D. R. Ottosenas ką tik baigė dar vieną projektą, pareikalavusį nemenkų pastangų. Itin griežta dieta, kurios buvo priverstas laikytis, 27 metų laisvai samdomam fotografui iš Danijos priminė žymiai sunkesnius laikus, kuriuos jam teko išgyventi.
„Šiuo metu lauku nesulaukiu, kada pagaliau galėsiu padoriai pavalgyti, atsigerti šalto švaraus vandens. Tam tikra prasme atgijo dalis išgyvenimų, jausmų, su kuriais teko tvarkytis Sirijoje“, – telefonu „Newsweek“ žurnalistams sakė fotografas.
D. R. Ottoseno Sirijoje justas alkis nebuvo niekaip susijęs su noriu padaryti kuo daugiau įsimintinų kadrų nuo pilietinio karo nukentėjusiuose regionuose. Visus 13 mėnesių, kuriuos jam likimas lėmė praleisti „Islamo valstybės“ teroristų rankose, jis kentė nuolatinį alkį, kurio nereguliarūs kąsniai nė iš tolo nenumalšindavę. Teroristai laisvai samdomą fotografą įkaitu paėmė 2013 metų gegužės 18 dieną – besibaigiant tris dienas trukusiai jo ekskursijai Sirijoje. Niekas nebūtų patikėjęs, kad tos trys dienos virs 13 mėnesių užtrukusiu košmaru.
Būtent apie D. R. Ottoseno tragediją ilgametis Artimųjų Rytų regiono korespondentas Pukas Damsgardas ir parašė knygą „The ISIS Hostage: One Man’s True Story of 13 Months in Captivity“ (liet. „Islamo valstybės“ įkaitas: vieno žmogaus istorija apie 13 teroristų nelaisvėje praleistų mėnesių“). Knygoje detaliai atskleidžiama, kaip atrodo minėtosios teroristų organizacijos gyvenimas iš vidaus, pasakojama, kaip fotografas atliko savotišką finansinio garanto vaidmenį, atkartojama dramatiška derybų dėl jo paleidimo istorija, šlovinamas šeimos pasiaukojimas.
Tai vienintelis atvejis, kai „Islamo valstybės“ nelaisvėje daugiau nei metus praleidęs fotografas dalijasi įspūdžiais. P. Damsgardui jis patikėjo pačias smulkiausias patirties detales – pradedant patirtu pažeminimu, kankinimais ir bendravimą su to paties ar kitais panašaus likimo teroristų organizacijos belaisviais.
„Tai buvo savotiškas bandymas visus išgyvenimus surinkti į vieną vietą. Taigi žmonės, kurie nori sužinoti, kas iš tikrųjų nutiko, gali tiesiog patogiai įsitaisyti ir, užuot skaitę 10 skirtingų ir neretai beverčių straipsnių, susipažinti su visa istorija nuo pradžios iki pabaigos, be jokių pagražinimų. Jie ras atsakymus į tokius esminius klausimus, kaip, pavyzdžiui, kodėl aš iš viso ten vykau, arba kas nutinka žmonėms, atsidūrusiems mano vietoje“, – sako fotografas.
Iki įvykių, pakeitusių jo gyvenimą, likus keturioms dienos, fotografas iš Kopenhagos atskrido į Turkijos Gaziantepo miestą. Tada per Kiliso miestą jis kirto sieną su Sirija ir nusigavo iki šalies šiaurėje esančio Azazo miestą. Atvykimo tikslas buvo paprastas ir aiškus – jis norėjo fotografuoti Sirijos žmones, bandančius gyventi jau tiek laiko besitęsiančio pilietinio karo sąlygomis.
Pagrobimas
Paskutinę dieną Sirijos šiaurėje D. R. Ottosenas ir jam talkinęs vietinis pabandė gauti „vietos pareigūnų“ leidimą filmuoti, tačiau pokalbio metu jie buvo sulaikyti ir apkaltinti šnipinėjimu. Netrukus paaiškėjo, kad tariami vietiniai valdininkai yra „Islamo valstybės“ nariai.
Tapęs „Islamo valstybės“ įkaitu, jis buvo priverstas nuolat keisti kalinimo vietą. Pirmiausia teroristai fotografą iš Danijos laikė Azaze. Iš ten jis perkeltas į Alepo miestą. Pirmieji laikini jo namai Alepe buvo kankinimų centras, kuriame tvarką prižiūrėjo žiaurumu pagarsėjęs Abu Hurraya ir jo viršininkas Abu Athiras, savo laiku nemažai laiko praleidęs Basharo al Assado Sednajos kankinimų kalėjime. Vėliau sekė dar du kankinimų kalėjimai. Vienas iš jų įkurdintas vaikų ligoninės rūsyje, o antrasis – šiauriausiame miesto Šeicho Nadžaro rajone.
Galiausiai laisvai samdomas fotografas atsidūrė nežinojome vietoje, kurią kiti belaisviai juokais vadino „Penkių žvaigždučių viešbučiu“. Kodėl? Esą dėl maisto. Kurį laiką laikytas ir kankintas Rakoje. Galutine stotele tapo kalėjimų kompleksas, įkaitams žinotas tik kaip „Karjeras“. Ten Danijos pilietis buvo laikomas su dar 23 likimo draugais – penkiomis moterimis ir 18 vyrų. Būtent čia įvyko pažintis su liūdnai pagarsėjusiais „bitlais“ – kankintojų grupele iš Didžiosios Britanijos.
