Dažnas rusiškų kriminalinių romanų mėgėjas ir beveik kiekvienas Rusijoje bausmę atlikęs nusikaltėlis puikiai žino, kad Permės srities mieste Solikamske yra nepaprastai sunkaus režimo kalėjimas „Baltoji gulbė“. Vienas iš penkių, skirtų kalėti iki gyvos galvos. Įstaiga, kurioje auklėjimo tikslais kalinami itin stipriai prasižengę „teisėti vagys“, teroristai ir maniakai bei patys baisiausi žmogžudžiai. Bet Orenburgo srityje yra dar vienas, pats seniausias (dar nuo 1745 metų žinomas), griežčiausias ir rūsčiausias rusų kalėjimas – „Juodasis delfinas“.
© Corbis

Jame kalinami tik nuteistieji iki gyvos galvos, nusinešę daug gyvybių. Ir nors daugelis vyrų savo nusikaltimus padarė blaivūs, jų rankos iki alkūnių suteptos žmonių krauju. Moterų čia nėra, mat joms Rusijoje neriboto kalinimo bausmė netaikoma. Iš 1600 vietų kaliniams šiuo metu ten užimta apie 700. Ir tai jau nemažai, kadangi visoje Rusijoje nuteistųjų iki gyvos galvos ir yra apie pusantro tūkstančio.

Pagal savo technines charakteristikas bei vidaus tvarką, šie laisvės atėmimo namai – neturintys atitikmens visoje Rusijoje. Romantizuojantiems nusikaltėlių dalią, vagių įstatymus ar idealizuojantys kalėjimo papročius verta susipažinti. Toje pačioje kameroje sėdi ir buvęs milicininkas su banditu, o žagintojas – su teroristu. Iki savo dienų pabaigos kalėjimo ceche kai kurie iš jų sius šlepetes ir bus išlaikomi už mokesčių mokėtojų pinigus. Iš esmės, už savo aukų giminių ir artimųjų pinigus.

Kamerose – baldai, pritvirtinti prie grindų ir sienų

Visą perimetrą, prieigas ir vidinę teritoriją su interjeru saugo šiuolaikinė centralizuota vaizdo stebėjimo sistema, grotos – padidinto atsparumo smūgiams ir pjovimui, o prie kiekvienos kameros durų kabo gyventojų sąrašas su nuotraukomis ir aprašymais: vardas, pavardė, baudžiamojo kodekso straipsniai, kitos pastabos (pavyzdžiui: „linkęs pabėgti ir užpulti, išmano kovos menus“). Nuo kalinių papildomomis grotomis iš vidaus atskirtos net kameros durys ir langas. Pro langą dangaus nematyti. Į pasivaikščiojimus mažučiame kalėjimo kiemelyje įstaigos „svečiai“ vedami užrištomis akimis.

Kiekvienoje kameroje yra kriauklė, unitazas, dvi prie grindų pritvirtintos metalinės dviaukštės lovos bei prie grindų pritvirtinti stalas su taburetėmis. Tik prie jo galima skaityti knygas iš bibliotekos arba rašyti laiškus. Dar kameroje yra prie sienos pritvirtinta nedidelė spintelė, ant kurios – knygos (dažniausiai apie tikybą) ir artimųjų nuotraukos. Šalia kriauklės kartais gali kabėti medžiaginis maišelis, kuriame boluoja česnakas. Kolonijos delikatesas.

Be to, kamerose yra radijo taškas, per kurį transliuojami įvairiausių tikėjimų atstovai. Kaliniai klauso visų. Nes tarp jų yra ir visokias tikybas išpažįstančių. Vieniems tai tiesiog prasiblaškymas, o kitiems – amžinos tiesos. Nes dvasininkas yra vienintelis žmogus, kuris jiems neduoda komandų, o teigia, jog jie irgi žmonės. Galbūt todėl iš visos Rusijos į kalėjimą plaukia pundai religinės literatūros, nors užsakyti ir žurnalai. Populiariausios knygos čia – Aleksandro Diumos „Grafas Montekristas“ ir Biblija. Eilės šiems leidiniams gauti kalėjimo bibliotekoje milžiniškos. Ir beveik visi tapo tikintys. Nes juos domina, ar Dievas atleis. Gal ir atleis, bet savo gyvenimo likučiu jie išpirkinės kaltę. Kalint svarbiausia neprarasti vilties, todėl dažnas tiki, kad kada nors vis dėlto paragaus ir laisvės.

