Mutassimas nervinosi. Šešiolikmetis niekada nebuvo skridęs lėktuvu. Nepasitikėjo savimi, todėl kartojo aplinkinių veiksmus: bilietą įsidėjo į pasą, nedrąsiai atsistojo į eilę.
Paskelbus apie skrydį, vaikinukas iš Sirijos mintyse pasikartoja kelias išmoktas frazes ispanų kalba. Pareigūnai gali jam užduoti klausimų, o ir keliauja jis su padirbtu ispanišku pasu. Jam šis dokumentas kainavo daugiau nei 3 tūkst. eurų. Įsigijo iš žmonių, padėjusių ištrūkti iš Sirijos, nukeliauti į Turkiją ir galiausiai nukakti į Europą.
Dar prieš mėnesį jis buvo Rakoje, priklausė teroristinei organizacijai „Islamo valstybė“. Paauglys buvo paskirtas misijai vietos ligoninėje, kur buvo teikiama pagalba „Islamo valstybės“ teroristams. Prieš tai dirbo viename iš organizacijos propagandos skyrių.
Tai buvo kitas gyvenimas, gyvenimas, kurį jis dabar nori pamiršti. Antskrydžiai, riksmai, egzekucijos – visa tai jau praeitis. Ir paslaptis, kuri jokiais būdais neturėtų jam sutrukdyti pradėti viską iš naujo Vokietijoje. O tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu pareigūnai nesuuos, kad jis priklausė „Islamo valstybei“.
„Islamo valstybė“ žlunga. Pasaulinio masto kalifato ambicijos liks neišpildytos. Kas žino – galbūt taip ir turėjo būti.
Pirmiausia buvo verbavimas ir pasiruošimas kurti naują vaikų džihadistų armiją, kurie užaugę taptų tikrais teroristais. Tai turėjo būti nauja „Islamo valstybės“ neapykantos karta.
Mutassimas prastas karys. Mažo ūgio, nervingas. BBC žurnalistas su juo susitiko nedideliame Vokietijos miestelyje, kur vaikinas dabar gyvena. Rūko. Sako, kad pradėjo palikęs Siriją, nes „Islamo valstybė“ tą daryti draudžia. Teigia liovęsis melstis ir išsižadėjęs tikėjimo.
Vaikinas pasakoja turėjęs pirminį karinį parengimą. Mutassimui jis truko 15 dienų, kitiems gali tęstis ir ilgiau. Fizinis pasirengimas, kovos pamokos ir šariato teisės paskaitos.
Jo draugui – 13 metų berniukui iš Rytų Gutos, netoliese Damasko – į galvą per mokymus pataikė atsitiktinė kulka, ir jis mirė. Ir visa tai Mutassimas patyrė dar neturėdamas nė 16 metų.
Nemažai ginkluotų grupių Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose ir Pietų Amerikoje užsiima vaikų ugdymu kovai. Tokia veikla – karo nusikaltimas. Panašu, kad niekas kitas taip profesionaliai neištobulino šios nusikalsdamos veiklos kaip „Islamo valstybė“.
Vaikai apspinta miesto centre stovinti didžiulį narvą. Jame – vienas iš jų kaimynų, vietos parduotuvės savininkas Samiras. Remiantis kaltinimais, jis seksualiai priekabiavo prie musulmonės. Vyrui tenkanti bausmė vaikams atrodo kaip pramoga – jis tarsi žvėris iš zoologijos sodo. Baisiausia, kad šių mažamečių ateityje laukia žymiai baisesnės patirtys, tarp kurių ir protu nesuvokiamos egzekucijos.
Teroristai labai atsargūs verbuodami nepilnamečius. Jiems žada ne tik išganymą ir rojų, bet ir kiek žemiškesnių dalykų.
Konkrečiai Mutassimui jie žadėjo žmoną. Keturiolikos su puse metų paauglys norėjo vesti. Šeimai jo norui nepritarus, prisistatė „Islamo valstybė“. Leido nepilnamečiui gyventi su džihadistais, patikėjo jam atsakingų užduočių, išmokė vairuoti ir žadėjo surasti puikią nuotaką.
Galiausiai sumanus vaikinas suprato, kad jam kabinami makaronai. Paaiškėjo, kad džihadistai, kuriais jis žavėjosi kaip bebaimiais ir galingais kovotojais, patys netiki savo peršamomis vertybėmis.
„Trauktis nusprendžiau pamatęs, kaip vienas iš jų muša moterį, tiesiog pasiutau. Jis užsienietis ir muša moterį iš Sirijos. Nuo tos dienos pradėjau nekęsti „Islamo valstybės“. Prireikė kelių mėnesių, kol pasitaikė proga pabėgti“, – prisimena Mutassimas.
