Pasak „The Washington Post“ korespondento Paryžiuje James`o McAuley, šis išpuolis paskatino imtis priemonių, kad šiuo metu prezidento E. Macrono rengiamas projektas būtų pradėtas įgyvendinti kuo greičiau: nuspręsta imtis prieštaringai vertinamo sumanymo Prancūzijoje „reformuoti“ islamą. Taip bus siekiama ne tik padėti musulmonams integruotis, bet ir užkirsti kelią radikalizacijai.
Patarėjas atitrūkęs nuo eilinių musulmonų kasdienybės?
E. Macronas pažadėjo per artimiausius mėnesius pateikti išsamias islamo veikimo Prancūzijoje organizavimo gaires. Mėginančiųjų atspėti, kaip šios gairės atrodys, akys pamažu krypsta į Hakimą El Karoui – pagrindinį asmenį, nuo kurio priklausys, kaip islamo tradicijos „įsipaišys“ į prancūzų kultūrą.
Sunku nepastebėti, kad žmogus, kurio nuomonės vienu iš jautriausių klausimų E. Macronas klausosi įtempęs ausis, labai primena ir patį prezidentą. Visai kaip E. Macronas, H. El Karoui yra buvęs Rothschildų bankininkas su visais elitinei socialinei rūšiai priklausančiais atributais: puikiai pasiūtais kostiumais, iškrakmolytais baltais marškiniais ir gausybe ambicingų sumanymų.
Vienas iš naujausių tokių sumanymų – kad geriausias būdas integruoti islamą į Prancūzijos visuomenę yra propaguoti tokią šios religijos versiją, pagal kurią ją „taikiai praktikuotų tikintieji, nejaučiantys poreikio savo tikėjimo išpažinti garsiai.“
Tačiau jei islamo tradicijas su prancūzų vertybėmis E. Macronas ketina derinti pagal H. El Karoui siūlomą modelį, visos pastangos pasiekti kokių nors pokyčių gali dar nė neįsibėgėjusios įstrigti, mano rašinio autorius J. McAuley.
„Jis atitrūkęs nuo eilinių musulmonų kasdienybės, o teisę spręsti šiuos klausimus jis turi tik todėl, kad jo vardas ir pavardė – Hakimas El Karoui, bet tai yra viskas“, – sako prancūzų pilietinių laisvių gynėjas ir aktyvus musulmonų bendruomenės narys Yasseras Louati.
Pirmasis bandymas – visiškai nevykęs
Nuo 2015 m. teroristų išpuoliuose Prancūzijoje žuvo daugiau kaip 230 žmonių. Daugumą jų pražudė Prancūzijos ir kitų Europos šalių piliečiai, siejami su vadinamąja „Islamo valstybe“ arba teigiantys, kad yra jos įkvėpti. Autorius atkreipia dėmesį, kad, remiantis organizacijos „The Soufan Center“, kuri, be kita ko, užsiima ir radikalizacijos tyrimais, duomenimis, daugiau kaip 1 910 Prancūzijos piliečių yra išvykę vykdyti džihado Irake ir Sirijoje.
2016 m. vienoje Luaros slėnio pilių Prancūzijos vyriausybė atidarė pirmąjį iš trylikos planuotų deradikalizacijos centrų. Šiame centre rizikos grupei priklausantys jaunuoliai galėjo savanoriškai dalyvauti specialioje Prancūzijos kultūros ir istorijos pažinimui skirtoje programoje.
Deja, pasirinktas metodas sulaukė nemažos kritikos dėl pernelyg išreikšto nacionalizmo, dėl to, kad jaunuoliai, norėdami dalyvauti programoje, yra priversti palikti savo namus ir bendruomenes, ir dėl to, kad visa ši idėja paremta abejotinos kokybės tyrimais. Negana to, priekaištų negailėjo ir vietos gyventojai, besibaiminantys, kad šalia jų gali būti įsikūrę teroristai. 2017 m. šis Luaros deradikalizacijos centras uždarytas. Jo veiklos rezultatai įvertinti kaip visiškas fiasko.
Tvirtina, kad musulmonai turi tvarkytis patys
Prancūzijos prezidentas E. Macronas, pasak J. McAuley, vykdo agresyvią saugumo politiką. Praėjusiais metais jo iniciatyva Prancūzijos teisinėje sistemoje atsirado nemažai papildomų ypatingo saugumo priemones numatančių nuostatų. Be to, jis vykdo griežtą su salafizmu – ultrakonservatyvia islamo atšaka – siejamų mečečių ir imamų kontrolę.
Tačiau panašu, kad jis siekia pakeisti ir prancūziškojo islamo įvaizdį, o tai yra kur kas plačiau negu vien nacionalinio saugumo klausimas. Nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio to bandė siekti ir kiti Prancūzijos prezidentai, bet jiems nepavyko.
Tunisiečio musulmono tėvo ir prancūzės protestantės motinos sūnus, taip pat buvusio Tuniso ministro pirmininko sūnėnas H. El Karoui skelbiasi esąs Prancūzijos musulmonas. Tačiau, kaip pastebi rašinio autorius J. McAuley, jis nėra perdėm religingas.
Pasak jo, H. El Karoui daugeliu požiūriu yra šiuolaikinio Prancūzijos elito įsikūnijimas. Kaip ir dera laikantis griežto prancūzų sekuliarizmo, vadinamojo laïcité, aiškinimo, jis nepritaria religinių simbolių, kaip antai veidą dengiančio šydo, naudojimui viešumoje. Jo nuomone, tai yra politinė priemonė, stiprinanti nelygybę tarp vyrų ir moterų, taigi ji nesuderinama su viena iš esminių prancūzų vertybių – lygybe arba, kaip sako prancūzai, égalité.
