Reikia tikėtis, kad pagaliau pavyks su Iranu susitarti dėl šalies vykdomos branduolinės programos, nes Kremlius jau panaikino draudimą Iranui parduoti galingą oro gynybos sistemą. Šio pokyčio padariniai gali būti itin skaudūs – Teherano branduoliniams objektams praktiškai nebereikia bijoti jokių antskrydžių.
Naujo ginklo, vadinamo „Almaz-Antei S-300PMU-1“, kurį NATO vadina „SA-20 Gargoyle“, įsigijimas leistų Iranui pasiekti svarbų tikslą – Iranui nusprendus nesilaikyti susitarimo ir toliau vykdant branduolinio ginklo kūrimo programą, Amerika antskrydžiams šalies viduje tegalėtų kliautis negausia radarais sunkiai susekamų lėktuvų flotile. Net ir šiems pažangiems kariniams lėktuvams tektų itin sudėtinga užduotis.
„Priklausomai nuo to, kur Iranas nuspręstų dislokuoti šias gynybos sistemas, užduotis gali būti itin sunki... Persijos įlanka – tikras iššūkis. Šios naujos raketos (raketos „žemė oras“) situaciją paverstų itin sudėtinga... Tai rimtas sprendimas“, – teigia vienas įtakingas gynybos pareigūnas, sukaupęs gausią patirtį radarais sunkiai susekamų lėktuvų srityje.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pirmadienį pasirašė dekretą, kuriame numatytas leidimas Iranui parduoti grėsmingą S-300 oro gynybos sistemą.
„Prezidento dekretas panaikino tranzito Rusijos teritorija draudimą, įskaitant ir gabenimą oru, bei eksporto draudimą į Iraną. Taip pat panaikintas draudimas Iranui parduoti raketines oro gynybos sistemas S-300 – tiek oru, tiek vandeniu“, – rašė „RIA Novosti“.
JAV valdžia ilgą laiką sėkmingai įkalbinėjo Rusiją neparduoti S-300 sistemų Iranui. 2010 metais pavyko įtikinti Rusijos prezidentą V. Putiną įšaldyti S-300 pardavimą – toks pasiekimas buvo įvardijamas kaip itin svarbi užsienio politikos pergalė, kurią iškovojo Baracko Obamos administracija. Daugeliu aspektų tai buvo vienas iš kertinių vadinamojo santykių su Maskva perkrovimo pasiekimų, teigia Vašingtone esančio Strateginių ir tarptautinių tyrimų centro ekspertė Rusijos klausimais Heather Conley.
Nuo to laiko Amerikos santykiai su Rusija pasiekė beveik Šaltojo karo laikų priešiškumą. Ir vėl vienu iš esminių Kremliaus prioritetų tapo noras apkartinti gyvenimą Jungtinių Valstijų politikams.
„V. Putino politika tikrai nėra skirta padėti Vakarams, jie tenori mūsų darbą paversti dar sudėtingesniu, nei jis yra dabar. Tai taip pat priminimas Vašingtonui ir kitoms Vakarų valstybių sostinėms, kad Maskvos rankose yra svarbių kozirių“, – teigia ekspertė.
Dar vienas veiksnys, galbūt motyvuojantis Maskvą, yra Rusijos ekonomiką ištikusios problemos. Tai reiškia, kad šaliai reikia visų įmanomų ūkio augimą paskatinsiančių sprendimų. Susitarimas su Iranu dėl raketų pardavimo šalies biudžetą papildytų daugiau nei 800 mln. dolerių (746 mln. Eur).
Praeitais metais analitikai prognozavo, kad, sankcijoms pernelyg agresyviai sugniaužus Rusijos ekonomiką, Kremlius reaguos parduodamas S-300 sistemą Teheranui.
„Vienas iš svarbiausių šio susitarimo (tarp Teherano ir Maskvos) aspektų – susitarimas perduoti modernių raketų Iranui. Jeigu V. Putinas supyktų dėl Vakarų jo šaliai taikomų ekonominių sankcijų, jis galėtų mesti susitarimo dėl S-300 kozirį“, – tada „The Daily Beast“ sakė Demokratijų gynimo fondo vykdomasis vadovas Markas Dubowitzas.
