Tradiciniame užsienio politikos ir saugumo ekspertų renginyje „Sniego susitikime“ dalyvavęs JAV analitikas interviu naujienų agentūrai ELTA atkreipė dėmesį į Rusijos provokacinius veiksmus ir akcentavo gynybos stiprinimo NATO rytiniame pasienyje svarbą.
„Mes turime padaryti daugiau“, – nuolat pabrėžė I. Bžezinskis, kalbėdamas apie NATO rytinių valstybių gynybos svarbą.
– Rusija savo naujojoje saugumo strategijoje įvardijo NATO grėsme, stebime didėjantį oro erdvės pažeidimų skaičių, pratybas ir kt. Ko Rusija siekia tokiu elgesiu ir retorika?
– Prezidentas Vladimiras Putinas bando įbauginti ir suskaldyti Vakarus bei sutelkti savo žmones aplink jo revanšistines ambicijas.
– Rusijos šachmatininkas ir politinis aktyvistas Garis Kasparovas socialiniame tinkle „Facebook“ rašė, kad, griūnant Rusijos ekonomikai, kuri yra visiškai priklausoma nuo energetinių resursų išteklių, ir kai naftos kaina yra tokia žema, V. Putinas desperatiškai siekia sukelti užsienio konfliktą, kad jo propaganda būtų užpildyta bet kuo, išskyrus naujienomis apie Rusiją. Kiek tikėtina, kad jis galėtų kirsti NATO sieną, jeigu reikalai šalyje blogėtų?
– Jeigu reikalai blogės, o panašu, kad jie juda ta kryptimi, Rusijos politika, V. Putino tikslai ir jo elgesys taps dar labiau nenuspėjami ir pavojingesni. Ir nors aš netikiu, kad jo artimiausiuose planuose būtų siekis atsirėžti dalį NATO teritorijos, esu sunerimęs dėl didėjančių jo karinių provokacijų ir įžūlumo, kas didina konflikto tikimybę.
– Pakalbėkime apie NATO galimybes reaguoti į galimas grėsmes. 2014 metais JAV Prezidentas Barackas Obama paskelbė apie vadinamąją Europos padrąsinimo iniciatyvą (European Reassurance Initiative, ERI), kas per tuos metus pasiekta?
– Jau praėjo daugiau nei pusantrų metų. ERI yra teisingas požiūris iš esmės, aš visiškai remiu rengiamas pratybas, paramą saugumui tokioms šalims kaip Ukraina, Moldova ir Gruzija. Taip pat manau, kad išankstinis įrangos dislokavimas yra gera mintis ir kad Lietuva jau turėjo JAV įrangos pagal tą planą savo teritorijoje.
Problema su ERI yra ta, kad, nepaisant to, kaip ji skamba teoriškai, jos įgyvendinimas vyko lėtai – stebėtina, kad prireikė daugiau nei pusantrų metų parengti planus ir dislokuoti įrangą. Tai galėjo būti padaryta per tris mėnesius.
Antra, įsipareigojimai pagal ERI yra vis dar nepakankami. Kuopos dydžio kariniai vienetai neatgraso šalies, kuri dislokuoja ir treniruoja brigadas ir divizijas palei NATO rytinę sieną. Turime padaryti daugiau.
– Ar tikite, kad tas daugiau bus padaryta iki B. Obamos kadencijos pabaigos?
– Aš manau, kad B. Obama vadovaujasi laipsniška strategija. Tokios strategijos įrodymas yra laipsniškos Vakarų sankcijos prieš Rusiją. Daugiau žalos Rusijos ekonomikai padarė naftos kainų kritimas nei paskelbtos sankcijos, kurios nėra sektorinės, o yra nukreiptos tik prieš konkrečius asmenis. Ir nors didiname tų asmenų skaičių, jos vis tiek yra laipsniškos. (...)
Rusija įsiveržia į kitą šalį – Ukrainą, ji vykdo provokacines pratybas, kuriose dalyvauja 10 tūkst., 20 tūkst., 50 tūkst., 100 tūkst. karių, o NATO ir JAV pratybas apribojo iki iš esmės kuopos dydžio karinių pajėgų. (...)
Tokia laipsniška strategija, užuot atgrasiusi Rusiją, liudija įsipareigojimų, pasiryžimų ir galbūt net vienybės stoką. Tai padrąsina tokius asmenis kaip V. Putinas dar didesnėms provokacijoms ir įžūlumui. Per pastaruosius dvejus metus Rusijos kariniai veiksmai tapo įžūlesni ir labiau provokuojantys.
Viena vertus, su Rusija kalbame sankcijų kalba, primename įsipareigojimus, tačiau, kita vertus, matome tokius projektus kaip „Nord Stream 2“ su Vokietija arba Rusiją minint kaip galimą partnerę kovoje su „Islamo valstybe“ ar spaudžiant Iraną vykdyti tarptautinius įsipareigojimus.
Vakarų strategijos problema Vašingtone, Berlyne, Paryžiuje yra ta, kad mes naiviai tikime Rusijos veiksmais Sirijoje, nesame visiškai įsipareigoję stiprinti saugumo Ukrainoje, nepakankamai darome, kad iš tiesų sustiprintume NATO rytinę sieną, ir visa tai, man atrodo, teikia klaidingą viltį, kad esame tik puse žingsnio nuo fundamentaliai naujo bendradarbiavimo su Rusija. Aš tiesiog nematau tam pagrindo, ir aš manau, kad tai pablogina Vakarų galimybes pilnai išnaudoti politines, karines, ekonomines priemones susitvarkyti su šiuo iššūkiu.
– Ko tikitės iš NATO viršūnių susitikimo Varšuvoje?
– Tikiuosi, kad šiame viršūnių susitikime bus priimti sprendimai, kurie suteiks galimybes Aljansui nedelsiant ir efektyviau panaudoti pajėgumus apginti jos rytinį pasienį.
– Ar tam bus pakankamai politinės valios?
– O tai dar turės būti įrodyta. Aš sakyčiau, kad šiuo metu esu šiek tiek sunerimęs, nes kalbos vis dar orientuotos į ilgalaikius sprendimus kovai su ilgalaikėmis problemomis, užuot žengiant tuos žingsnius, ką galime padaryti nedelsiant, kad padidintume galimybes apginti mūsų rytinį pasienį.
– Kaip įvertintumėte NATO galimybes reaguoti nekonvencinio karo atveju?
– Tai yra politinės valios klausimas. Mes turime pajėgumų efektyviai tvarkytis su hibridiniu karu – politinį teisėtumą, ekonominę stiprybę, karinius pajėgumus, technologinių pranašumų – klausimas tik, ar mes turime strategiją, kaip integruoti šiuos pajėgumus, kad gautume efektyvų atsaką, ir politinę valią tai daryti.
Ačiū už pokalbį.
