Ekseterio universiteto profesorė Emma Loosley, trejus metus gyvenusi netoli Palmyros, mano, kad pagrindinė priežastis visai kita. „Jie tai daro norėdami šokiruoti. Jie nori įbauginti žmones, gauti dėmesio ir pasiųsti žinią. Jie žino, kad, naikindami šias vertybes, privers visą pasaulį sunerimti ir juos stebėti“, – LRT RADIJUI sako archeologė.
Be to, E. Loosley teigimu, išpuoliai prieš senovės paminklus rodo, kad grupuotės nariai visiškai neišsilavinę ir neišmano islamo istorijos. „Studijavę savo tikėjimą žmonės pasakys, kad visų pirma Korane yra įsakymas gerbti Knygos tautas. Tai interpretuojama kaip pagarba krikščionims ir žydams – pripažinimas, kad jie garbina tą patį Dievą, tik kiek kitu būdu.“
Priskirtas pavojuje esančiam pasaulio paveldui
Dar prieš pilietinį karą ir prieš radikalios džihadistų grupuotės, save pasivadinusios „Islamo valstybe“, iškilimą Irako bei Sirijos teritorijose Palmyros mieste kasmet apsilankydavo daugiau nei 150 tūkst. turistų.
„Palmių miestas“, „Dykumų perlas“, „Smėlių Venecija“ – apie 200 km į šiaurės rytus nuo Damasko esanti Palmyra įsikūrė oazėje, kuri buvo patogi tarp Viduržemio jūros ir Persijos įlankos keliaujančių prekybininkų sustojimo vieta.
Istorikas Eugenijus Saviščevas sako, kad dėl šios priežasties Palmyroje susitiko, tačiau nesusidūrė vakarietiška ir rytietiška civilizacijos: „Palmyra yra labai geras gilių ryšių tarp Rytų ir Vakarų pavyzdys. Tai savotiškas prekybos centras, oazė, kuri pritraukdavo prekių vežėjų dėmesį, nes ten buvo galima pailsėti, gauti tam tikrų paslaugų.“
Pasak E. Saviščevo, šios bendravimo ir prekybos tarp Rytų ir Vakarų sistemos užuomazgos atsirado jau Aleksandro Makedoniečio laikais, IV–III a. pr. prieš Kristų. „Bet pati Palmyra suklestėjo jau Romos laikais, I a. prieš Kristų ir po Kristaus. Dabar to vakarietiško ir rytietiško bendravimo simbolis yra griaunamas“, – pastebi istorikas.
Savo laikais Palmyra buvo vienas svarbiausių kultūros centrų. Itin gerai išlaikęs I–II a. architektūrą, skulptūrą, kuriose graikų ir romėnų technikos susijungė su vietinėmis ir kur dar jaučiama persų įtaka, miestas buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, o prieš dvejus metus dėl Sirijoje vykstančio konflikto priskirtas pavojuje esančiam pasaulio paveldui.
Išpuolių prieš istoriją daugėja
„Islamo valstybė“ Palmyrą užėmė gegužę. Šios savaitės pradžioje buvo pranešta tai, ko buvo bijoma nuo pat tada ar dar anksčiau. Džihadistai susprogdino garsiąją, beveik prieš 2 tūkst. metų pastatytą Baal Šamino šventyklą, skirtą finikiečių audrų dievui Baalui.
Tai patvirtino vyriausiasis Sirijos muziejų vadovas, o prieš kelias dienas paviešintos ir nuotraukos, kuriose matyti, kaip džihadistai aplink šventyklą deda sprogmenis, pats sprogimas ir tai, kas lieka po jo. Pranešama apie sugriautą vidinę šventyklos dalį ir kolonas aplink ją.
Dar anksčiau buvo skelbta, kad „Islamo valstybė“ sunaikino dalį kitų istorinių vertybių šiame mieste. Praėjusią savaitę pasirodė žinia apie brutalią egzekuciją žinomam sirų archeologui Khaledui al-Asadui, keliasdešimt metų dirbusiam Palmyros mieste, jį tyrusiam ir prižiūrėjusiam.
Pati grupuotė teigė, kad tokios baigties jis nusipelnė, nes prižiūrėjo pagonybės stabus, dalyvavo šventvagiškose konferencijose, lankydavosi Irane ir bendradarbiavo su Sirijos režimu. Tačiau manoma, kad jis buvo nužudytas, nes atsisakė išduoti vietas, kur yra paslėptos ar tebeglūdi neiškastos istorinės vertybės.
Palmyra – ne pirmas „Islamo valstybės“ išpuolis prieš istoriją. Metų pradžioje grupuotė Irako mieste Mosule sudegino tūkstančius centrinės bibliotekos knygų, vėliau pasirodė vaizdo įrašai, kuriuose matyti, kaip džihadistai kūjais skaldo skulptūras ir kitas vertybes centriniame miesto muziejuje. Džihadistai taip pat sprogdino ar buldozeriais griovė istorinius griuvėsius senoviniame asirų mieste Nimrude bei Hatroje.
Pačios grupuotės pareiškimuose teigiama, kad visi pagonybės simboliai, menantys laikus iki islamo, turi būti sunaikinti. Manoma, kad, pardavusi pagrobtas vertybes, grupuotė papildo savo iždą.