Dabar Kremliaus sprendimas Teheranui tarsi siunčia žinią, kad sankcijos, kurios Iraną atvedė prie derybų stalo, įveiktos – dar prieš pasirašant galutinį susitarimą dėl Irano branduolinės programos. „Akivaizdu, kad sankcijų modelis vien nuo minties, kad susitarimas (dėl branduolinių klausimu) su Iranu bus pasiektas birželio 30 dieną, jau aižėja ir griūva. Tai pirmasis signalas, kad šiam planui galas“, – teigia H. Conley.
Vertinant praktiniu kariniu požiūriu, S-300 oro gynybos sistemos pardavimas – realus pavojus JAV bandymams įtikinti Iraną, kad geriausias pasirinkimas yra pasirašyti susitarimą dėl šalies branduolinės programos. Jeigu Teheranas įsigys minėtąją oro gynimos sistemą, tikėtis, kad antskrydžiai gali pasitarnauti kaip baudžiamoji priemonė, praktiškai nebeliks jokio pagrindo.
Daug JAV gynybos pareigūnų sutinka, kad Rusijos raketinės gynybos sistema gali užtikrinti, kad visi regionai gali tapti neįveikiami įprastiniams naikintuvams, tokiems kaip F-16 ar laivyno turimiems „F/A-18 Hornet“.
Šiuo metu naujausios kartos radarais sunkiai susekami naikintuvai, tokie kaip 2,2 mlrd. dolerių (2,05 mlrd. Eur) kainuojantis „B-2 Spirit“, kurių Jungtinių Valstijų karinės oro pajėgos turi 20 – ir puikiais rezultatais garsėjantis „F-22 Raptor“, gali saugiai skraidyti vietovėje, saugomojoje S-300 ir kitų panašios rūšies oro gynybos sistemų. Vieną dieną tokiose zonoje galės skraidyti ir 400 mlrd. dolerių (373 mlrd. Eur) vertas Pentagono „F-35 Joint Strike Fighter“. Remiantis įvairiais šaltiniais tiek Pentagone, tiek Jungtinių Valstijų gynybos pramonėje, nė vienas lėktuvas negalės ilgai veikti taip gerai ginamose teritorijoje.
Vienas Jungtinių Valstijų jūrų pėstininkų korpuso lakūnas teigia: jeigu Rusija Iranui parduos S-300 sistemą, toks posūkis neabejotinai pakeis JAV karinę strategiją. „Visiškai naujos žaidimo sąlygos visiems ketvirtosios kartos kariniams lėktuvams (tokiems kaip F-15, F-16 ir F/A-18). Tas daiktas – tikra pabaisa, jūs tikrai nenorėtume atsidurti šalia jos“, – sako lakūnas.
S-300 pardavimas iš Izraelio atimtų bet kokią galimybę imtis vienašališkų veiksmų prieš Iraną, pabrėžia vienas Amerikos oro pajėgų vadas. S-300 veiksmingai užkirstų kelią Izraelio oro pajėgoms imtis veiksmų prieš Iraną – bent jau tol, kol šalis negaus F-35 naikintuvų.
„Man juokinga, kad rusai sako: „Tai išskirtinai gynybai skirta sistema, ji negali nieko pulti, įskaitant ir Izraelį“. Bet ji paverčia Iraną atsparų Izraelio ir praktiškai visų šalių, neturinčių penktosios klasės naikintuvų galimybių, atakoms. Kitaip tariant, Iranas, turėdamas S-300, gali ir toliau daryti ką tinkamas, nes tokios sistemos užtikrina, kad be Amerikos jo niekas kitas pulti negali“, – teigia ekspertas.
Net Izraeliui gavus savų F-35, gana nedidelio nuotolio naikintuvas gali nešti vos porą 900 kilogramų sveriančių bombų, kurios nė iš tolo neprilygsta itin puikiai apsaugotiems taikiniams Irane. Kai kurie Irano branduoliniai objektai gali būti sunaikinti tik pasitelkus sunkiasvores beveik 14 tonų sveriančias „GBU-57A/B Massive Ordnance Penetrator“ bombas, kurias nešti pajėgus tik amerikiečių radarais sunkiai susekamas B-2 bombonešis.
