Šis planas, kurį A. Duginas pavadino „Rusijos pavasariu“, pateikiamas kaip vienas iš galimų dabartinės Ukrainos krizės išsprendimo scenarijų. Kiti du scenarijai, kuriais Kremlius mojuoja Vakarų pasauliui prieš nosį, reikštų termobranduolinį karą arba visą pasaulį apimsiantį chaosą, rašo „The National Review“.

„Rusijos pavasario“ scenarijus

Kijevas laikosi laukimo pozicijos, telkia savo karines pajėgas Krymo pasienyje, grasina, tačiau nesiima tiesioginių veiksmų. JAV daro stiprų spaudimą Rusijai, įšaldo lėšas sąskaitose bei aktyviai vykdo informacinį karą, tačiau taip pat kaip ir NATO vengia tiesioginių susidūrimų. Kijevas gauna reikšmingą paramą iš Vakarų, tačiau telkia dėmesį į šalies vidaus problemas. Siena su Rusija yra uždaryta.

Referendumas Kryme dėl prisijungimo prie Rusijos surengiamas be didesnių trukdžių. Didžioji dauguma balsuoja už prisijungimą prie Rusijos. Nė viena valstybė, išskyrus Rusiją, nepripažįsta referendumo rezultatų. Rusija kelia klausimą dėl atsakomųjų veiksmų tuo atveju, jei Krymas bus prijungtas prie Rusijos. Abeji Rusijos parlamento rūmai nedelsdami ratifikuoja Krymo aneksiją. Krymas grąžinamas Rusijai. Įžengia Rusijos karinės pajėgos.

Vakarai pradeda daryti stiprų spaudimą Rusijai. Aktyvuojami Šiaurės Kaukazo kovotojai ir penktoji Maskvos kolona. V. Putiną remia visi. Jo populiarumas tarp žmonių pasiekia aukštumas. Tai padeda V. Putinui susidoroti su iššūkiais, kylančiais šalies viduje. 

Kijevas imasi griežtų bausmių Rytų Ukrainoje. Šalis valdoma nacionalistinio diktatoriaus. Kryme mėginama vykdyti išpuolius ir rengti diversinius aktus. Bandoma keršyti rusams bei rusakalbiams Rytų ir Pietų Ukrainos gyventojams už Krymo atskyrimą nuo Ukrainos. Dėl to kyla pasipriešinimas. Prasideda antrasis Ukrainos dramos etapas – kova dėl Naujosios Rusijos. Žmonės atsipeikėja labai greitai. Dėl Maskvos agresijos Ukrainoje paskelbiama nepaprastoji padėtis. Panaikinamos paskutinės demokratijos apraiškos. Gegužės mėnesio rinkimai rengiami vykstant karui. 

Nacionalistai surengia teroristinius išpuolius Rusijoje. Rusijos režimas keičiasi bei pradedamas penktosios kolonos performavimas.

Naujoje Rusijoje pasipriešinimas auga ir palaipsniui pereina į tiesioginį sukilimą prieš Kijevo pakalikus. Vyksta kruvinas pilietinis karas. Rusija dislokuoja masines efektyvias pajėgas, Vakarai remia Kijevą. Tam tikru momentu reaguodama į diversijos aktus Rusijoje bei kruvinus nacionalistų išpuolius bei represinį Kijevo vykdomą režimą prieš taikius gyventojus ir Rytų Ukrainą, Rusija siunčia karines pajėgas į Rytų Ukrainą. Vakarai grasina pradėti atominį karą. Tai egzistencinis momentas V. Putinui, tačiau jis negali liautis. Po sunkios kovos, galimai patiriant didelius nuostolius, Naujoji Rusija išvaduojama. Suformuojama nauja vyriausybė, kuri pavadinama Ukraina ar Naująja Rusija. Pavyzdžiu gali tapti Krymas.

Kita Ukrainos dalis, kuri nepripažįsta šalies (kaip ir Jugoslavijos valdant Slobodanui Miloševičiui ar vėliau Kosovo atskyrimo nuo Serbijos) padalijimo, de facto suformuoja naują Ukrainos valstybę. NATO bazės skubos tvarka dislokuojamos šioje teritorijoje, tokiu būdu užkertant kelią Rusijai judėti Kijevo link.

Naujoji griežtai nacionalistiška Ukrainos valdžia greitai patiria krizę. Vyksta tiesiogiai susidūrimai tarp skirtingų etninių grupių (rusinų, vengrų, lenkų, rumunų ir kitų mažumų) bei nesutarimai politiniais pagrindais (galios netekimas vertinamas kaip priežastis, dėl kurios buvo padalinta Ukrainos teritorija). Valstybė nusilpusi, prasideda naujų padalijimų procesas.

Tačiau Rusija čia nesustoja, o atsisuka į Europą, tapdama pagrindiniu Europos konservatyviosios revoliucijos elementu. Europa pradeda skilti: dalis Europos valstybių remia JAV, tačiau vis dažniau įsiklausoma ir į Rusiją. Finansų krizės fone Rusijos pozicija tampa vis patrauklesnė. Rusija imasi ginti daugiapoliškumą, kontinentalumą ir naująjį konservatyvumą (ketvirtąją politinę teoriją). 

Vakarų Ukrainoje įsigali proeuropietiškos (provokiškos) politinės jėgos, kurios pradeda švelninti antirusišką politiką bei nusisuka nuo JAV.

Visoje Europoje prasideda deamerikanizacijos procesas. Vokietijos ir Prancūzijos ginkluotų pajėgų pagrindu atskirai nuo NATO sukuriamos Europos karinės pajėgos. 

Suformuojama nauja galinga kontinentinė asociacija – Europos ir Azijos (Europos Sąjungos ir Eurazijos sąjungos) konfederacija. Rusai, ukrainiečiai ir europiečiai atsiduria toje pačioje barikadų pusėje, o amerikiečiai – kitoje. JAV hegemonijai ir JAV dolerio bei atlanticizmo dominavimui, liberalizmui ir finansų oligarchijai ateina galas. Atverčiamas naujas pasaulio istorijos puslapis. Slavai susivienija ne prieš Europą, o su Europa nuo Lisabonos iki Vladivostoko daugiapolio policentriško pasaulio kontekste.