„Islamo valstybė“ visiškai neišmano savo istorijos
Ekseterio universiteto profesorė archeologė Emma Loosley, trejus metus gyvenusi netoli Palmyros, mano, kad nė viena iš šių nėra pagrindinė priežastis: „Aš tikiu, kad jie plėšikauja ir šie pinigai jiems į naudą. Bet tikrai netikiu, kad tai jų pagrindinis pajamų šaltinis. Jie tai daro norėdami šokiruoti. Jie nori įbauginti žmones, gauti dėmesio ir pasiųsti žinią. Jie žino, kad, naikindami šias vertybes, privers visą pasaulį sunerimti ir juos stebėti.“
E. Saviščevas atkreipia dėmesį, kad iki šiol islamas savo užimtose teritorijose nenaikindavo kitų civilizacijų ir kultūrų palikimo. „Iš tikrųjų tai kartais keista. Islamas šiose šalyse gyvuoja nuo pat pradžių. Arabai ten pasirodė labai anksti po islamo atsiradimo ir niekam netrukdė. O dabar staiga toks kietas požiūris, kokio anksčiau nebuvo“, – sako istorikas.
Anot pašnekovo, tokį elgesį gali sieti su radikalizmu, tačiau jis dažniausiai būna tik pačioje pradžioje – radikalus požiūris niekur neveda ir galiausiai išsikvepia. „Gaila tik, kad visi kažką prarasime“, – pastebi E. Saviščevas.
Profesorė E. Loosley teigia, kad grupuotės nariai visiškai neišsilavinę ir neišmano islamo istorijos. „Pažįstu labai daug išsilavinusių mokslininkų musulmonų, tiek sunitų, tiek šiitų. Studijavę savo tikėjimą žmonės pasakys, kad visų pirma Korane yra įsakymas gerbti Knygos tautas. Tai interpretuojama kaip pagarba krikščionims ir žydams – pripažinimas, kad jie garbina tą patį Dievą, tik kiek kitu būdu“, – pabrėžia ji.
Taip pat, pastebi archeologė, viduramžiais islamo kultūra buvo gerokai pažengusi ir lenkė kitas, nes gerbė klasikinę praeitį ir tikėjo, kad iš meno, architektūros, literatūros ir filosofijos galima mokytis: „Taigi ši grupuotė neišmano islamo istorijos. Viduramžiais arabų imperija driekėsi beveik nuo Kinijos iki Europos pakraščių, nes jie buvo tokie apsišvietę.“
Veiksmai Palmyroje – karo nusikaltimas
Svarstant, kur ir į kokias istorines vietas ar objektus „Islamo valstybė“ gali taikytis dabar, iškyla dilema – ar ekspertai ir žiniasklaida turėtų pirštu žemėlapyje parodyti, kurioms vietovėms kyla grėsmė, ir atkreipti pačių džihadistų dėmesį.
E. Loosley taip pat mano, kad konkrečiai kalbėti negalima, nes didelė dalis „Islamo valstybės“ džihadistų daug laiko praleidžia internete, todėl nereikia, kad jie ten rastų idėjų.
„Kol jie kontroliuos miestą, mes toliau matysime šias skausmingas scenas. Miestą būtina išlaisvinti, nesvarbu, kokiu būdu – ar parengti nacionalinį, ar tarptautinį planą. Mano didžiausia viltis ir prašymas yra bet kokia kaina išvaduoti Palmyrą. Sirijos armija stengiasi prie miesto priartėti. Tikiuosi, kad bus ir tarptautinės bendruomenės pastangų. Tie, kurie atakuoja „Islamo valstybę“ Sirijoje, turėtų bandyti nukirsti visus jų tiekimo kelius ir padaryti net tai, kas neįmanoma, kad miestas būtų perimtas“, – taip į tarptautinę bendruomenę kreipiasi vyriausiasis Sirijos muziejų vadovas Mamunas Abdulkarimas.
Viltis su tarptautinės koalicijos veiksmais bandant sustabdyti „Islamo valstybę“ sieja ir archeologė E. Loosley: „Liūdna, tačiau šiuo metu tarptautinė bendruomenė negali padaryti nieko. Jie tik gali bandyti viską kuo tiksliau fiksuoti, rinkti įkalčius – nuotraukas ir liudininkų pasakojimus. Reikia tikėtis, kad galų gale „Islamo valstybė“ bus sustabdyta ir grupuotė ar jos nariai bus teisiami Hagos teisme.“
UNESCO tai, ką „Islamo valstybė“ padarė Palmyroje, įvardijo kaip karo nusikaltimą ir pareiškė, kad tai didžiulis ne tik Sirijos gyventojų, bet visos žmonijos praradimas. Archeologė E. Loosley pastebi, kad viską galima iki tam tikro lygio atstatyti, bet visada susidursime su prarasto objekto tikslumu. „Jis neišvengiamai kažką praras, nebeteks originalumo ir nebeturės tokio paties emocinio poveikio žmonėms“, – neslepia ji.
Profesorius E. Saviščevas sako, kad istoriku galima būti ir skaitant knygas, tačiau gyva istorija yra daug vertesnė: „Mes prarandame gyvą istoriją ir nebegausime originalaus, tikro vaizdo. Tai man skaudžiausia. Be abejonės, ten viskas nufotografuota, dokumentuota, bet mes to daugiau nebepačiupinėsime.“