Mutassimas grįžo į šeimą, kuri niekada nepritarė jo ryšiams su džihadistais. Tėvai davė pinigų žmonių kontrabandininkams, kad šie padėtų sūnui pabėgti.
Prie pietinės sienos su Turkija jis susitiko su žmogumi, kuris pažadėjo padėti. Abu Jasenas – iš Rakos, jis gerai žinojo tą šeimą. Be to, jau padėjo iš šalies ištrūkti šimtams pabėgėlių, tad patirties šiame reikale jam netrūko.
„Jeigu bandysi bėgti, laukia kalėjimas. Daug tų, kurie bandė bėgti, gyvenimą baigė itin tragiškai“, – sako Abu Jasenas.
Norint kirsti sieną, pirmiausia reikia pereiti per Sirijos demokratinių pajėgų (tai kurdų ir arabų kovotojų, besipriešinančių „Islamo valstybei“, aljansas) kontroliuojamą teritoriją. Jie turi visų džihadistų užverbuotų asmenų pavardes ir juos medžioja.
Kitas sunkus išbandymas, įveikus pirmąjį – kirsti Laisvosios Sirijos armijos (besipriešinančios tiek prezidentui Basharui Assadui, tiek „Islamo valstybei“) kontroliuojamas teritorijas.
„Jie šaudė į orą tiesiai mums virš galvų“, – sako Mutassimas. Nors sargybai ir mokama už tai, kad praleistų pabėgėlius iš Sirijos, procesas nuo to nepasidaro paprastesnis.
Vokietijos pareigūnai apie jo praeitį nieko nežino, nežino ir to, kad vos per mėnesį jis sugebėjo iš „Islamo valstybės“ kontroliuojamų teritorijų nukakti į Europą.
Ir tai dar ne viskas. Mutassimas atvyko ne vienas. Kitas paauglys – „Islamo valstybei“ dirbęs Sirijoje ir Irako Mosulo mieste – nukeliavo iki Belgijos.
Omarui septyniolika, tačiau atrodo dar jaunesnis. Vaidina kietą vyruką. Šiuo metu jis gyvena Belgijoje ir jau pakeitė net tris pabėgėlių centrus (perkeliamas dėl grubaus elgesio). Kad ir koks šaunus nori atrodyti, panašu, kad laikas, praleistas pas „Islamo valstybę“, buvo siaubingas ir lydymas nesėkmių.
Jis taip pat iš Rakos, kur kadaise dirbo garaže. Prie „Islamo valstybės“ veiklos prisidėjo pačioje organizacijos pradžioje.
„Visi mano draugai dirbo jiems, taigi nusprendžiau prisijungti ir aš, nes man jie nuoširdžiai patiko. Pradžioje tikrai turėjo gerą reputaciją, tačiau vėliau viskas pasikeitė“, – sako Omaras. Po dvi savaites trukusių mokymų Rakoje vaikinas buvo pasiųstas į Mosulą. Ten jis savaitę slėpėsi viename name.
Mosulas ir tai, kas ten vyko, Omarą nuvylė. Jis sutiko kitų džihadistų iš Sirijos, kurie mieste kovojo jau ilgiau nei dvejus metus.
Omaras taip ir netapo kariu, kokiu tikėjosi tapsiąs.
Jis buvo paleistas iš Jaysh al Khilafa (kalifato armijos) po to, kai jam nepavyko dalyvauti būtinuose kursuose. Vėliau jis bandė prisijungti prie IED (bombų gaminimo) brigados, bet jo prašymas buvo atmestas. Todėl jis pradėjo dirbti informatoriumi, žemo lygio gatvės šnipeliu, kuris sekė kurdus, rūkorius ir žmones, turinčius neteisėtų ginklų. Jam buvo mokama grynaisiais už kiekvieną pranešimą.
Jo dienos kalifate ėjo į pabaigą. Paskutinis lašas buvo tada, kai IS kovotojas iš Alžyro jį sugavo apkaltinęs rūkymu. Tai buvo gili naktis ir kovotojas nutempė Omarą į automobilį, kad jį išprievartautų.
Šiandien jis slepia savo praeitį. Jis išgyvena savo „draugių“ dėka – vyresnio amžiaus moterų, kurios jam duoda pinigų.
Jis teigia, kad nekelia grėsmės Europai. „Jie buvo mano priešai ir dabar aš gyvenu tarp jų, valgau ir geriu su jais. Jie mane priėmė ir manimi rūpinosi. Pradėjau nekęsti savo praeities ir nusprendžiau pradėti naują gyvenimą“.