Be tikėjimo kalint yra tik dar vienas išsigelbėjimas. Darbas. Kalėjime veikia batų gamybos cechas, kuriame norintys gali įsidarbinti ir siūti batus kariuomenei, šlepetes, pusbačius, veltinius. Ant kiekvienos poros – mažas juodojo delfino logotipas. Tai jau tapo prekiniu ženklu. Dabar tuo užsiima apie 300 nuteistųjų, nors vos atidarant cechą į kiekvieną darbo vietą vidutiniškai pretendavo po 100 žmonių!

Už grotų veikia netgi savotiškos dailininko dirbtuvės. Vienas už trigubą žmogžudystę nuteistas restauratorius čia jau nupiešė apie du su puse šimto ikonų. Jos – cerkvėse, privačiose kolekcijose. Sako, net Švedijos karalienė savo rinkinyje turi. Meistras dažus gamina senoviniais receptais. Taip pat - ir iš medaus. Gailisi, jog neturi galimybių įmaišyti ir etilo alkoholio.

Lankytojai sutinkami retai

Nors teoriškai kaliniams leidžiama matytis su artimaisiais du kartus per metus, daugelis giminių atsisakė lankyti išgamas. O kad čia kali būtent išgamos, kalėjimo darbuotojams abejonių nekyla. Gailestis gali būti tik iš pačių pradžių, nežinant apie ilgą kiekvieno žmogžudysčių šleifą. Juo labiau, kad galimybė pamatyti juos ne už grotų yra tikrai labai maža. Pirmuosius dešimt metų apskritai minimumas perdavimų ir tik du pasimatymai per metus, tik vėliau režimas truputį sušvelninamas – daugiau perdavimų ir ilgesni pasimatymai. Suprantama, tik tuo atveju jei elgesys pavyzdingas (nepavyzdingo elgesio pavyzdys – netinkamas atsakymas į prižiūrėtojo klausimą). Nuo įkalinimo pradžios praėjus 25-iems metams, jeigu paskutinius tris metus elgesys kalėjime buvo idealus, areštantas gali būti pervestas į kitą, tiesiog griežtojo režimo koloniją. O ten galbūt ir bus koks šansas sulaukti malonės, bent jau teorinis – jei per ketvirtį amžiaus, tarkim, nesusirgai ten paplitusia tuberkulioze. Aišku, tik ne maniakams ar žudantiems pedofilams.

Dienos režimas

Dieną sėdėti ant lovos kaliniai neturi teisės – tik ant kedės prie staliuko. Menkiausias režimo nesilaikymas, pavyzdžiui, netvarkingai paklota lova arba nelaiku užmerktos akys, yra prilyginamas pareigūno užpuolimui ir baudžiamas dosnia CN (ašarinės, sutrikdančios kvėpavimą) dujų porcija, stipriu sumušimu guminėmis lazdomis ir talpinimu į karcerį. Todėl pažeidimai čia pasitaiko labai retai. Režimas čia svarbiausia.

Režimas, kurio skrupulingai laikomasi „Juodajame delfine“ yra maždaug toks:

06:00 Kėlimasis. Kruopštus lovos sutvarkymas, prausimasis, kameros tvarkymasis.
06:15 Kameroje pradeda veikti radijas: „Rusijos radijas“ arba „Majak“.
06:30 Pusryčiai.
07:15 Įjungiamos elektros rozetės, galima užsivirti vandens. Jei yra arbatos – galima užsivirti. Jei ne, tiesiog atsigerti virinto vandens. Kas turi elektrinį skustuvą – skutasi.
08:00 Radijas išjungiamas, prasideda rytinė patikra.
09:00 Medicininė patikra.
10:00 Pasivaikščiojimas po kelių kvadratinių metrų kiemelį. Jei kas negaluoja, tuo metu vedamas į sanitarinę dalį.
13:00 Pietūs.
13:50 Kameros tvarkymasis.
14:00 Vėl įjungiamas radijas.
17:00 Radijas išjungiamas.
18:00 Vakarienė.
20:00 Vakarinė patikra.
20:30 Vėl įjungiama elektra ir radijas.
21:50 Elektra ir radijas išjungiamas.
22:00 Miego laikas.

