M. Scheyeris buvo vieno iš pagrindinių Vienos laikraščių meno direktorius ir pažinojo daugelį garsių miesto menininkų bei buvo svarbi apie literatūrą rašanti žurnalistinė figūra. Atėjus naciams, jam teko palikti savo darbą ir namus.
1943 metais besislapstydamas Prancūzijoje jis pradėjo rašyti tai, kas vėliau tapo knyga „Asylum: A Survivor’s Flight From Nazi-Occupied Vienna Through Wartime France“. Joje jis aprašo įvykius nuo Austrijos okupavimo iki savo gyvenimo Paryžiuje ir neokupuotoje Prancūzijoje, įskaitant ir gyvenimo laikotarpį Prancūzijos koncentracijos stovykloje.
Jis taip pat palaikė ryšius su pasipriešinimo judėjimu bei gyveno vienuolyne, kur rūpinosi psichine negalią turinčiomis moterimis. Visus įvykius ir savo patirtį jis itin vaizdingai aprašo savo knygoje.
1949 metais M. Scheyeriui mirus, jo posūniui labai nepatiko prieš Vokietiją nukreiptas patėvio knygos tonas, todėl jis sunaikino rankraštį. Ar bent jau manė, kad taip padarė. Neseniai to posūnio sūnus P. N. Singeris šeimos namų palėpėje rado kalkinę rankraščio kopiją, knygą išvertė ir parašė epilogą.
Ši knyga neturi nieko bendro su „literatūra“, kaip tai įprastai suprantama, nes jos atsiradimo aplinkybės nuo pat pradžių tam prieštaravo.
Iš pradžių turiu pasakyti, kad man daug kas nutiko prieš 1942 metų lapkritį, kai radau prieglobstį Labardo pranciškonių vienuolyne. Būtent ten man besislapstant, du draugai – Pierre'as Vorms'as ir didysis rašytojas Jeanas Cassou, kuris pats neseniai buvo išėjęs iš kalėjimo, – pagaliau įtikino mane imtis šio projekto. Net ir tuomet mūsų išsigelbėjimas nuo vokiečių buvo dar toli. Gestapo galvų medžiotojai darbavosi vis labiau, ir kiekvieno jų susekto žydo likimas buvo vis baisesnis.
Tuomet buvo daugybė akimirkų, kai, laimei, turėjau galimybę padirbėti prie šios knygos, nes nežinojau, ar kitą dieną nepateksiu į vokiečių nagus. Daug kartų man teko skubiai nutraukti darbą neribotam laikui, susirišti savo popierius, kad nekelčiau grėsmės vienuolėms. Daug kartų rodėsi, kad artėja galas. Tokiomis aplinkybėmis negalvoji, kad kuri literatūrą iš visos tos medžiagos arba rašai „įdomią istoriją“.
Jeigu būčiau taip manęs, nebūčiau nusipelnęs išgyventi persekiojimą.
Gali būti, kad būdas, kuriuo šios knygos žodžiai, sakiniai ir puslapiai yra sudėlioti, yra intelektinių pastangų rezultatas. Tačiau knygos turinio, jos esmės šaltinis yra visai kitas. Ir tas šaltinis yra didžiulė emocinė kančia. Kančia, kurią išgyvenantis žmogus vis kartoja tą patį klausimą: „Kaip visa tai galėjo įvykti?“
Bet koks atsakymas į šį klausimą turėtų apimti ir tinkamą bausmę kaltininkams – visiems kaltininkams. Tačiau kuo labiau bėga laikas, tuo mažiau pasaulis apie tai galvoja. Žmonės turės rimtesnių problemų už atsakomybę dėl karo nusikaltimų ir ypač žydų kančias.
Tačiau dėl to nė kiek nemažiau svarbu kartoti tą pat klausimą: „Kaip visa tai galėjo įvykti?“ Net jei tai darydami paskatinsime vos kelių žmonių mintis, pyktį ir sąžinę. Taip pat turime neišvengiamą pareigą liudyti, atlikti savo vaidmenį, nors ir koks mažas jis bebūtų. Ši knyga ir neturi jokių kitų tikslų, kaip tik užfiksuoti žydo pabėgėlio liudijimą.
Tikrai neturiu jokių ambicijų būti pavadintas istoriku. Jeigu ir kalbu apie didesnius įvykius, tai darau tik iš savo asmeninės patirties. Taip pat būtų klaidinga šį veikalą vadinti „memuarais“, nes mano gyvenimas yra įdomus tik dėl to, kad buvau įtrauktas į pasaulinius įvykius, o iš esmės prieštarauja memuarų sąvokai.