Kankinimai
Knygą skaityti nelengva – kartais labai sunku protu suvokti, ką buvo priverstas iškęsti tas jaunas vyras. Vieni iš žiauriausių epizodų yra iš laikotarpio, kai daną nelaisvėje prižiūrėjo ypatingu žiaurumu pagarsėjęs ilgaplaukis kankintojas Abu Hurraya. Knygoje fotografas pasakoja apie vadinamąjį padangos kankinimo metodą. Jo principas gana paprastas – padanga padeda užtikrinti, kad kankinamojo kojos nejudės, kol jis bus be gailesčio plakamas.
A. Hurraya rūpinosi, kad belaisvis iš Danijos negautų nei vandens, nei maisto. Be to, jis buvo už riešų pakabintas žemyn nuo savo kameros lubų. Galiausiai kančia tapusi tokia nepakeliama, kad D. R. Ottosenas netgi bandė nusižudyti. Vilties netekęs belaisvis ėmė svarstyti ir galimybę priimti islamą, tačiau išsigando, kad tokį jo sprendimą kankintojai įvertins kaip „bandymą pasityčioti iš jų religijos“, o už tai teks labai brangiai sumokėti.
„Manau, kad geriausias dalykas buvo tas, kad visus baisumus išgyvenau pačioje pradžioje, nes tai mane savotiškai užgrūdino. Beveik iš karto supratau, ką gali tie vyrukai. Jeigu mane būtų paleidę į laisvę po mėnesio, po visų tų intensyvių kankinimų, nemanau, ar būčiau sugebėjęs grįžti namo ir vėl būti normaliu žmogumi. Nemanau, kad įmanomas tiesioginis skubus perėjimas nuo kančios į laisvę“, – knygoje pasakoja „Islamo valstybės“ teroristų rankose buvęs fotografas.
Gyvenimas nelaisvėje tapo kiek lengvesnis, kai fotografas pagaliau gavo progą pabendrauti su kitais belaisviais iš Vakarų. Vieną dieną atsirado dar vienas žmogus būtent iš Danijos. Bendros patirtys ir bendravimas padėjo užsiauginti „savotiškus šarvus“, padėjusius atlaikyti fizinę kančią. Knygoje pateikiama ir labai įdomių buvusio „Islamo valstybės“ belaisvio įžvalgų, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo gana neįprastos. Vienas iš didžiausio ažiotažo sulaukusių buvusio teroristų belaisvių pareiškimų, esą jo skriaudikai iš tikrųjų geri žmonės.
Pavyzdžiui, A. Hurraya: jį danas įvardija kaip žmogų, kuris tiesiog dirbo savo darbą – kankino ir tardė, o štai „bitlai“ iš Didžiosios Britanijos, kuriuos sudarė iš Londono atvykę Emwazi, Abdelis Bary, Alexas Kotey ir Aine Davisas į jiems skirtas užduotis reagavo „kaip į asmeninį reikalą, sąskaitų suvedinėjimą“. Neretai smurtaudavę vien iš sportinio intereso arba tiesiog tam, kad smurtautų.
„Manau, kad jiems niekas nebuvo davęs nurodymo mus tiesiog šiaip sau daužyti kaip obuolius. Jie tai darė, nes jiems tai patiko, mėgavosi procesu“, – rašoma knygoje. Be to, jie reguliariai žemino belaisvius ir tyčiojosi – versdavo vienus su kitais šokti tango ir dainuoti dainas apie Kennethą Bigley – įkaitą, kuriam 2004 metais „al Qaeda“ nukirto galvą. Be to, turėjo filmuotis propagandiniuose filmukuose.
Knygoje apie D. R. Ottoseno patirtį – ne tik istorijos apie belaisvių buitį, smurtą, kankinimus ir bandymą nusižudyti. Knygoje galima įžvelgti ir vilties spindulėlį. Pasakodamas apie savo skriaudikus, fotografas pabrėžia: jeigu šiandien jie stovėtų priešais, jis tikrai nebandytų jiems atkeršyti tuo pačiu, norėtų pabendrauti, sužinoti, kas lėmė vienokį ar kitokį jų elgesį. Šiuos žmones jis vertina kaip asmenybes, kuriems tiesiog nepasisekė.
„Tikrai nemanau, kad bent vienas iš jų iš esmės yra blogas žmogus. Prisimenu, kai buvau vaikas, prisimenu, kas dėdavosi mokyklos kieme. Prisimenu ir laikus, kai dirbau kūno kultūros mokytoju. Vaikai, kurie buvo silpniausi, buvo tie, kurie darė žiauriausius dalykus, nes taip save saugojo ir norėjo paslėpti savo silpnybes. Manau, kad patys žiauriausi teroristai turėjo pačių didžiausių problemų. Jie taip elgėsi, nes norėjo kažkam kažką įrodyti. Tiesą sakant, man jų netgi gaila“, – apie skriaudikus kalba fotografas.
Nepaisant nesutarimų, belaisviai vienas kitam stengėsi padėti, išklausyti, palengvinti kančias po kankinimų, dalintis gardesniu kąsneliu. Netgi buvo sugalvoję gimnastikos ir jogos pamokų. Vienas iš tokių mokytojų tapo kadaise kūno kultūrą dėstęs D. R. Ottosenas. Šias akimirkas fotografas prisimena su pačiomis geriausiomis emocijomis. Esą jų tiek daug, kad būtų galima parašyti dar vieną knygą – galbūt juodojo humoro.