Kiekvieną rytą – trukt už vadžių, vėl iš pradžių. Maistas – avižinės, miežinės ir perlinių kruopų košės, žirniai, grikiai. Pietums – sriuba (dažnai šči). Žuvis ir mėsa. Pastaroji, dažniausiai, sojos. Pusryčiams ir vakarienei saldinta arbata arba kompotas. Iš esmės - viskas.

Elektra kolonijoje įjungiama vos kelioms valandoms per dieną. Ne tik todėl, kad taip taupiau, bet ir tam kad kokie nors kaliniai nesumanytų prie grotų prijungti laidų, kad sargybinius pakratytų elektros srovė. Tokių atvejų yra buvę kituose kalėjimuose. „Juodajame delfine“ mokomasi iš svetimų patirčių. Kita vertus, jei patikėsime rusų teises ginančia Maskvos Helsinkio grupe, skundų dėl žiauraus elgesio su čia atliekančiais savo bausmę negaunama.

Režimas pats griežčiausias ir tvarka stipri, bet užtat jokių pabėgimų. Už kameros ribų nusikaltėliai vedžiojami visada tik su antrankiais, užsegtais už nugaros. Net meldžiantis prisegama kairė ranka, mat dešine žegnojamasi. Išimtis – maudynės, vykstančios irgi už grotų. Jei legendinis Hanibalas Lekteris kalėtų Rusijoje, ko gero, tai būtų būtent šis kalėjimas.

Kali ir žmogėdros, ir kontržvalgybininkas

Įstaigoje šeimininkauja 900 darbuotojų, kurie prižiūri ir aptarnauja bausmę įstatymo vardu atliekančius žiaurius iškrypėlius, serijinius žudikus, labiausiai užkietėjusius visuomenės priešus. Kai kuriems iš jų žudyti žmones yra tiesiog malonu. Vienas iš tokių – žmogėdra iš Riazanės, išdarinėjęs paauglių mergaičių mėsą.

Kitas – profesionalus čečėnų žmogžudys, savo aukoms galvas tiesiog nupjaudavęs. Jiems kaimynystę sudaro buvęs teisėjas, FSB pareigūnas, prokuratūros tarnautojas, žagintojai, plėšikai anksčiau buvę milicijos spec. būrio OMON kovotojai ir kiti „Juodojo delfino“ kontingento nariai, tokie kaip samdomas žudikas, kurio anksčiau bijodavo ne tik moterys, tačiau ir patys įtakingiausi ir narsiausi. Visi jie yra „buvę“, už grotų patekę- lygūs visi. Tai kalėjimas be kastų ir kitų įprastinių papročių. Lyginti Lukiškes su „Juoduoju delfinu“ beveik visomis prasmėmis būtų panašiai tas pat, kas į vieną gretą pastatyti Vilniaus universitetą su Harvardu.

Bendra visų kalėjimo kalinių aukų suma – apie 4000 gyvybių. Kitaip sakant, ne pati geriausia energetika. Žinant tokius faktus groteskiškai skamba aplinkybė, kad poetiškas pragaro namų pavadinimas kilo iš dviejų, pritvirtintų tamsiai pilkų žinduolių skulptūrų, kurios puošia šalia įėjimo į kalėjimo pastatą esančius fontanus. Sako, juos sutvėrė čia kalėjęs profesionalus skulptorius.

Kai nuteistasis atvežamas į laisvės atėmimo vietą, jam dar mašinoje ant galvos užmaunamas lininis maišas. Dėl jo paties saugumo. Pavyzdžiui, vienas nuteistasis išprievartavo 37-ias nepilnametes (kartais turinčias vos po 8-9 metus amžiaus) mergaites, kurių kelias nužudė. Galima tik numanyti, ką su juo padarytų kiti nuteistieji įprastame kalėjime. Tačiau tokiu būdu užkertamas kelias kraujo kerštui, mat kalėjimo kiemą galima pamatyti iš aplink esančių daugiaaukščių pastatų, o tai reiškia – nušauti priešą. Maišas reikalingas, kad nebūtų suprantama, kas atvežamas. Naujasis pasmerktųjų namų svečias į vidų palydimas daugybės agresyvių šunų lojimu – juos už pavadėlio čia vos nulaiko prižiūrėtojai. Įstaigos koridoriuose – kapų tyla. Tarsi už durų netūnotų šimtai žudikų.

