I. Mazuras: po Ukrainos – Kaukazas, Baltarusija ir Baltijos šalys

Rusijos Prezidentas Vladimiras Putinas jį įvardino kaip šiandienės Europos Adolfą Hitlerį.

Apie Igorį Mazurą, kaip ir jo valdomą organizaciją „Dešinysis sektorius” („Pravyj sector”) sklando daugybė legendų. Čečėnijos bei „Abchazijos” konfliktuose prieš rusus kovojęs I. Mazuras šiandien yra vienas iš paslaptingojo „Dešiniojo sektoriaus” lyderių. Šis judėjimas tebevaidina itin svarbią rolę Ukrainos įvykiuose.

„Džiaugiuosi, jog esu V. Putino juoduosiuose sąrašuose – man tai ne tik įvertinimas, bet ir puiki reklama” – šypsosi kariškis, Maidane visiems geriau žinomas „Topolio” pravarde. Žvelgiant į jį, nereikia spėlioti pravardės kilmės – Igorio ūgis 201 cm.

Dažnai vadinamas „antirusiškų“ pažiūrų revoliucionieriumi, Topolis atkerta: „esu proukrainietiškas. Tai skirtingi dalykai“. Čia pat priduria, jog jis nieko neturi prieš šalyje gyvenančius rusus, tol, kol jie myli ir gerbia šią šalį.

Dėl daugybės dezinformacijos nedaug su žurnalistais bendraujantis „Dešiniojo sektoriaus“ lyderis pakviečia pokalbiui į vieną iš šios organizacijos štabų  protestuotojų užimtame Nacionaliniame Pašte Chreščiatiko gatvėje. Vestibiulyje viskas parengta galimam šturmui ar skubiam reagavimui – išdėlioti šalmai, lazdos. Visi aplinkui vaikšto įsitempę, su neperšaunamomis liemenėmis bei įtariai žvelgiančiomis pavargusiomis akimis. Topolis tarp jų išsiskiria ne tik ūgiu, bet ir savo ramiomis manieromis bei kartkartėmis pasirodančia šypsena.

Odine striuke, „Levis“ džinsais, prie kurių diržo – pistoletas, vilkintis lyderis interviu metu vis atsiliepia tai vienu, tai kitu telefonu. Į vieną jų – ryškiai raudoną, karts nuo karto skambina kolega organizacijos lyderis Dimitrijus Jarošas.

Prieš pradedant kalbėti, I. Mazuras teiraujasi, kaip gyvena Lietuva, bei džiaugiasi, jog Ukrainos situacija kai kuriems mūsų piliečiams „atmerkė akis” žvelgti į Rusiją.

– Kaip vertinate šiandieninius įvykius Rytų Ukrainoje?

– Situacija Rytų Ukrainoje peržengė antrojo agresijos etapo slenkstį. Jos pagrindinis tikslas sužlugdyti ateinančius rinkimus, proteguoti prorusišką kandidatą, kuris suteiks galimybę Rusijai nuolat kištis į Ukrainos vidaus reikalus. Taip pat žaidžiama Viktoro Janukovyčiaus faktoriumi, kuris vis dar laiko save legitimiu prezidentu. 

Skurdūs bei kriminogeniniai Donecko ir Lugansko regionai Rusijai reikalingai tik dėl geopolitinių tikslų.

Kita vertus, kuomet Vladimirą Putiną ir jo valdomą šalį ištikusi gili krizė, šie veiksmai Kryme bei Rytų Ukrainoje ne tik atitraukia tautos dėmesį nuo vidinių problemų, bet ir kelia V. Putino reitingus. Jis pateikiamas kaip „rūpestingas“ lyderis, kuris nepamiršta tėvynainių net ir istorinėse Rusijos žemėse.  

