Kalbėdamas apie demokratiškuose rinkimuose išrinkto prezidento Mohamedo Mursi nušalinimą nuo valdžios, A. Darwishas sako šio veiksmo negalintis vadinti kitaip, kaip tik valstybės perversmu, tačiau kariuomenės jis nesmerkia, mat, pasak jo, armija turėjo pasirinkti, kurią konflikto pusę imsis ginti.
„Armija neturėjo kitos išeities. Aš vadinu tai perversmu, negaliu niekaip vadinti revoliucija, bet jie tikrai neturėjo kitos išeities. Jie turėjo užimti kurią nors pusę, jeigu jie nebūtų to darę, būtų buvę tik blogiau“, - telefonu iš Kairo DELFI sakė A. Darwishas.
Balsavo už M. Mursi, bet dabar jo neremia
„Taip būna senose demokratinėse šalyse. Mes vis dar bandome rasti savo kelią į demokratiją. Egipto žmonės niekad nebus pakantūs, kol politikai neįgyvendins jų reikalavimų. Tauta laukė vienus metus, kol galiausiai žmonės išėjo į protestus. Aš asmeniškai irgi ėjau protestuoti birželio 30-ąją, bet ne todėl, kad būčiau norėjęs prezidento atstatydinimo, o todėl, kad jis žinotų: ne visi žmonės mąsto taip, kai jis. Norėjau pasakyti jam, kad jis šioje šalyje gyvena ne vienas, kad yra kitų nuomonių, todėl tegul jis jų klauso. Tačiau M. Mursi nesiklausė. Aš asmeniškai manau, kad tai perversmas, tačiau jis įvyko dėl didelio žmonių spaudimo“, - svarstė A. Darwishas.
Pasak pašnekovo, nors prezidento rinkimuose jis balsavo už M. Mursi, tačiau armijai davus 48 valandų terminą jam ypač neigiamą įspūdį paliko, kad prezidentas net nesistengė pateikti visuomenei jokio konkretaus politinės ir ekonominės krizės suvaldymo plano.
„Jis kokius aštuoniasdešimt kartų pakartojo, kad jis yra legitimiai išrinktas prezidentas. Jis neturėjo jokio konkretaus plano dėl ateities. Taip, jis legitimus prezidentas, tačiau jis turėjo ką nors daryti“, - sakė A. Darwishas.
Vaikino nuomone, Musulmonų brolija bei politinis jos sparnas – Laisvės ir teisingumo partija – padarė daug kvailų klaidų ir esą yra siejami su korupcija. Ahmedas sako, kad šiuo metu yra labai nusivylęs visomis Egipto politinėmis partijomis bei politikais ir net nežino, už ką balsuotų, jeigu būtų rengiami nauji rinkimai.
Nepasitiki nei armija, nei Musulmonų brolija
25-erių metų amžiaus filmų scenaristas ir kūrėjas Tameras El-Sahharas DELFI pasakojo, kad po arabų revoliucijos 2011-aisiais visa visuomenė buvo kupina vilčių: tikėjosi ekonominio pakilimo, geresnės žmogaus teisių padėties, demokratinių reformų.
Tačiau po pereinamojo periodo surengus rinkimus paaiškėjo, jog reikia rinktis tarp dviejų nelabai mielų kandidatų į prezidentus – senojo režimo atstovo Ahmedo Shafiqo ir Musulmonų brolijos kandidato M. Mursi.
„Abu šie kandidatai nebuvo revoliucijos sekėjų viiltis ir svajonė“, - sak Tameras.
Prezidento rinkimus laimėjo M. Mursi, bet jo vadovavimo metai, anot T. El-Sahharo, nebuvo ramūs politiškai: pavyzdžiui, prezidentas bandė įvesti tvarką, kad jo priimami sprendimai negalėtų būti kvestionuojami teisminės valdžios.
Maža to, M. Mursi, pasak Tamero, į aukščiausius postus žmones skirdavo atsižvelgdamas į priklausomybę Musulmonų brolijai, o ne pagal kompetenciją.
„Vėliau tai sukėlė labai daug administracinių problemų. Pavyzdžiui, kilo problemų dėl elektros ir dujų tiekimo“, - sako Tameras.
Dėl visų šių priežasčių dalis žmonių net nelaiko M. Mursi nušalinimo valdžios perversmu, manoma, kad karinės pajėgos tiesiog įgyvendino žmonių valią. Pavyzdžiui, viena organizacija sugebėjo surinkti apie 22 mln. gyventojų parašų po peticija, kuri ragino M. Mursi atsistatydinti.
Klausiamas apie asmeninį požiūrį į Egipte vykstančius procesus, Tameras teigė nepritaręs M. Mursi politikai, tačiau vaikinas sakė nesantis tikras, ar pasirinkta prezidento nušalinimo taktika buvo gera.
„Asmeniškai aš pritariu susitarimui dėl ateities, apie kurį dabar kalbama, tačiau nepasitikiu karinėmis pajėgomis, kurios irgi dalyvauja susitarime“, - pridūrė Tameras.
Vaikinas sako, kad tarp paprastų kaimo gyventojų Musulmonų brolija yra išlaikiusi savo populiarumą, tačiau labiau išsilavinę gyventojai valdžioje norėtų matyti modernesnius politikus.
„Mano akimis, reikėtų labiau remti revoliucijos iškeltus ir jaunus politikus, kad jie galėtų brėžti Egipto ateitį. Aš šiuo atveju nelabai pasitikiu nei armija, nei Musulmonų brolija“, - sakė Tameras.
Ką reiškia susiskaldymas tarp M. Mursi šalininkų ir oponentų?