Irano branduolinių objektų atakos ir taip nebūtų buvusios lengva užduotis, net ir pačiomis palankiausiomis sąlygomis, teigia kitas patyręs radarais sunkiai susekamų lėktuvų pilotas, panoręs išlikti anonimu. Taikiniai – giliai po žeme, todėl bombomis sunaikinti juos tikrai sudėtinga. Be to, Irano branduoliniai objektai nesutelkti vienoje vietoje, jie išbarstyti po didelę teritoriją. Didžiausias darbas tektų negausiai Jungtinių Valstijų B-2 radarais sunkiai susekamų bombonešių flotilei, nes tik šiems kariniams lėktuvams pavyktų pasiekti ir sunaikinti minėtuosius taikinius. Bet kokia S-300 versija tokią užduotį dar labiau apsunkintų – kitaip tariant, paverstų praktiškai neįmanoma.
Pareigūnas tvirtina, kad viskas daugiausia priklausytų nuo to, kur ir kiek S-300 sistemų bus dislokuota. Dar vienas situaciją apsunkinti galintis faktas – S-300 sistema yra mobili, ir bet kurią akimirką gali būti perkelta į kitą vietą.
Jeigu Iranui pavyktų pasirūpinti pakankamu skaičiumi S-300 oro gynybos sistemų, net ir tokių lėktuvų kaip B-2 ir „F-22 Raptor“ pilotams tokia misija taptų sunkiai įgyvendinama.
„Jeigu jų būtų dislokuota visoje šalyje, tuomet visai nebesvarbu, ką pasiųstume – lauktų nemenkas iššūkis“, – teigia Jungtinių Valstijų karinių oro pajėgų pareigūnas.
Nerimauti reiktų ne vien dėl Irano. Jeigu Rusija ir Kinija ir toliau pardavinės pažangias oro gynybos sistemas visame pasaulyje, dauguma šiuo metu amerikiečių turimų lėktuvų paprasčiausiai taps nenaudingi. „Didelį susirūpinimą kelia skubotas galingų raketų „žemė oras“ dislokavimas... Kryme, Kaliningrade, ir Irane. Man atrodo, kad mums užkerta kelią greičiau, nei spėjame susivokti“, – teigia vienas įtakingas Jungtinių Valstijų karinių oro pajėgų pareigūnas.
Kito pareigūno teigimu, yra būdų, kaip senesnius naikintuvus (nepriklausančius radarais sunkiau susekamų kategorijai) pritaikyti kariniams veiksmams vietovėse, kur dislokuotos minėtosios naujos raketos, tačiau toks sprendimas būtų itin rizikingas. „Negalime kalbėti apie konkrečias raketų „žemė oras“ atakų taktikas, tačiau puikiai žinome, kad dviženklės S-300 oro gynybos sistemos ir jų variantai visiems ketvirtos kartos naikintuvams kelia nemenką galvos skausmą“, – teigia pareigūnas.
Vienas iš galimų būdų – nedidelius bepiločius aprūpinti signalų trikdžių generatoriais, kurie suklaidintų S-300 radarus sukurdami netikrus taikinius, sako kitas karinių oro pajėgų pareigūnas. Tokie bepiločiai turėtų veikti kartu su radarais sunkiai susekamomis ilgo nuotolio raketomis – toks tandemas turėtų vilties įveikti rusų sukurtas oro gynybos sistemas.
Taip pat būtų sumanu turėti S-300 sistemos radarus galintį suklaidinti lėktuvą, kuris šios užduoties galėtų imtis iš toli – čia galėtų pasitarnauti Jungtinių Valstijų karinis jūrų laivynas. „Laivyno turimas orlaivis su signalų trikdžių sistema EA-18G, aprūpintas elektroniniu ALQ-218 jutikliu, gali aptikti, užfiksuoti ir sekti tokias sistemas. Vos tik sėkmingai jas užfiksavus, jie gali radarus suklaidinti ir panaudoti ginklus jų sunaikinimui iš toli“, – paaiškina vienas karinio laivyno pilotas.
Didžiausia bėda ta, kad S-300 yra mobili sistema, todėl galima labai greitai pakeisti jos dislokavimo vietą. Tai reiškia, kad JAV pilotai niekada negalės būti tikri, kur konkrečiu metu yra jų taikiniai. „Na, taip... Galima ją sunaikinti – tereikia tinkamos sparnuotosios raketos. Bet toks scenarijus įmanomas tik tokiu atveju, jeigu S-300 paleidimo platforma nekeičia dislokavimo vietos“, – teigia analitikas Markas Gunzingeris.