„Juodasis delfinas“, įsikūręs maždaug Plungės dydžio pietinio Uralo mieste Sol-Ilecke, tiesiog stebina kone sterilia švara, neseniai viename korpusų buvo atliktas ir vadinamasis „euroremontas“. Visame kalėjime nerūkoma, patalpos kruopščiai valomos, kaliniai savo kameras griežtai privalo prižiūrėti. Nuteistieji 10-12 kv. metrų dydžio kamerose sėdi po keturis, naktį privalo miegoti atsukę galvas į duris, neužsikloję ir su nelabai silpnu apšvietimu. Jei tik kas nors užsitrauks patalynę vos aukščiau, tučtuojau visi kameroje sėdintys išgirs komandą keltis ir stotis į „išeitinę padėtį“. Apie ją trupučiuką vėliau. Tačiau kaliniai su tuo susitaikę, incidentų nepasitaiko.

Kalėjime lankėsi čečėnas Salmanas Radujevas, vienas įžymiausių lauko vadų, kare su Rusija pasižymėjęs savo nuožmumu. Iš pradžių jis bandė ignoruoti kalėjimo taisykles, tačiau netrukus tapo tokiu kaip visi. Čia kali ir čečėnų kovotojas Salaudinas Temirbulatovas, pasaulyje žinomas Traktoristo pravarde. Nufilmuoti kadrai, kuriuose jis perrėžia gerklę rusų kareiviui, apkeliavo visą pasaulį. Kaip teigia kolonijoje, dabar čečėnas – vienas iš pačių disciplinuočiausių areštantų ir visai nepanašus į galvažudį. Bet kuris „autoritetas“ ar tiesiog iššaukiantis banditas čia greitai nustoja būti tokiu, tam užtenka vos kelių dienų ar savaičių.

Kaliniai išdresiruoti komandoms

Patyliukais, kad kaliniai nepastebėtų, atvėrus kameros durų akutę galima pamatyti, kaip atrodo tipiškas toks mažytis jos gyventojų pasaulėlis. Kas nors tiesiog nepailsdamas žiūri į lango šviesos srautą (dangaus nesimato), kitas žingsniuoja pirmyn-atgal tarp sienų matuodamas šešis su puse žingsnio į niekur, kas nors tiesiog sėdi ant taburetės. Tik truputį čirpteltų akutės metalas, viduje esantys „klientai“ tučtuojau sustingtų vietoje ir lauktų, kas bus toliau. Užtenka tik sužvangėti durų spynai arba atsiverti maisto padavimo langeliui, visi esantys kameroje privalo atsidurti „išeitinėje pozicijoje“ arba, kaip ją čia vadina, „KU pozoje“: kojos pražergtos, kakta atremta į sieną kelių aukštyje, rankos už nugaros ir pakeltos aukštyn plačiai praskėstais pirštais, akys užmerktos, burna atidaryta.

Tokioje pozoje jie laukia kokios nors komandos kasdien po kelis kartus – įvairiausi patikrinimai, pusryčiai-pietūs-vakarienė ir taip toliau. Išgirdus, pavyzdžiui, komandą „prisistatyti“ kameros budintis, tokia pat poza, greitakalbe raportuoja: pavardės, straipsniai, nusikaltimų pavadinimai. Kuo greitesnis ir aiškesnis raportas, tuo kameros draugams trumpiau stovėti tokioje nepatogioje padėtyje. Raportą „sėdintys“ moka geriau nei daugybos lentelę. Tarsi robotukai, bet kuriuo paros metu, ta pačia intonacija, žodis į žodį.