Taip pat didžioji kaimynė neslepia savo norų tapti politine lydere šiame regione bei savotiškai ištaisyti savo tragediją – SSRS žlugimo klaidą. Vėliau turbūt bus vienaip ar kitaip stengiamasi susigrąžinti Kaukazo regioną, Baltarusiją bei 

Baltijos šalis. Moldovos Padniestrės regione jau vyksta aktyvūs Rusijos veiksmai. Jei pavyks jų planas atkristi Ukrainą nuo Juodosios jūros, tuomet toliau laukia ir Serbija, kur tam tikri lyderiai jau laukia Rusijos išskėstomis rankomis. Kaip žinome, pasauliniai karai prasideda būtent nuo Balkanų regiono.

– O kaip šiuose regionuose veikia „Dešinysis sektorius“?

– „Dešinysis sektorius“ šiuo metu taip pat aktyviai veikia šiuose regionuose. Nuolatos palaikau ryšį su organizacijos nariais Luganske, Donecke bei Charkove. Ten situacija kebli. Jie yra įvykių epicentre. Problema yra ta, jog šiuose regionuose mažai kas turi legalius ginklus. Neregistruoti ginklai – priežastis jiems patekti į karinių struktūrų akiratį. Kol kas į tai žiūrima atlaidžiai, tačiau rizikuoti neprotinga.

Mes užimame aktyvią poziciją, tačiau šalies valdžia į mus žiūri priešiškai – „nekontroliuojami žmonės su ginklais mums kelia pavojų“. Suprantama kodėl jie nenori ginkluotos opozicijos, todėl vis kelia nusiginklavimo klausimą.

– Kodėl susikūrė „Dešinysis sektorius“ bei kuo tokios organizacijos svarbios?

– Ši organizacija susikūrė dėl revoliucijos įvykių, kurių metu reikėjo vertikalios liaudies valdžios principu paremto ideologinio judėjimo, kuris turėtų ir raumenų. „Dešiniojo sektoriaus“ organizacija suvienijo ir apjungė keletą jau egzistavusių nacionalistinių judėjimų, kurie išsiskyrė iš pilkos masės.
Dauguma žmonių nori, kad būtų ramu, būtų stabilumas. Todėl natūralu, kad yra daug nepatenkintų Maidano įvykių sukelta infliacija bei pragyvenimo lygio smukimu. Jie šaukia, jog nereikia pyktis su kaimynine šalimi, geriau patylime ir ramiai gyvename. Su tokiu požiūriu Ukraina ir nacija neišliks. Gal geriau kurį laiką duonos gabalėlis ant stalo, bet laisva tavo šalis? Šiandien yra tokia situacija, jog reikia netylėti, kovoti, jei reiks – ir mirti vardan to, kad tavo šalis išliktų, ir mūsų vaikai galėtų save vadinti ukrainiečiais, o ne rusinais. Todėl mūsų organizacija ir jos formatas, mano manymu, šiandien yra gyvybiškai svarbus šiai šaliai.

– Atstovaujate liaudies balsui. Kaip atskiriate tą balsą tarp tokios gausybės šūksnių?

– Pataisysiu jus – nesame liaudies balsas. Juk dauguma žmonių gyvena televizijos piešiamu vaizdu bei minta skaniai ir užmaskuotai patiekiama propaganda. Labiau atstovaujame nacijos balsui, šalies šauksmui. Nėra ko slėpti – daug kas abejoja ir net neapkenčia „Dešiniojo sektoriaus“. Apie šią organizaciją vaizdą jie susidaro iš televizijų, ypač rusiškų, kurios labai mėgsta šią organizaciją vadinti fašistine.

– Prisiminkime jūsų lyderio Aleksandro Muzyčko (žinomo kaip Saška Bilovas) mirtį.

– Į jo nužudymą galime pažvelgti dvejopai: viena vertus jis perbėgo kelią vietos korupciniams ir oligarchiniams klanams bei jų veiklai, kita vertus – tai išorinių jėgų susidorojimas su juo.

Saška savo regione (Rovno rajonas, Šiaurės Rytų Ukraina) kurį laiką naikino ir demaskuodavo korupcines verslo bei valdžios struktūras, kurios „kraudavosi milijonus“. Jis perbėgo kelią muitininkams, policijai, gintaro kontrabandininkams bei įvairiems nelegalaus verslo atstovams. Dėl jo „robinhudiškos“ veiklos vietos verslo caraičiai buvo paskelbę jam nuosprendį. Manau, jog tai buvo būtent užsakomoji bei parodomoji žmogžudystė, kaip įspėjimas, jog daugiau niekas nesektų jo pėdomis.

