Didelis uždarbis – tik mitas
Didžiosios Britanijos nacionalinio transliuotojo BBC naujienų svetainė rašo, kad fiktyvios jaunų latvių santuokos išpopuliarėjo maždaug prieš šešetą metų, po to, kai šalis prisijungė prie ES.
„Tai yra problema visoje Rytų Europoje, kur gyvenimo lygis žemesnis. Nereikėtų manyti, kad esame pagrindiniai eksportuotojai, – BBC pasakojo Latvijos vidaus reikalų ministras Richardas Kozlovskis. – Jeigu merginai atsiranda galimybė uždirbti jos masteliais didesnę sumą, auklėjamasis darbas čia nepadeda.“
Latvijos ambasados Airijoje patarėja Vija Buša teigė, kad Latvijos piliečių Airijoje sudarytų fiktyvių santuokų skaičius šiuo metu siekia maždaug tūkstantį. Bet, anot diplomatės, didelis uždarbis paprastai tėra mitas.
„Pastaruoju metu fiktyvios nuotakos nieko neuždirba, pinigai lieka organizatoriams ir verbuotojams“, – aiškino diplomatė.
Anot jos, padėtį apsunkina ir tai, kad merginos paprastai būna kilusios iš socialiai pažeidžiamų šeimų.
„Vietoj pinigų jos geriausiu atveju gauna stogą virš galvos ir kokį nors telefoną. Bet jos ir tuo džiaugiasi! Ta aplinka, kurioje jos gyveno Latvijoje, tokia skurdi, kad susiklosčiusi padėtis joms atrodo kaip vienintelė išeitis“, – sakė V.Buša.
Trokšta Pelenės likimo
Latvijos pilietė Ana, pagyvenusi fiktyvioje santuokoje, yra gyvas to pavyzdys. Mergaitė užaugo daugiavaikėje kaimo šeimoje, vienintelė šeimos maitintoja buvo mama. Būdama septyniolikos, Ana paliko namus, kad pati užsidirbtų pinigų. Pasiūlymas sudaryti fiktyvią santuoką jai atrodė lyg mana iš dangaus: bilietas į Dubliną ir 1,5 tūkst. eurų (5175 litai). Nieko nepranešusi nei motinai, nei draugams, Ana iškeliavo į Airiją.
„Žinojau, kad fiktyvi santuoka yra neteisėta, bet man atrodė, kad tai vienintelė galimybė ištrūkti, pamatyti pasaulį, įrodyti, kad aš irgi šį tą galiu. Maniau, kad nuvažiuosiu, užsidirbsiu pinigų, padėsiu kitiems. Norėjau būti žmogumi, kuris padeda“, – BBC pasakojo Ana.
Psichoterapeutė Inta Poudžiunas, dirbanti su smurto aukomis tapusiomis „nuotakomis“, teigia, kad tokias moteris vienija ne tik skurdas, bet ir neviltis, įsitikinimas, kad ištrūkti iš sunkios padėties teisėtais būdais neįmanoma.
„Jų socialiniai įgūdžiai labai prasti. Tai merginos iš tokios terpės, kur neviltis perduodama iš kartos į kartą. Ir kai tokiam žmogui siūloma kas nors gražaus ir lengvo, jis tuoj pat sutinka. Juk norėtųsi tikėti Pelenės likimu“, – aiškino psichoterapeutė.
Verkė jau vestuvių dieną
Atvykusi į Dubliną Ana pradžioje iš tiesų pasijuto kaip Pelenė. Būsimas vyras ir jo draugai rodė didžiulį svetingumą, netrukdė jai bendrauti su draugais internetu arba laisvai važinėti po miestą. Po dviejų savaičių, kad nekiltų jokių įtarimų, būsimi jaunavedžiai persikraustė į atskirą butą.
Ir tuomet viskas apsivertė aukštyn kojomis. Vyras neišleisdavo Anos iš namų, pradėjo kelti skandalus ir grasinti, taip pat pareiškė, kad neketina mokėti jai žadėtų pinigų. Nepaisydama to, Ana net nebandė sprukti.
„Vestuvių dieną sėdėjau ir verkiau dėl to, kad nenoriu to daryti. Bet neturėjau, kam to pasakyti. Ir tuomet pamaniau: jeigu atvažiavau dėl šito, vadinasi, padarysiu ir būsiu rami“, – prisiminimais dalijosi mergina.
Nors fiktyvios nuotakos paprastai supranta, kad daro nusikaltimą, iš tiesų, Airijos įstatymai nenumato atsakomybės nei sutuoktiniams, nei tokių vestuvių organizatoriams.
„Tokia tendencija pastebima ir Ispanijoje, ir Kipre. Airija šiuo atžvilgiu skiriasi tuo, kad oficialios įstaigos net nerodo noro keisti tokią situaciją. Jos mano, kad, jeigu žmonės susituokė, tai yra jų asmeninis reikalas“, – teigė diplomatė V.Buša.
Gyvenimas virto košmaru
Pasirašius visus dokumentus, Anos gyvenimas virto tikru košmaru. Vyras ne tik ketino gyventi su ja trejus metus, reikalingus leidimui gyventi Airijoje išlaikyti, bet ir atsisakė pripažinti santuoką fiktyvia.
„Jis laikė mane tikra žmona, sakė, kad nieko fiktyvaus jis nepadarė, kad nieko nepažeidė. O koks jam skirtumas? Jo šalyje tėvai parodo nuotaką likus dienai iki vestuvių, ir jie gyvena visą gyvenimą su tokiomis žmonomis, – pasakojo Ana. – Kai tik bandydavau padaryti tai, ko jis nenorėjo, jis griebdavo peilius, grasindavo nusižudyti, daužė veidrodžius, dėdavo peilį sau prie gerklės ir sakydavo, kad persipjaus. Kartą mano akivaizdoje jis perlipo per tilto turėklus ir vos nenušoko į vandenį.“
Kai Ana ryžosi pasakyti vyrui, kad nori išsikraustyti, psichologinis smurtas virto fiziniu.
„Kas antrą dieną ateidavau į darbą su mėlynėmis po akimis, o kolegos net nereaguodavo. Airijoje žmonės stengiasi nesikišti į svetimą gyvenimą. Paskui ir pati nustojau kreipti dėmesį į mėlynes – didelio čia daikto, kad akis pamušta“, – sakė latvė.
Mergina pragyveno su vyru pusantrų metų, o tuomet nutiko tai, apie ką ji ir šiandien negali ramiai pasakoti. Ana grįžo į Latviją nėščia.
Grasino atimti vaiką
Vyras toliau persekiojo merginą ir jai grįžus į gimtinę. Jis skambinėjo, rašinėjo laiškus, pasisamdė advokatų ir grasino atimti vaiką, į kurį turėjo teisę, nes vaikas gimė santuokoje.
„Supratau, kad esu priversta jam padėti, – priešingu atveju jis galėjo atimti vaiką, o jis yra viskas, ką dabar turiu“, – sakė Ana.
Ji grįžo į Dubliną ir vėl apsigyveno po vienu stogu su vyru. Bet šįkart moteris net paso neturėjo, jį paėmė Migracijos tarnyba.
„Kai pasas užstrigo Migracijos tarnyboje, supratau, kad man tai gali blogai baigtis, susirinkau daiktus, palikau vyrą ir kreipiausi į Latvijos ambasadą“, – prisiminimais dalijosi Ana.
Grįžusi į Latviją, ji kreipėsi į visas įmanomas socialines tarnybas. Teisininkai ir socialiniai darbuotojai padėjo panaikinti santuoką tik praėjus šešeriems metams.