O gali būti ir kitokia komanda, „kamerą apžiūrai“! Tokiu atveju visi esantys viduje privalo iš eilės prieiti prie juos nuo durų skiriančių grotų, atkišti už nugaros sudėtas rankas ir taip visiems uždedami antrankiai. Pasigirsta komanda išeiti iš kameros. Keturi nuteistieji užsimerkę išeina į koridorių ir vėl prie sienos atsistoja „išeitinėje“. Visi kruopščiai apieškomi. Iš šono operacija atrodo keistai ir siaubingai: suaugę ir sveiki vyrai, tarsi dresuojami gyvūnėliai, mikliai klauso kiekvienos pareigūno komandos. Apieškojus kamerą, pasigirsta prižiūrėtojo komanda grįžti į kamerą. „Klausau, pilieti viršininke!“, - surėkia visi keturi choru ir po vieną grįžta į savo kamerą.

Ir taip dokumentuota nemaža dalis kalėjimo gyvenimo. Tarkime, jei nuteistasis susirgo – jis paspaudžia mygtuką, o koridoriaus švieslentėje užsidega kameros numeris. Tuomet prižiūrėtojas atnešta tabletę. Neduoda į rankas, o tam naudoja specialų medinį kastuvėlį – taip saugiau. Arba jei nuteistiesiems tampa itin tvanku – jiems perduodamas specialus įrankis, trupučiuką primenantis žarsteklį, kuriuo galima praverti langą. Tuomet nuteistieji privalo choru surikti: „ačiū, pilieti viršininke“!

Sol-Ilecko gyventojai netgi pasakoja, kad naujųjų metų išvakarėse miestą net pažadino garsus šauksmas: „ačiū, pilieti viršininke!“. Pasirodo, tiesiog kolonijos viršininkas pasveikino kalinius su švente. Iš esmės, tai vienintelis prasiblaškymas ar režimo palengvinimas, kurį čia esantiems recidyvistams suteikia kalėjimo vadovybė. Beveik vienintelis – švenčių proga įstaigos „klientai“ dar gavo batono. Ne šventinė vakarienė, bet vis dėlto.

Toks nuteistųjų ir prižiūrėtojų bendravimas susiklostė neatsitiktinai. „Mandagumo normos“, kurias sudaro trumpos formalios frazės, neduoda nuteistiesiems progos susidraugauti su kolonijos darbuotojais. Juk kas šaus mirtininkams į galvą – visai neaišku: jie neturi ko prarasti. O juk kalėjimo administracijai svarbiausia yra darbuotojų saugumas, juk iš esmės neatsargiai elgiantis jie tiesiog gali negrįžti namo. Būtent todėl „išeitinėje“ padėtyje privaloma gerai praskėsti pirštus, kad nuteistasis nepaslėptų tarp pirštų skustuvo ir nesugalvotų prižiūrėtojui sužaloti akių. Ir kaip tik todėl, net jei norima išvesti iš kameros vieną kalinį, šalia privalo būti mažiausiai du apsaugininkai. Susiklosčius nenumatytai situacijai, pareigūnas privalo išmesti raktus į specialią urną prie kiekvienos kameros durų. Urnos – tai savotiški siauri, prie grindų privirinti vamzdžiai, iš kurio ranka raktų tikrai nepasieksi.

Nelaisvė graužia tarsi lėta mirtis

Visi į vidų patenkantys siuntiniai sėdintiems už grotų atidžiai tikrinami ir išardomi bei kruopščiai apžiūrimi. Visus ateinančius ir išeinančius laiškus peržiūri cenzorius. Ir jei tik kyla bent menkiausias įtarimas, jog rašoma, pavyzdžiui, apie kalėjimo subtilybes – toks laiškas niekada nepasieks adresato. Arba jei tiesiog bus rašomas ne rusiškai. Nepaisant to, šioks toks susirašinėjimas su laisve vis dėlto vyksta. Nors laiškai dideliu originalumu nepasižymi. Mirtininkai prašo atsiųsti visokiausio maisto (saldainių be popierėlių, lašinių, česnakų), kartais tokie sąrašai užima ir po porą puslapių smulkiu braižu. Kai kurie, nesutinkantys su savo įkalinimu, rašo skundus į aukščiausiąjį Rusijos teismą. O kas jiems lieka? Atgal nuteistieji gauna, pavyzdžiui, laiškus iš tėvų. Juk jiems tai visada liks jų vaikas – daug kartų griežtesniu žodžiu bartas, apverktas, bet vis dėlto sava atžala. Tėvai stengiasi padėti kuo gali.

