Nepaisant didžiausios įtampos Šaltojo karo metais, įskaitant ir Kubos raketų krizę, nė vienas branduolinis užtaisas nuo tada nebuvo panaudotas, išskyrus branduolinius bandymus. Praėjus septyniems dešimtmečiams verta savęs paklausti, ar tai gali įvykti vėl? Britų dienraštis „The Guardian“ pateikia penkis galimus scenarijus.
1. Didelė branduolinė valstybė pradeda karą.
Šaltojo karo metais labiausiai tikėtinas scenarijus buvo konfliktas tarp Jungtinių Valstijų ir Sovietų Sąjungos, kurios turėjo tūkstančius branduolinių ginklų. Vėliau į „branduolinį klubą“ įstojo trys kitos šalys, kurių turimi branduoliniai ginklai gali pasiekti taikinius bet kurioje pasaulio dalyje. Šiandien tikimybė, kad JAV, Rusija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija ar Kinija pradėtų branduolinį karą, yra labai mažai tikėtina.
Tačiau tokia tikimybė vis tiek egzistuoja. JAV ir Rusija vis dar turi tūkstančius tokių ginklų, o trys likusios šalys – šimtus. Įtampa dėl regioninių konfliktų, kaip Ukrainoje, visuomet gali privesti prie didesnių konfliktų.
Karo strategai tokią tikimybę vadina „eskalacija“, kuomet to nesuvokdama viena šalis paskatina kitą konflikto pusę reaguoti labiau, kas skatina dar labiau reaguoti, ir taip įvyksta grandininė reakcija, kuri gali privesti prie branduolinio karo. O tuomet žus milijonai.
Nė viena iš penkių minėtų šalių nenori, kad taip įvyktų. Niekam nėra naudinga susinaikinti, o jų arsenalai yra tokie įmantrūs, kad niekas tikrai nemano, jog panaudojęs branduolinį ginklą nesulauks atsakomųjų veiksmų. Nepaisant agresyvios retorikos, šalys tikrai vengia branduolinio konflikto. Tad ar jis tikrai gali įvykti? Tai nėra neįmanoma. Tačiau tai vargiai gali įvykti, nes dabartinė įtampa nėra tokia didžiulė, kaip buvo septintajame ir aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose.
2. Maža branduolinė valstybė pradeda karą.
O kaipgi dėl kitų branduolinių valstybių, kurių arsenalai yra gerokai mažesni ir kurių ginklai negali pasiekti visų taikinių pasaulyje? Šiai kategorijai priklauso Indija, Pakistanas, Izraelis ir Šiaurės Korėja.
Ar gali dvi šalys iš šios kategorijos imti kariauti tarpusavyje? Šis scenarijus jau seniai kelia nerimą ekspertams. Labiausiai baiminamasi konflikto tarp Indijos ir Pakistano, kurių kaimynystė, panašūs branduoliniai arsenalai ir ilgamečiai nesutarimai kelia didžiausią nerimą. Verta paminėti, kad abi šalys turi skirtingas branduolines doktrinas.
Didelę konvencinę kariuomenę turinti Indija nurodo, kad nepuls iš karto naudoti branduolinių ginklų. O Pakistanas teigia, kad didelio masto konvencinio antpuolio metu šalis gali panaudoti branduolinį ginklą. Šios dvi „asimetrijos“ ir kelia didžiausią nerimą, nes šios šalys turi skirtingas „raudonas linijas“, ir viena šalis gali tiksliai nežinoti, kur prasideda ta priešininkės „raudonoji linija“.
Daugelis ekspertų mano, kad branduolinis konfliktas tarp mažesnių branduolinių valstybių yra labiau tikėtinas. Jie taip pat pripažįsta, kad net ir „nedidelis“ branduolinis konfliktas, kurio metu būtų panaudota keli šimtai branduolinių ginklų, galėtų turėti rimtų pasekmių pasauliniam klimatui.
3. Branduolinė valstybė prieš nebranduolinę valstybę.
Ar galėtų branduolinį ginklą turinti valstybė – didelė ar mažesnė – jį panaudoti prieš tokio ginklo neturinčią valstybę? Žinoma, tai nėra neįmanoma: juk vienintelį kartą, kai kare buvo panaudotas branduolinis ginklas, jį ir panaudojo branduolinė valstybė (Jungtinės Valstijos) prieš tokio ginklo neturinčią šalį (Japoniją). Tačiau dabar vargiai kas mano, kad toks scenarijus yra tikėtinas, atsižvelgiant į tai, kad dideles konvencines pajėgas turinčioms šalims neapsimoka naudoti branduolinių ginklų.