Padaryta strateginė klaida
Išsamiau domėtis Prancūzijoje gyvenančiais musulmonais ir apie juos rašyti H. El Karoui pradėjo po 2015 m. įvykdyto išpuolio prieš „Charlie Hebdo“, kurio vykdymu įtariami būtent Prancūzijos musulmonai – fragmentuotos bendruomenės, kurią sudaro maždaug 4,5 mln. žmonių, nariai. Beje, kadangi Prancūzijos vyriausybė atsisako rinkti oficialią statistiką pagal rasę, etninę kilmę ar religiją, tikslus jų skaičius nėra žinomas.
Savo poziciją įvairiais šio klausimo aspektais H. El Karoui apibendrina neseniai išleistoje knygoje „Islamas. Prancūzų religija“ (pranc. „L`Islam. Une Religion Française“). Didelė dalis Prancūzijos elito labai palankiai įvertino autoriaus mintį, kad musulmonai turėtų patys prisiimti atsakomybę už savo bendruomenę.
H. El Karoui į minėtą projektą žvelgia taip, kaip ir priklauso žmogui, atėjusiam iš finansų srities. Jis užsibrėžė kiekybiškai įvertinti „islamiškąjį vartojimą“ Prancūzijoje ir apskaičiuoti, kokią rinkos dalį užima pasaulietiškieji musulmonai, o kokią – „Islamo valstybė“ ir „Musulmonų brolija“. Jis kalba apie chalalinės produkcijos sertifikavimą visoje vertės grandinėje. Jį ypač domina finansiniai srautai ir jis nori apriboti užsienio paramą mečetėms ir imamams. Sprendžiant iš pastarojo meto E. Macrono pareiškimų, šis pasiūlymas turi nemažų šansų.
„Praeityje esame padarę strateginę klaidą, – viename interviu sakė H. El Karoui, – kai buvo nuspręsta, kad musulmonai yra užsieniečiai ir kad atitinkamai islamas turėtų būti finansuojamas užsienio valstybių.“
H. El Karoui atkreipia dėmesį, kad islamas – antra pagal populiarumą religija Prancūzijoje ir kad dauguma – apie 75 proc. – Prancūzijos musulmonų yra šioje šalyje gimę. Nepaisant to, didžioji dalis Prancūzijos mečečių ir imamų gauna paramą iš Alžyro, Maroko ir Turkijos. H. El Karoui siūlo nustatyti tvarką, pagal kurią Prancūzijos musulmonų bendruomeninis gyvenimas būtų finansuojamas iš šalies vidaus šaltinių.
Vis dėlto šie ir kiti H. El Karoui pasiūlymai papiktino kai kuriuos, anot straipsnio autoriaus, įžvalgesnius musulmonus ir kovos su islamofobija aktyvistus. Jis kritikuojamas už teiginį, kad radikalizacija – tai visų pirma musulmonų problema, kuri turėtų būti sprendžiama pačios bendruomenės lygmeniu. Vis dėlto nemažai teroristų, kuriems pateikti kaltinimai, nėra itin religingi.
Nelinkęs liūdėti dėl kritikos
2016 m. kartu su institutu „Institut Montaigne“ H. El Karoui atliko tyrimą, pavadinimu „Prancūziškas islamas yra įmanomas“, kuriame, be kita ko, nagrinėta sąsaja tarp musulmonų ir radikalizacijos. Tyrimas kritikuotas ir dėl techninių dalykų – kai kurių kritikų teigimu, buvo netinkamai pasirinktos imtys, ir dėl turinio – esą buvo tendencingai formuluojami klausimai.
„Jis laikosi pragmatinio požiūrio. Jis nori nustatyti problemas ir pateikti sprendimus, – sakė buvęs vienos Prancūzijoje veikiančios kovos su islamofobija organizacijos direktorius, kovos su diskriminacija aktyvistas Marwanas Muhammadas. – Bet tai, ką jis apibrėžia kaip radikalizmą, neturi nieko bendra su islamu.“
„Viena didžiausių bėdų musulmonų pasaulyje, arabų pasaulyje, yra negebėjimas pripažinti problemos, – sako H. El Karoui, reaguodamas į kritiką. – Visada kaltas kažkas kitas: mes nekalti, mūsų kaltės čia nėra, čia sąmokslas, kaltas Izraelis. Tačiau kokia realybė?“
Jo nelabai domina kiti įrodymais paremti musulmonų susvetimėjimo ir radikalizacijos šaltiniai, pavyzdžiui, diskriminacija, ribojanti musulmonų galimybes mokytis ir susirasti darbą.
Daugelio autoritetingų Prancūzijos akademikų nuomone, sumanymas bandyti priversti valstybę sureguliuoti ištisą religiją, siekiant pažaboti grupelę ekstremistų, yra žlugęs reikalas. Šį sumanymą jie vertina ir kaip kvazimonarchinę aspiraciją, kuriai nėra vietos šalyje, aiškiai linkusioje į sekuliarizmą.
Nemažai kalbama ir apie Prancūzijos valstybės struktūrinę dviveidystę: esą žadama užtikrinti visų lygybę, bet dažnai pernelyg atkakliai reguliuojama, kaip tam tikri piliečiai turi gyventi.
Kaip teigia rašytoja, deradikalizacijos specialistė Dounia Bouzar, Prancūzijos musulmonams nėra vietos viešajame gyvenime. „Mes turime turėti bendruomeninę laisvę viešojoje erdvėje“, – įsitikinusi ji.