Oficialiai Rusijoje mirties bausmė buvo prezidento Boriso Jelcino įsaku atšaukta dar 1996 metais. Nors teoriškai moratoriumas tęsis iki 2010 metų, mažai kas mano, jog šalis grįžtų prie tokios išimtinės bausmės. Bet kuriuo atveju, „Juodojo delfino“ gyventojams ji negresia – jiems mirties bausmė pakeista į kalėjimą iki gyvos galvos, o įstatymo juk atgaline data nepriims. Bet jei ilgalaikiai „Juodojo delfino“ svečiai galėtų dalyvauti balsavime dėl išimtinės bausmės taikymo, dauguma iš jų balsuotų „už“.

Kitaip sakant, už mirties nuosprendį sau. Nes praktinės galimybės pačiam atimti sau gyvybę „Juodajame delfine“ nėra. Net ne todėl, kad batai neturi raištelių. Tiesiog kilus mažiausiam režimo pažeidimui kiti kameroje sėdintys paspaus iškvietimo mygtuką: jei įvyks kas nors blogo, atsakyt teks visiems keturiems. Budelis nereikalingas, jo vaidmenį atlieka laikas. Teisėsaugininkai teigia, kad mirtis – tai per lengva bausmė. Savo ruožtu mirtininkai prašo sau malonės būti nuteistiems mirtimi. Išimties tvarka.

Anksčiau tam buvo skirta specializuota patalpa, vadinamasis „kabinetas“. Devynių kvadratinių metrų (3x3) ploto patalpa su mažyte orlaide ir guma išmuštomis sienomis. Kad sugertų garsą ir neleistų kulkai rikošetuoti. Šiandien egzekucijų vieta pagal savo paskirtį tapo nebenaudojama.

...už trijų kilometrų nuo Sol-Ilecko, paprastame lauke, į žemę eilėmis sukaltos vienodos, aprūdijusios lentutės su skaičiais. Kalėjimo kapinės. Nusikaltėlių kūnai giminėms gražinami ne visada, o tik retais atvejais. Ir prie lentelių gėlių nepamatysi.

Tekste naudota rusiško „Newsweek“ bei rusiškų tinklalapių informacija.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

A. Kubilius prabilo apie spąstus, kurie gali sutrukdyti pasivyti ES pragyvenimo vidurkį (205)

Lietuvai pasivyti Europos Sąjungos (ES) pragyvenimo vidurkį gali sukliudyti vidutinių pajamų...

JAV karo laivo įgulai atsirūgo vizitas Klaipėdoje: sekso vakarėlis baigėsi skandalu (122)

Dar vasario pradžioje į Klaipėdą draugiško vizito užsukęs JAV karo laivas „ USS Hue City...

Prasta vasara smogė ne tik Palangos verslininkams (2)

Lietinga vasara problemų pridarė ne tik nuomojantiems kambarius pajūryje. Paslaugas kaimo turizmo...

V. Putinas spaudžia Baltarusiją dėl Baltijos šalių (286)

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas didina spaudimą Baltarusijai nukreipti naftos krovinių...

Greitkelyje Vilnius – Kaunas vilkikas nuvažiavo nuo kelio: formuojasi kilometrinės spūstys (10)

Greitkelyje Vilnius – Kaunas vilkikas nuvažiavo nuo kelio. Sprogus padangai jis atsidūrė...

A. Užkalnis. Blogybių šaknis yra dviratininkai (262)

Nežinau, ar jūs pastebėjote, bet mūsų vasarėjančioje Lietuvoje (iki kitų metų tikrai...

Ėmė griežčiau tikrinti remontuojamus kelius: už broką skyrė baudų (44)

Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos griežtina kokybės...

Išgelbėtas kajaku į Rusiją Juodąja jūra plaukęs mokslininkas (2)

Turkijoje buvo išgelbėtas keliautojas ir mokslininkas iš Rumunijos Chirazi Marianas, kuris...

Papildomi eksperimentai: D. Adomaičiui tenka galvoti ne tik apie Europos čempionatą (1)

Nors dabar Dainiaus Adomaičio galvoje daugiausiai vietos užima mintys apie artėjantį Europos...

Jautrūs plaukai: patarimai jiems plauti

DELFI Stilius jau rašė, kas kiek dienų reikėtų plauti sausus ir riebius plaukus, tačiau žmones...