Kai Y. Fukushima priešais šviesą apžiūrinėja ką tik pagamintą naują piršto protezą, tai reta akimirka, kai jį dar galima atskirti nuo tikro. Šios auksinių rankų moters gaminiai tokie tikroviški, kad, paėmus į rankas, darosi nejauku. Nepatyrusiai akiai jie atrodo tikrų tikriausi.

Netrukus naujausias japonės gaminys bus paruoštas kelionei pas šeimininką – vieną iš šimtų užkietėjusių gangsterių, kurie kadaise savo pirštu sumokėjo už nusikaltėliui nederamą poelgį. Būtent jiems ir padeda Y. Fukushima.

Y. Fukushimos klientai – nusikaltėliai, bandantys atversti naują gyvenimo puslapį ir pamiršti, kodėl neteko mažojo pirštelio. Suluošinimas, kurio jie galėjo nusipelnyti netinkamu poelgiu, negrąžinta skola ar paprasčiausiai užgauliu žodžiu, kuris nepatiko bosui, jiems yra pagrindinis kliuvinys, trukdantys sugrįžti atgal į normalią visuomenę.

Jiems pagalbos ranką ištiesė Y. Fukushima. Per du dešimtmečius 44 metų japonė pagamino šimtus mažųjų pirštelių protezų buvusiems nusikaltėliams – nors iš pirmo žvilgsnio tai ir atrodo nedidelis kosmetinis ir estetinis sprendimas, iš tikrųjų profesionaliai pagamintas protezas ne vienam padėjo rasti ne tik darbą, bet ir antrąją pusę. Kitaip tariant, grįžti į normalų gyvenimą.

Y. Fukushima sako turinti nuojautą, kad artimiausiu metu jai darbo tikrai nepristigs. Taip gali nutikti rimtai nesutariant bene galingiausiam Japonijos nusikaltėlių sindikatui „Yamaguchi-gumi“ ir jo aršiausiems priešams. Sakoma, kad jau po kelių mėnesių prasidės tikras karas.

„Tai tikrai nebuvo veikla, kuria maniau užsiimsiu tiek ilgai. Buvau pasiryžusi ieškotis kito, neva normalaus, darbo, kai kažkas mane paprotino, esą esu vienintelė Japonijoje, gaminanti tokius protezus“, – prisipažįsta Osakos senamiestyje esančiose „Arte“ dirbtuvėse, priklausančiose protezų gamintojui „Kawamura Gishi“, besidarbuojanti moteris.

„Jeigu piršto netektumėte per avariją, žmonės būtų labai supratingi ir užjaučiantys. Jakudzos atveju visas priešingai. Dauguma žmonių visą laiką įtartinai vertina tatuiruotus ir mažojo pirštelio neturinčius buvusius nusikaltėlius, bandančius integruotis visuomenėje“, – teigia protezų gamintoja, pelniusi net du valstybinius apdovanojimus už pagalbą buvusiems jakudzos nariams sugrįžti į normalų gyvenimą.

Jos sprendimas užsiimti išskirtinai mažųjų pirštelių protezų gamyba buvusiems nusikaltėliams japonei sukėlė nemažai galvos ir širdies skausmo – nutrūko ne vieni santykiai, šeimai taip pat labai nepatiko, kad ji padeda nusikaltėliams.

Paradoksalu tai, kad artimųjų atmetimo reakcija jos veiklos atžvilgiu sutapo su užsakymų suaktyvėjimu. 1992 metais priėmus kovai su organizuotu nusikalstamumu skirtą įstatymą, Japonijos nusikaltėliai sulaukė nematyto masto policijos dėmesio. Tuo pačiu metu sprogo ir ilgą laiką pūtęsis šalies ekonomikos burbulas – nebeliko pagrindinio su nekilnojamuoju turtu dirbančių nusikaltėlių pinigų šaltinio. Susiklosčius tokioms aplinkybėms, nemažai mafijai priklausančių japonų apsisprendė trauktis ir pradėti naują gyvenimą. Prie Y. Fukushimos durų nusidriekė eilės.

„Man nereikėjo jokios papildomos reklamos – žinia apie mano paslaugas sklido iš lūpų į lūpas“, – darbo subtilybėmis dalijasi moteris.

Svarbu tai, kad Y. Fukushima pagaminti mažojo pirštelio protezą sutinka tik su keliomis sąlygomis. Jos paslaugos kainuoja nei daug, nei mažai – 1500 svarų (1880 Eur).

Y. Fukushima sutinka pagaminti mažojo pirštelio protezą tik tiems, kurių tinkamumą ir pasirengimą keisti gyvenimą patvirtina Osakos prefektūros policijos pareigūnų sudaryta specialistų grupė.

„Nieko keisto, tiesiog man reikia įrodymo, kad jie tikrai nutraukė ryšius su nusikaltėliais ir nori pradėti naują gyvenimą. Niekada nepriimu pinigų iš tų, kurie nori peršokti eilę. Esu iš buvusių nusikaltėlių sulaukusi skundų, jiems esą nepatiko protezo išvaizda, tačiau niekada nesiklausiau jų grasinimų. Neparodydavau išgąsčio net tais atvejais, kai jie ateidavo į dirbtuves ir pradėdavo vartyti baldus. Laimei, taip nutinka gana retai. Be to, mano saugumu rūpinasi policijos pareigūnai“, – šypsosi unikalų protezų gamintoja.

Yubitsume arba piršto nukapojimo ritualas, kaip spėjama, jau labai senas, jį pradėjo praktikuoti šiandieninių jakudzų pirmtakai Bakuto (lošėjai). Prasilošę vyrai, kurie negalėjo grąžinti skolų, būdavo priversti nusikirsti kairiosios rankos mažojo piršto viršutinę dalį. Po tokios procedūros sumenkdavo jų gebėjimas tinkamai valdyti kardą – kitaip tariant, jie prarasdavo vertę kaip kariai.

Dažniausiai nusidėjusieji skustuvo aštrumo peiliu nusipjauta mažylio piršto dalį iki pirmojo piršto sąnario. Nukapota dalis suvyniojama į audinio skiautelę ir įteikiama bosui. Plačiai paplitęs įsitikinimas, kad šis ritualas atliekamas kaip savanoriškas atsidavimo ir lojalumo įrodymas, nėra teisingas. Jeigu minėtasis asmuo ir toliau savo veiksmais erzina mafijos vadovybę, ateina eilė antrajam sąnariui. Ekstremaliais atvejais ritualas pasiekia ir dešinę ranką.