Kaip žinoma, šios dvi partijos laimėjo daugiau kaip pusę parlamento vietų žemuosiuose parlamento rūmuose per 2011-2012 metų rinkimus: Musulmonų brolijos politinis sparnas Laisvės ir teisingumo partija – 235 vietas, „Al-Nour“ – 121. Iš viso Liaudies Asamblėjoje yra 508 vietos. Tačiau Aukščiausiasis Konstitucinis Teismas paskelbė, kad apie trečdalis rinkimuose laimėjusių kandidatų išrinkti neteisėtai, todėl parlamentas negalėjo susirinkti. Parlamentą paleisti įsakė ir kariuomenė, bet prezidentas M. Mursi šio įsakymo nepaisė.
„Mes turime įsivaizduoti, koks Egipte yra atotrūkis tarp turtingiausių, išsilavinusių ir pačių skurdžiausių, jokio išsilavinimo neturinčių piliečių. Kitaip tariant, jeigu Norvegijoje skirtumas tarp turtingųjų ir ne tokių turtingų yra labai nedidelis, tai Egipte mes kalbame apie žmones, kurie socialiniame spektre gali atsidurti labai toli vienas nuo kito. Jeigu kalbame apie didžiąją masę Egipte – tai išties paprasti žmonės, turintys nedidelį išsilavinimą ir pakankamai konservatyvūs. Didžiąją dalį egiptiečių sudaro tie konservatyviai nusiteikę žmonės“, - teigia E. Račius.
Tačiau ši grupė gyventojų, anot profesoriaus, yra mažiausiai organizuota. E. Račiaus nuomone, Musulmonų brolija kaip tik ir siekė atstovauti mažiau išsilavinusiems ir neturtingiems egiptiečiams.
Kita Egipto socialinė grupė – išsilavinę miestiečiai, jaunimas, kurie yra labiau organizuoti ir mobilizuoti. Pasak E. Račiaus, būtent ši mažesnioji Egipto visuomenės dalis sugebėjo efektyviai mobilizuotis ir pasipriešino prezidentui M. Mursi. Ši visuomenės dalis, mokslininko teigimu, M. Mursi kaltino turint autoritarinių arba diktatoriškų polinkių.
„Jie baiminosi, kad tie demokratiniai 2011 metų iškovojimai, gali būti vienkartiniai. Kitaip tariant, jie manė, kad baigiantis M. Mursi kadencijai niekas žmonėms nebūtų suteikęs galimybės darsyk sudalyvauti laisvuose rinkimuose“, - sakė E. Račius.
Egipte apie 12 proc. sudaranti krikščionių koptų bendruomenė, anot E. Račiaus, tradiciškai yra mažiausiai politizuota. Saugiausiai ji gyveno diktatoriaus Hosni Mubarako laikais, mat koptai buvo sudarę nerašytą susitarimą su režimu dėl religinės laisvės mainais į nesikišimą į politinius procesus.
„Ta bendruomenė dabar yra labai pasimetusi. 2011 metais a.a. popiežius Shenuda III nenorėjo prisijungti prie protestuotojų, kitaip tariant, nepalaikė H. Mubarako režimo nuvertimo. Tačiau nuvertus režimą ir islamiškam gaivalui iškilus į paviršių, jie, neabejotinai, jaučiasi pažeidžiami. Be to, jie įtakos turi mažiausiai“, - pasakojo E. Račius.
E. Račius: gali būti, kad Musulmonų brolija susipyko su armija
Kalbėdamas apie Egipto karinių pajėgų ryšius su į valdžią po arabų revoliucijos atėjusia Musulmonų brolija, E. Račius pabrėžė, kad kurį laiką atrodė, jog Musulmonų brolija geba sutarti su kariuomene arba bent gali sėkmingai laviruoti.
„Dabar atrodo, kad arba to tarpusavio supratimo net nebuvo, arba kažkas įvyko – galbūt net asmeniniame lygmenyje. Gal išties M. Mursi norėjo suvaldyti kariuomenę, uždėti apynasrį, kad kariuomenė nebevaldytų Egipto. Juk kas buvo H. Mubarako laikais: H. Mubarakas gi pats buvo Egipto oro pajėgų generolas, dauguma ministrų ir aukščiausių pareigūnų buvo arba aktyvūs, arba atsargos kariškiai. Tai galbūt M. Mursi mėgino suvaldyti kariuomenę?“ - samprotavo profesorius.
Jis pabrėžė, kad Egipto kariuomenė išsiskiria tuo, jog veikia ne tik kaip karinė, bet ir kaip komercinė struktūra. Pavyzdžiui, karinėms pajėgoms priklauso itin daug ūkių, kuriuose dirba šauktiniai, ji valdo fabrikus, gaminančius karinę ir civilinę produkciją.
„Jeigu kariuomenei grėsė visa tai prarasti, tai galime įsivaizduoti, kad jie nenorėjo to leisti“, - sakė E. Račius.
Egipto ginkluotosios pajėgos yra didžiausios Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose bei yra dešimtoje vietoje pagal dydį visame pasaulyje.
DELFI primena, kad nuo XIX amžiaus antrosios pusės Egiptas buvo britų protektoratas, valdomas palankaus sultono. 1922 metais britai vienašališkai paskelbė Egipto nepriklausomybę, tačiau šalis liko priklausoma nuo Didžiosios Britanijos.
1952-1953 metais šalyje kilo perversmas, nuvertęs karalių Faruką I. Prezidentu tapo generolas Muhammadas Naguibas.
1954 metais M. Naguibą nuvertė Gamalis Abdel Nasseras. G. A. Nasseras buvo palankus sovietams ir valdė iki 1970-ųjų, kai jį pakeitė Anwaras Sadatas, Šaltojo karo metu perėjęs į JAV pusę. Jį nužudžius, 1981 metais prezidentu tapo H. Mubarakas.