Per pastaruosius keletą mėnesių BBC sužinojo, kad Europoje gyvena dar mažiausiai trys buvę IS kariai vaikai. Jie nesutiko duoti interviu. BBC kreipėsi į Europos policiją – „Europolą“ dėl kai kurių atvejų, tačiau jie atsisakė komentuoti. Tokių apmokytų jaunuolių Europoje gali slėptis šimtai.
Verbuoja nuo mažų dienų
IS ne tik sutelkė savo dėmesį į vaikų pritraukimą į kovos laukus, jie taip pat bando įsibrauti į visuomenę, į žmonių namus, vaikų klases ir mintis. Kai vaikams sukanka penkeri, jiems pradedama pasakoti apie „šventą kovą“ – rodo mokyklų vadovėliai. Jie tampa kalifato jaunikliais ir jų paruošimas kovai prasideda. Panašiai kaip Hitlerio Jaunimo judėjimas apmokydavo vaikus tarnauti naciams, IS išvystė aparatą, kuris reguliariai duotų „šviežio kraujo“ jų sistemai.
Netrukus mokyklose buvo uždraustos muzikos, pilietiškumo, istorijos, sporto pamokos. Vietoj jų atsirado „džihadistų doktrinos“ pamokos. Visos vaikams dėstomos pamokos nuo tol turėjo būti suderinamos su IS doktrina. Taip pat išleidžiamos specialios knygos, kuriose vaikai mokomi apie „šventojo karo“ būtinybę.
BBC kalbintas mokytojas Yousefas sako matęs, kaip IS ideologija užvaldė klases ir keletas jo mokinių tiesiog dingo. Jų tėvai arba žuvo kovodami už IS, arba buvo nužudyti kovotojų.
„Vaikai yra „derlinga žemė“. IS yra lengviau praplauti smegenis jiems ir paruošti juos užverbavimui jauname amžiuje, o ne kai jie suaugs“, - sako Yousefas.
Buvo netgi atvejų, pasakoja Yousefas, kad šeimos pačios atiduodavo vaiką į IS rankas, kad apsaugotų likusius šeimos narius.
Jugtinės Tautos (JT) laikosi pozicijos, kad nesvarbu, kaip vaikai atsiduria tarp kovotojų – ar savanoriškai, ar pagrobiant, ar priverčiant – visi vaikai kariai yra aukos.
Tie, kuriuos paima dar visai mažus, neturi normalios vaikystės prisiminimų, ir juos yra sunkiausia išgelbėti.
IS vykdo daug nusikaltimų, tarp kurių prievartavimai, sunaikinimai, genocidas ir teroras. Tačiau vienas iš kenksmingiausių IS darbų yra tai, kad vaikai, gyvenę valdant IS, praradę savo praeitį ir dabartį chaose ir kare, yra paliekami be ateities.
Qaiso iš Latakijos, Sirijos, karas prasidėjo, kai jam buvo 15 ir jis prisijungė prie sukilėlių grupės, kovojančios prieš režimą. Jo bataliono vadas pervedė visus savo vyrus į IS. Qaisui pavyko pabėgti į Turkiją, kur jis gyvena ir šiandien.
Kažkada jis buvo entuziastingas vaikas, mokęsis šaudyti, norintis prisijungti prie „šventojo karo“, pasiruošęs kovoti su Sirijos režimu ir bedieviais. Visa tai jau praeityje.
„Kai grįžau, kažkas man pasakė: „esi netikėlis, jeigu būčiau tavo vietoje, nedaryčiau to, ką tu padarei. Joks žmogus nedarytų. Tai vadinama nesėkme“. Negaliu pamiršti žodžio „netikėlis“, - pasakoja Qaisas.
Sunku gauti realius skaičius, tačiau mažiausiai 2 tūkst. vaikų tapo „Kalifato liūto jaunikliais“ - vaikais kariais IS karo mašinoje, ir dar daugiau buvo manipuliuojami ir skatinami prisijungti prie džihado IS klasėse.
Jie yra aukos, nors kai kurie yra grėsmė. Beveik visi lieka visuomenės, kurioje vėliau apsigyvena, pakraščiuose.
Egzistuoja grėsmė, kad jie vėl radikalizuosis – nebūtinai grįš prie terorizmo, bet gali prisijungti prie nusikaltėlių grupuočių.
Per savo neilgą gyvenimą taip vadinamoji „Islamo valstybė“ padarė ilgalaikę, neatitaisomą žalą įtraukdama vaikus į savo karą.