Medicinos mokslus baigusi 27 metų Raheb dirbti į Rakos valstybinę ligoninę atvyko netrukus po okupacijos pradžios. Rakoje gimusi mergina didžiąją gyvenimo dalį praleido Sirijos sostinėje Damaske. Ji teigia, kad, grįžusi į vaikystės miestą, jo nebepažino. Raka virto faktine „Islamo valstybės“ sostine.
„Miestas pasikeitė drastiškai, neatpažįstamai. Iš paprasto civilių mieto jis virto „Islamo valstybės“ tvirtove. Pokyčiai pasijuto jau po pirmosios okupacijos savaitės – pasikeitė viskas: drabužiai, batai, viskas be išimties“, – pasakoja Raheb.
„Gatvėmis pradėjo vaikščioti juodai nuo galvos iki kojų vilkinčios ir veidus dengiančios moterys. Savo akimis mačiau, kaip tiesiog gatvėje plakami vyrai vien už tai, kad maldos metu neuždarė savo parduotuvių.
Moteris plaka už tariamai nederamą aprangą. Aš negalėjau avėti savo rudų batų, nes jie rudi – vien dėl spalvos. Galima vilkėti tik juodus drabužius, avėti tik juodus batus. Kitos spalvos griežtai draudžiamos. Mūsų gyvenimas virto juoda gūdžia naktimi“, – pasakoja jauna gydytoja.
„Islamo valstybės“ žiaurumas pranoko bet kokius lūkesčius, tačiau Raheb norėjo išnaudoti savo profesinius įgūdžius ir padėti karo alinamame mieste įstrigusiems civiliams.
Mergina net keturis mėnesius buvo vienintelė vietos ligoninės gydytoja – ji savo akimis matė, kaip nuo džihadistų kenčia vietos žmonės.
„Pasitaikė daug atvejų, kai moterys tiesiog gatvėje buvo mirtinai užmėtomos akmenimis. Dienų dienas viešose vietose guli lavonai be galvų, skleidžiantys ne tik irstančio kūno dvoką, bet ir siaubingą baimę. Štai kokia „Islamo valstybės“ politika – visus nutildyti ir priversti aklai paklusti“, – sako drąsi gydytoja.
Gyvenimo ir mirties klausimas
2013 metais Raka tapo pirmuoju miestu, atsidūrusiu kovojančiųjų su Basharo al Assado režimu rankose. Sirijos žmonės jį vadino „Revoliucijos tiltu“. Valdžią perėmė pačios įvairiausios galios ištroškusios grupuotės. Per metus „Islamo valstybė“ sėkmingai eliminavo visus konkurentus ir tiesiogine to žodžio prasme miestą užvaldė.
„Pirmojo okupacijos etapo metu žmonės dar bandė priešintis jiems primetamoms taisyklėms ir netgi protestavo, tačiau netruko suvokti, kad tai gyvenimo ir mirties klausimas. Priešintis buvo tiesiog neįmanoma“, – teigia Raheb.
Tuo metu, kai įsidarbino ligoninėje, „Islamo valstybės“ džihadistai jau buvo sėkmingai infiltravęsi į miesto mokyklas ir uždraudę pamokas, kurios jiems pasirodė nepriimtinos, nes „neatitiko Dievo įstatymų“.
Taigi taikinyje atsidūrė tokios disciplinos kaip filosofija ir chemija. Miesto Rojaus aikštėje imtos vykdyti viešos egzekucijos, o juk kadaise ten nerūpestingai žaidė vaikai.
Vietos žmonių kraujas laisvai liejosi už menkiausius prasižengimus – kad ir už surūkytą cigaretę.
Rakos ligoninėje netrukus ėmė stigti darbuotojų, ten dirbusios moterys liovėsi ėjusios į darbą. Savo akimis matydama, kas laukia nesilaikant nerašytų džihadistų įstatymų, Raheb buvo priversta baltą gydytojos chalatą iškeisti į juodą abają – net ir veidą dengiantį drabužį.
„Vadovaujantis jų primetamoms taisyklėmis, moterims leidžia viešai rodyti tik akis ir rankas, tačiau ligoninėje nenorėjo matyti net ir mano akių. Dėl šios priežasties nusprendžiau aklinai dengti visą veidą – kad tik išvengčiau kasdieną lydėjusių įžeidinėjimų. Patyčios ir psichologinis smurtas virto kasdienybe“, – pasakoja jauna moteris.
Po pauzės ir gilaus atodūsio ji pridūrė: „Net nežinau. Man sunku ne tik apie tai kalbėti, bet ir apie tai galvoti“.
Vieną dieną džihadistai įsiveržė į intensyviosios palatos skyrių, kur ji pildė paciento kortelę. Netaisyklinga arabų kalba ėmė ant merginos šaukti.
