausybė nėra tinkamas partneris siekiant sutramdyti nederamus Basharo al-Assado vyriausybės veiksmus. Sirijos vyriausybė ištisą savaitę atkakliai ignoravo Maskvos reikalavimus ir pažeidė susitarimą dėl ugnies nutraukimo, kurio pasiekti pavyko ne be Rusijos vyriausybės pastangų.
Basharas al-Assadas neketina trauktis ir yra pasirengęs imtis bet kokių priemonių, siekdamas užkirsti kelią jo valdžios nuvertimui. O štai JAV, jei nekreiptume dėmesio į apgailėtinus viešai išsakomus pareiškimus ir 2013-aisiais metais sudarytą susitarimą dėl Sirijos cheminio ginklo sunaikinimo, nė karto nemetė iššūkio prieš tokį akivaizdžiai žiaurų režimą.
Iš viso jau žuvo beveik pusė milijono žmonių, o 11 mln. tapo pabėgėliais. Be paliovos plūstant pabėgėliams sutvirtėjo ultradešiniosios pakraipos politinės pažiūros Europoje, o Sirijoje besitelkiančių džihadistų grupuočių daugiau nei bet kurioje kitoje pasaulio valstybėje.
Sirijoje įsitvirtinusi džihadistų grupuotė „Jabhat al-Nusra“, kuri faktiškai gali būti kildinama iš „Al Qaedos“, be to, beveik nekyla abejonių, kad netrukus teks susidurti su nauju „Al Qaedos“ lyderiu. Straipsnio autorius Ch. Listeras daro išvadą, kad JAV klaidos Sirijoje prilygsta „Al Qaedos“ pergalėms.
Dabar bet kokia JAV arba Rusijos surengta ataka tik dar labiau sumažins JAV įtaką ir sutvirtins „Al Qaedos“ pozicijas. Deja, neverta ginčytis, kad daugelis opozicijos kontroliuojamuose rajonuose gyvenančių sirų mano, jog „Al Qaeda“ juos gina kur kas patikimiau ir veiksmingiau nei JAV.
Kad ateityje pavyktų išvengti klaidų planuojant veiksmus Sirijoje, reikia atsižvelgti į penkis pagrindinius dalykus.
1. B. al-Assadas nėra ir negali tapti lyderiu, galinčius išspręsti Sirijos konfliktą.
2. Padėtį įmanoma stabilizuoti tik einant derybų keliu. Be to, negalima pamiršti, kad jokio politinio proceso B. al-Assadas nepradės vertinti rimtai, jei nepajus akivaizdaus spaudimo, tuo tarpu JAV iki šiol stengiasi tokio spaudimo nedemonstruoti.
3. Sirijos padalijimas – ne išeitis, nes jis tik sustiprintų konfliktuojančias puses, o gal net paskatintų naujų atsiradimą.
4. Siekiant numalšinti Sirijoje „Al Qaeda“ viešpatavimą vien bombų ir kulkų nepakanka: būtina imtis alternatyvių veiksmų, kurie atrodytų labiau priimtini sirams.
5. Jei B. al-Assadui pavyks išsilaikyti poste, o konfliktas tęsis arba paaštrės, „Islamo valstybė“ neabejotinai sutelks visas jėgas, kad galėtų tęsti kovą.
Atsakydami į klausimus, susijusius su JAV vykdomos politikos Sirijoje nesėkmėmis, B. Obama ir aukštas pareigas einantys jo administracijos pareigūnai prisipažino, kad jokios alternatyvos nemato.
Visgi, pasak straipsnio autoriaus, alternatyvų yra, tik reikia ryžtingiau panaudoti ir kietąsias, ir švelniąsias JAV galias.
Kaip tvirtina Ch. Listeris, pagrindine užduotimi ir toliau reikia laikyti piliečių gynybą, bet ginti piliečius reikia taip, kad realias ir grėsmingas pasekmes pajustų tie, kurie šią gynybą bando suardyti.