Be to, rašant memuarus siekiama juos padaryti, kaip galima „įdomesnius“, O mano tikslas nebuvo kalbėti įdomiai. Mano tikslas buvo tikroviškai aprašyti įvykius. Taip pat nesiekiau aprašyti išorinių įvykių (kokie baisūs jie bebūtų), bet siekiau apibūdinti vidinę būseną – sielos būklę. Mano didžiausias noras buvo pavaizduoti dvasinę kančią, kuria mums, žydams, sukėlė vokiečiai. Net ir išgyvenusių žmonių sielos buvo sugniuždytos visam gyvenimui.
Žinau, kad iš tam tikrų sluoksnių sulauksiu kritikos dėl to, kad per daug kalbų apie žydų pabėgėlius tarsi daugiau niekas neegzistuotų ir tarsi daugiau niekas nekentėjo. Iš tiesų daug žmonių kentėjo lygiai taip pat, kaip ir mes. Ir ne kartą užsiminiau, kad buvau tiek pabėgėliu, tiek žydu ir kad liudytoju tapęs žmogus turi liudyti savo asmeninę patirtį.
Tačiau yra ir kita reikalo pusė. Tie kiti, kurie taip pat kentėjo, bent jau tiesiogiai ar netiesiogiai buvo susiję su karu. Tai, kaip vokiečiai su jais elgėsi, neturėjo precendento ir buvo visiškai nepateisinama. Tačiau nepaisant jų kančių, jų laisvė, egzistencija, jų gyvenimai nebuvo atimti nuo pat pradžių, vien dėl to, kad jie gimė. Net ir A. Hitleris nedrįso abejoti tuo, kad jie yra žmonės.
Savo ruožtu A. Hitlerio propagandos vadas Josephas Goebbelsas iš karto po Trečiojo Reicho atėjimo vienoje kalboje aiškiai pasakė: „Jeigu manęs paklaustų, negi žydai taip pat nėra žmonės, tik galėčiau atsakyti: argi vabalai taip pat nėra gyvūnai?“
Tai, kas buvo padaryta žydams, neturėjo nieko bendro su karu. Šis projektas buvo sumanytas gerokai prieš karą ir būtų sistemingai vykdomas pagal aiškiai parengtą naikinimo programą, net jei nebūtų buvę jokio karo.
Ir tai buvo daroma prieš beginklius žmones, kurie negalėjo mobilizuotis ir priešintis. Tai buvo daroma prieš bejėges aukas, iš kurių jau buvo atimtos jų teisės, jie buvo niekinami, įžeidinėjami ir žeminami tiek kūnu, tiek siela. Ir visa tai nurodė įvykdyti beprotis, o jam padėjo laimingi ir patenkinti jo bendražygiai.
Ir visa tai buvo daroma visam civilizuotam pasauliui nedrįstant nurodyti, kad tai būtų nutraukta, ar bent jau išdrįstant išreikšti savo pasibaisėjimą. Tik vėliau, gerokai vėliau, kai jau buvo gerokai per vėlu, mes pradėjome sulaukti tų gražių solidarumo išraiškų bendros karo propagandos kontekste. Ir tuomet, kai tai buvo daroma, valstybės, kurios turėjo visas galimybes, ir tai galėjo padaryti be didesnių išlaidų, nesugebėjo įvykdyti savo pareigos atverti vartų persekiojamiems.
Vizos suteikimo procesas buvo kupinas įvairiausių kliūčių, apribojimų, išlygų ir perspėjimų, o ir galiausiai išduota viza buvo perduodama per grotas sienoje, nenoriai, tarsi išmalda pristojusiam elgetai. Kartais dokumentas nebuvo išduodamas. Nes žemiausios grandies valdininkėlis staiga tapo dievu.
Ne, kitiems neabejotinai teko patirti įvairiausių vargų. Tačiau mūsų dvasinės kančios kelionė neturėjo analogų. Turėjai pats pabūti pabėgėliu, pagyventi kaip žydas po svastikos ženklu, kad suprastum, ką iš tiesų tai reiškia. Ir ką kas besakytų apie tai, ... vis tiek to bus per maža.
Kaip visa tai galėjo įvykti? Mes, išgyvenusieji, kurie tai patyrėme, tikrai turime teisę vis kartoti šį klausimą? Ir tuo pačiu liudyti savo ir šešių milijonų nutildytų žydų vardu. Tų kankinių – vyrų, moterų, vaikų, kuriuos fiureris persekiojo iki mirties, vardu.
Jeigu ši knyga bent kelis žmones, kuriems pasisekė išvengti pabėgėlio, žydo gyvenimo hitlerinėje eroje, paskatinsiu užduoti klausimą „Kaip visa tai galėjo įvykti?“, tai man bus didžiausias atlygis, didžiausias mano gyvenimo pasiekimas.
Morizas Scheyeris (1886-1949) buvo vieno pagrindinių Vienos laikraščių meno direktorius nuo 1924 metų iki jo pašalinimo 1938 metais. Jis parašė tris knygas apie keliones ir išleido tris literatūrinių-istorinių esė rinkinius. Jis mirė Prancūzijoje 1949 metais.
P.N. Singeris yra rašytojas ir vertėjas.