Iš kelių šaltinių turime informacijos, jog tai iš tiesų buvo žmogžudystė: buvo vienas ar keli žmonės, kurie užtikrino, jog S. Bilovas nebeišeitų iš patalpos. Jis ar jie atliko kontrolinius šūvius į širdies sritį. Todėl čia įžvelgiame ir Rusijos struktūrų galimą veiklą. Saška buvo Ukrainos patriotas, kuriuo sekė ir tikėjo daugelis žmonių. Nereikia būti ekspertu, jog suprastum, kad tokio drąsaus ir garsiai kalbančio lyderio nereikia toje šalyje, kurioje tu turi interesų. Juolab kai jis demaskuoja verslininkus, glaudžiai susisaisčiusius su Rusija – savotiškas jungtis. Turime konkrečius duomenis, jog jo likvidavimo operacijoje dalyvavo asmenys, glaudžiai siejami su Rusijos struktūromis.

– Dėl savo saugumo nesibaiminate?

– Žinoma, po tokių įvykių įsijungia savisaugos jausmas. Savo šeimą išsiunčiau pas artimuosius į kaimą, kad būtų mažiau silpnųjų vietų. Net neabejoju, jog ir su manimi stengiasi ar stengsis susidoroti. Aišku tai padaryti kiek sunkiau, nes aš beveik neišeinu iš Maidano teritorijos. Nors pastebime, jog ir čia būna konfliktinių situacijų tarp veikiančių organizacijų. Net neabejoju, jog šioje aikštėje apstu ir Rusijos agentų. Todėl nevaikštau vienas, kad kas neįsmeigtų peilio į nugarą.

– Kaip „Dešinysis sektorius“ kontroliuoja vidaus organizacijas bei saugumą Maidane?

– Pačioje organizacijoje veikia aiški vertikalės struktūra, na o Maidane, kalbant apie šiandieninę discipliną, kiek sudėtingiau. Juk dauguma žmonių čia jau beveik keturis mėnesius. Natūralu, jog jie pavargę, suirzę, kai kurie mėgsta ir atsipalaiduoti su horilka. Tačiau viską pavyksta kontroliuoti ir išvengti didesnių konfliktų.

– Susidaro įspūdis, jog „Dešinysis sektorius“ nebuvo pasiruošęs tokiai aktyviai dezinformacijos atakai.

– Taip, su ja kovoti sunku. Kai yra tiek daug propagandos kanalų, neišeina visiems kontrargumentuoti. Juolab, kad daugelis žiniasklaidos priemonių mūsų argumentacijos ir atsakymo nenori ir neįsileidžia.

Yra toks šūkis: „Šlovė Nacijai, mirtis priešams“ („Slava Nacii, smert vragam“). Jį mėgsta liaudis, jis nuolat girdimas ar matomas. Šlovė nacijai, mirtis priešams. Kur ta mirtis? Kur priešai? Už kiekvieną žodį reikia atsakyti ar bent jau jį tarti atsakingai. Dabar tai skamba lygiai taip pat, kaip šauktume „virtiniai su grietine“. Pašūkaujame, o po to grįžtame namo valgyti virtinių ar srėbti barščių. Jei jau šaukiame taip, tuomet važiuokime kartu į Krymą, užgultus Rytų Ukrainos miestus ir kovokime su tais priešais. 

Kai „Dešinysis sektorius“ apie tai kalba, žiniasklaida juos įvardija kaip fašistinę organizaciją. O prieš kelias dienas antraštė buvo parašyta taip: „I. Mazuras: Maidano šūkiai praranda prasmę“. Todėl labai džiaugiuosi dėl jūsų šalies, kuri nusprendė apriboti prorusiškų kanalų veiklą.