O kaip dėl valstybių, kurios yra labiau pažeidžiamos ir turi mažesnes kariuomenes? Galima nerimauti, tarkime, dėl karo tarp Izraelio ir jo kaimynų arba tarp Šiaurės ir Pietų Korėjos. Šiuo metu pavojingiausias dalykas yra tas, kad branduolinio ginklo neturinčios šalys gali nežinoti, kur yra ta „raudona linija“ tokį ginklą turinčioms šalims. Būtent tokios „asimetrijos“ ir gali sukelti nesusipratimus.
4. Branduolinis terorizmas.
Nuo septintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigos žmonės nerimauja, kad kokia nors teroristų grupuotė galėtų panaudoti branduolinį ginklą. Šiuo metu pasigaminti atominę bombą panaudojant prisodrintą uraną ar atskirtą plutonį gali tik valstybės dydžio vienetai, ir tikimybė, kad kokia nors teroristų grupuotė turėtų techninių galimybių tą padaryti yra labai menka, netgi turint didelių išteklių.
Ar teroristai gali gauti branduolinių žaliavų? Potencialiai gali. Daugelį metų po Sovietų Sąjungos žlugimo buvo nerimaujama, kad Rusijoje gali būti pavogta atominei bombai pagaminti tinkamo urano ar plutonio.
Nors neturima duomenų, kad tai nors kartą buvo padaryta, tenka pripažinti, kad apskaita tuo laikotarpiu buvo tikrai prasta, tad niekas negali tikrai pasakyti, kad to nebuvo.
Šiandien padėtis gerokai pagerėjo, nors dabartinės apsaugos priemonės ne visuomet būna idealios. Tarkime, 2012 metais taikių aktyvistų grupė, kuriai, beje, priklausė ir 82 metų vienuolė, kažkaip sugebėjo Amerikoje įsibrauti į prisodrinto urano saugyklą.
Ar kokia nors valstybė galėtų duoti kokiai nors teroristinei organizacijai žaliavų atominei bombai pagaminti ar net pačią bombą? Toks scenarijus yra beveik neįtikėtinas, nors ir kelia baimę.
Jeigu teroristai detonuotų branduolinį užtaisą, mokslininkai galėtų nustatyti branduolinių medžiagų šaltinį, nes kiekvienoje gamykloje, kurioje gaminamas branduolinis kuras, yra tam tikrų specifinių skirtumų, kuriuos galima atpažinti sprogimo atveju.
Ar teroristinė organizacija galėtų pavogti branduolinį ginklą? Daugelis branduolinių ginklų šiais laikais turi įmantrius elektroninius užraktus, kurie neleidžia jų panaudoti ar sugadinti tiems, kas neturi tam reikalingų kodų. Teoriškai tokios priemonės neleistų panaudoti ginklo, net jeigu jis ir būtų pavogtas.
5. Atsitiktinis detonavimas.
Ar gali branduolinės valstybės sukurtas branduolinis ginklas detonuotas per klaidą? Šeštajame ir septintajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose buvo kelios dešimtys atvejų, kai paleistos raketos vos nepataikydavo į lėktuvą, iškrisdavo iš lėktuvo ar užsidegdavo.
Apibendrinant galima pasakyti, kad mums gyvenant pasaulyje, kuriame egzistuoja branduoliniai ginklai, visuomet yra didesnė nei nulinė tikimybė, kad „tai“ įvyks. Tas nerimą keliantis netikrumas yra dalis mūsų branduolinio amžiaus ir nuo jo nepabėgsi. Ir net jei visos šalys atsikratytų savo branduolinių ginklų, visuomet egzistuotų mažytė tikimybė, kad kuri nors iš jų vis dėlto pasiliko nedidelį branduolinį arsenalą.
Branduolinis karas ilgus metus buvo pagrindinė grėsmė žmonijai. Tačiau šiandien didesnę grėsmę veikiausiai kelia žmogaus sukelti klimato pokyčiai. Vis dėlto tas netikrumas išlieka, ir niekas neturėtų jaustis saugus pasaulyje, kuriame yra daugiau nei 10 000 branduolinių ginklų. Nors branduolinis karas nebėra grėsmių žmonijai sąrašo vietoje, jis vis dar išlieka tame sąraše.