„Pirštinės, reikia!“ – pratrūko džihadistas. Raheb apėmė panika. Ji drebančiomis rankomis atidarė stalčių ir išėmė medicinines pirštines. Tik paskui suprato, kad vyras norėjo, kad ji prisidengtų rankas. Ji skubiai susitvarkė atraitotas abajos rankoves ir vėl sėdo prie darbo.
„Jie tiesiog negalėjo žiūrėti į mano pirštus“, – prisimena gydytoja.
Remiantis džihadistų brukama tvarka, tai, kad gydytoja rūpintųsi vyriškos lyties ligoniais, buvo tiesiog nesuvokiama – ta pati taisyklė galiojo ir kalbant apie mažus berniukus.
„Ligoninėje man nė karto neleista pasirūpinti vyriškos lyties pacientu, net vaikais. Negalėjau net prisiartinti. Priešingu atveju man grėsė mirties bausmė“, – sako ji.
Rugpjūtį viename „Islamo valstybės“ okupuotame mieste, esančiame prie sienos su Iraku, mirties bausmė įvykdyta stomatologei, drįsusiai suteikti pagalbą į ją besikreipusiam vyrui.
„Ji buvo nužudyta vien už tai, kad žinojo, kad į jos stomatologijos kliniką atėjo vyras. Ji buvo nužudyta. Maža to, džihadistai pasiuntė žinutę jos tėvams, kurioje tiesiai paaiškina, kodėl myriop pasmerkta jų dukra.
Pabėgimas į Turkiją
Raheb apsisprendė bėgti, kai vienas „Islamo valstybės“ žmogus ligoninėje ją perspėjo, kad ją ketinama apskųsti religinei policijai. Nors ji niekada taip ir nesužinojo už ką, įtaria, kad džihadistai sužinojo, kad ji nelegaliai į ligoninę gabendavusi vaistų.
Jauna moteris iš ligoninės pabėgo pro avarinį išėjimą. Padedama tėvo, ji pasiekė sesers namus, kur slapstėsi kelias dienas. Rugpjūčio pradžioje pavyko pasprukti į Turkiją, ji apsistojo viename pietiniame šalies mieste.
Nuo pirmųjų amerikiečių antskrydžių prieš „Islamo valstybės“ taikinius Sirijoje ir Irake praėjo beveik lygiai metai. Po tragiškų teroristinių išpuolių Paryžiuje, kur žuvo 129 žmonės, Prancūzija taip pat ėmėsi aktyvesnių veiksmų prieš džihadistus.
Per vieną iš pastarųjų antskrydžių Prancūzijos naikintuvai, koordinuodami veiksmus su Jungtinių Valstijų pajėgomis, Rakoje sunaikino džihadistų vadavietę, naujokų rengimo centrą, ginklų sandėlį ir teroristų mokymų stovyklą.
Rugsėjo pabaigoje Rusijos naikintuvai taip pat pradėjo raižyti Sirijos dangų. Nors Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir pareiškė, kad rusai nusitaikė į „Islamo valstybę“, antskrydžiai daugiausia nukreipti į maištininkų grupuotes, kovojančias prieš Rusijos vadovo sąjungininką B. al Assadą.
„Turiu pasakyti, kad rusų rengiamos atakos, net ir tuo atveju, jeigu jie taikosi į Rakos miestą, taip ir nepasiekia pagrindinių „Islamo valstybės“ objektų – niekada. Jie lėktuvus siunčia be jokios tvarkos, strategijos, neapdairiai. Jie taikosi į visus maištininkus, net ir pačius nuosaikiausius. Priežastis labai paprasta – gina B. al Assadą“, – savo įžvalgomis dalijasi moteris.
Dėl nesiliaujančios agresijos atakų vietose tiksliai nustatyti, kas žuvo, praktiškai neįmanoma. Jungtinių Valstijų prezidentas Barackas Obama yra sakęs, kad sausumos pajėgų Sirijoje nebus, nors raginimų pradėti invaziją pasigirsta vis daugiau.
Niekas tiksliai negali pasakyti, kiek civilių jau nusinešė antskrydžiai, tačiau, remiantis rugpjūtį antskrydžius Sirijoje stebinčios organizacijos „Airwars“ paskelbtais duomenimis, nukauta daugiau nei 450 kariniuose veiksmuose nedalyvavusių žmonių, iš kurių mažiausiai 100 vaikų. JAV vadovaujama koalicija skelbia, kad prireikė vos dviejų civilių aukų.
„Situacija labai sudėtinga, nes yra draugų, yra ir priešų. Ir jie visi gyvena ten pat. Dauguma civilių žūsta per antskrydžius, nukreiptus prieš „Islamo valstybę“, nors jie rengiami būtent jiems gelbėti. Man labai sunku, nes jau netekau daug žmonių, kuriuos pažinojau – kaimynų, draugų. Jie žuvo per antskrydžius, kurie turėjo būti skirti „Islamo valstybės“ taikiniams“, – teigia gydytoja.