– Neseniai įregistruota politinė partija „Dešinysis sektorius“. Kodėl nusprendėte pasirinkti tokį kelią į politiką?

– Kova dėl valdžios ir politinės galios yra vienas iš svarbiausių organizacijos tikslų. Demokratiniu keliu siekiame to, keliame savo kandidatus bei ketiname dalyvauti Rados rinkimuose. Šiandieninėje Ukrainoje būti politiku ir neturėti ryšių su partija yra neįmanoma. Jei nėra tolimesnės vizijos, tuomet tai tiesiog grupuotė, kurią mūsų vidaus reikalų ministras pavadino „banditais su ginklais“.

Situacija šalyje tokia, kad piliečiai pirmiausia rizikuoja savo laisve – nes turi rankose nelegaliai įsigytą ginklą, be kurio jo misija sunkiai įsivaizduojama. Ginklą, apie kurio praeitį nieko nežinoma. Kuomet toks žmogus suimamas, o iš jo ginklo kadaise buvo nužudyti žmonės, ką galime galvoti apie organizaciją, kuriai jis priklauso?

Tokiomis sudėtingomis sąlygomis organizacija ir veikia. Nebenorime liaudžiai atrodyti tik taip, todėl tai natūralus sekantis žingsnis.

Partijos buvimas valdžioje labai svarbus: galėtų būti apibrėžtos tokios organizacijos kaip „Dešinysis sektorius“, išspręsta daug aktualių su saugumu susijusių klausimų, imtasi veiksmų kovai su korupcija.

Šiandien svarbu eiti ir kalbėtis su žmonėmis, aiškinti jiems mūsų politinius tikslus bei kalbėti apie galimus tikslus tokių politikų kaip Julija Tymošenko, kurios politinis blogas uzurpavęs šiandieninę valdžią. O jei ji taps ir prezidente, tuomet tai ir vėl bus vieno klano valdoma valstybė. Todėl manome, jog nors mes ir esame kovinę patirtį turintys žmonės, buvimas valdžioje neleistų ne tik įsisiautėti vienam klanui, bet ir atstovauti tuos tikslus, kuriais šiandien vadovaujasi „Dešinysis sektorius“. Tikiuosi jog rinkimuose dalyvaus ir partija „Svoboda“. 

Net neabejoju, jog bus sunku, nes valdžia, kaip ir pinigai, mėgsta tylą. Todėl garsiai ir drąsiai kalbančios organizacijos korupcinės struktūros įsileisti tikrai nenori.

– O jūs asmeniškai žengsite į politiką?

– Kadangi „Dešinysis sektorius“ politinė partija susikūrė UNA-UNSO partijos pagrindais, kurios narys aš esu, todėl automatiškai esu ir sąrašuose. Dėl šiandieninių įtemptų įvykių mūsų šalyje, kol kas apie tai negalvojau, tačiau galimybės neatmetu.

– Dar vienas, labai svarbus klausimas, kurį mėgsta eskaluoti tiek Rusija, tiek suinteresuotos vidaus jėgos – tai finansai. Iš ko gyvena organizacija „Dešinysis sektorius“?

– Taip, mus mėgsta vadinti ne tik fašistais, bet ir „vakarų finansuojamu projektu“. Kaip ir pats, būdamas organizacijos užkulisiuose matote, jog ypatingų finansų čia nereikia – neturime daug atributikos, maisto. Žinoma, prieš artėjančius rinkimus išlaidų padaugės. Tačiau mūsų organizaciją palaiko ir dalis verslininkų, turinčių stambų kapitalą. Jie nėra suinteresuoti, jog šalį ir toliau valdytų korupcinis klanas ar Rusija. Todėl pasirinkimo jiems nedaug ir todėl savo paramą jie išreiškia mums.

Prieš įeinant pastebėjote ir mūsų urną, kurioje galima aukoti partijai. Per karštąsias Maidano dienas žmonės paaukodavo daugiau kaip 20 tūkst. grivinų per dieną (apie 4 300 Lt). Šiandien per dieną surenkame 2,5 tūkst. (apie 550 Lt).