„Panašu, jog nebuvau vienas. Buvęs Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas yra sakęs: „Europa be Rusijos – net ne Europa. Tik su Rusija ji gali vadintis Didžiąja Europa, kuriai negali prilygti niekas šiame pasaulyje“, - teigia žurnalistas.
Nusivylęs Rusijos sprendimu šalintis Europos, garsus žurnalistas ir redaktorius pagaliau priėmė sunkų sprendimą – nutarė emigruoti.
B. Jelcinas mirė – per tą laiką pasaulį paliko daug progresyviai mąstančių žmonių, numarinta daug šaunių idėjų. Po Krymo aneksijos tapo aišku, jog, prieš tai padarant Rusijai, prie Europos Sąjungos prisijungs ne tik Turkija ir Albanija, bet net ir Ukraina.
„Taigi mano svajonė vieną dieną tapti Europos piliečiu savo gimtinėje mirė. Po kelių dienų jau būsiu Berlyne. Mintis apie emigraciją viliojo ir gundė praktiškai visą gyvenimą. Tačiau turiu jums kai ką prisipažinti: nors ir moku užsienio kalbų ir esu žydų kilmės, esu tikras savo šalies patriotas – labai džiaugiausi matydamas, kaip po 1991 metų praklupdyta Rusija „sugebėjo atsistoti ant kojų“. Labai norėjau ne tik stebėti, kas vyksta šalyje, bet ir aktyviai prisidėti prie laisvos žiniasklaidos kūrimo – tokios, kokią turi Amerika, žiniasklaidos, kuri skelbtų tokių žmonių kaip buvęs Nacionalinio saugumo administracijos darbuotojas Edwardas Snowdenas atskleistą informaciją. Dabar šis darbas man jau baigtas. Negaliu sakyti, jog nieko nepasiekiau. Tiesą sakant, dalis žiniasklaidos priemonių, prie kurių kūrimo prisidėjau, sugeba išsaugoti nepriklausomybę ir išvengti būtinybės leistis į kompromisus“, - samprotauja L. Beršidskis.
Galingieji visai nebeturi gėdos, sako žurnalistas. „Facebook“ mirga nuo pranešimų, jog muzikos žvaigždei iš užsienio uždrausta pasirodyti Rusijoje – esą vaikams bandys reklamuoti netradicinę seksualinę orientaciją, pareigūnai dėl naujausios „Proton“ raketos nesėkmės desperatiški ieško kaltųjų dėl tariamo sabotažo, yra garsiai plyšaujančių, jog pats metas Volgogradui grąžinti Staliningrado pavadinimą, sklinda gandai, jog ne vien Rusijos pilietybę turintys asmenys privalo apie tai pranešti pareigūnams, interneto vartotojai turi oficialiai registruoti savo tinklaraščius – absurdų sąrašą būtų galima tęsti be galo be krašto.
„Sakau sau, jog valdžios aparatas visa šia informacija tenori nukreipti mano dėmesį nuo kažko dar svarbesnio. Tačiau tikimybė, jog taip ir yra, gana menka – daro nesąmones, nes niekas nedrįsta prieštarauti. Panašu, jog mūsų paramos verti politiniai kandidatai greičiausiai patyrė tą patį nusivylimą kaip ir aš – arba tokių nepamatuotų vilčių net neturėjo. O. B. Jelcinas jau ne su mumis“, - teigia L. Beršidskis.
Tie, kas prieš dvejus metus ryžosi politinės opozicijos keliui, šiandien iki ausų apdrabstyti purvais – žmonės tiesiogine to žodžio prasme jų šalinasi.
„Iš dalies esu kaltas ir aš. Atsidūrę panašioje situacijoje, dalis mano pažįstamų Kijeve tiesiog išmoko gaminti Molotovo kokteilius. Jiems pavyko pasiekti rezultatų. Tiesa – ne tokių, apie kuriuos galvojo. Būtų kvaila vadintis politiniu pabėgėliu. Manęs niekada niekas nepersekiojo, negrasino, nebuvo sulaikę ar įkalinę“, - prisipažįsta žurnalistas.
Be to, politiniai emigrantai svečioje šalyje laikui bėgant sukaupia nemenką pykčio tėvynei sluoksnį – tarsi riebalus, kuriuos, grįžę į gimtinę, gali sėkmingai sudeginti. Kaip ir dauguma žurnalistų, L. Beršidskis prisipažįsta nelabai mokantis pasirinkti vieną ar kitą pusę: kiekviena konfliktuojanti šalis savo pusėje turi bent dalelę tiesos – tiesiog silpniesiems jos paliekama mažiausiai.
Kalbant apie tokių artimai susijusių šalių kaip Rusija ir Ukraina konfliktą, pasirinkti vieną pusę dar sunkiau. Šis faktas apsunkino gyvenimą Maskvoje, Kijeve ir net internete, kur galimybės vienas kitą pasiųsti toli yra tiesiog neribotos.
„Nesu ir ekonominis emigrantas – mano tikslas tikrai nėra užsienyje rasti geresnį darbą. Vokietijoje manęs vietoj 13 proc. pajamų mokesčio, kurį moku Rusijoje, laukia net 40 proc. Kita vertus, kodėl gi nemokėti, jeigu šalies keliai tokie lygūs, jog juose tarsi veidrodyje praktiškai atsispindi dangus, o aukštasis išsilavinimas nieko nekainuoja? Galbūt tai vieną dieną pasitarnaus mano vaikams. Neturiu jokio noro pasilikti Rusijoje ir sumokėti bent vieną kapeiką Krymui. Vogti daiktai yra vogti daiktai“, - svarsto žurnalistas.
Prasidėjo penktoji rusų emigracijos banga. Ji neturi nieko bendro su pirmosiomis keturiomis (seniau žmonės bėgo dėl įvairiausių persekiojimų ar ekonominių priežasčių). Kaip vertėtų pavadinti tą penktąją bangą? Galbūt „apvilti emigrantai“?
„Atrodo, jog mano turimi motyvai emigruoti sutampa su daugumos žmonių, suformavusių tą penktąją bangą. Kaip ir dauguma išvykstančių, tikrai nesu iš skęstančio laivo sprunkanti žiurkė. Greičiau esu jūreivis, kuris, matydamas, jog kapitonas laivą nukreipė į prastos reputacijos uostą, ramiai, be panikos, nuleido gelbėjimo valtį ir pradėjo irtis link uosto, į kurį iš pradžių ir ketino plaukti kapitonas. Taip, pasiliksiu Rusijos pilietybę. Galbūt grįšiu senatvėje – kėblinsiu į savo balsavimo apylinkę, brauksiu dulkes nuo mylimo raudono paso ir balsuosiu už Rusijos kandidatus į Europos Parlamentą. Taip, žmonės ir idėjos miršta, tačiau svajonės – niekada“, - konstatuoja autorius.