Daugėja nuogąstavimų, esą organizuoti nusikaltėliai virto savotiška Kremliaus „penktąja kolona“, nutaikyta į Europos saugumą, teigia ekspertai iš Europos užsienio reikalų tarybos (ECFR).
Tiek namie, tiek užsienyje rusų gangsteriai ir šnipai dažnai yra glaudžiai susiję tarpusavyje. Įtariama, kad būtent nusikaltėliai žudė čečėnų sukilėlius Turkijoje. Programišiai iš Rusijos Kremliaus nurodymu vykdė kibernetinį karą Gruzijoje ir Ukrainoje, laužėsi į Vokietijos ir Lenkijos vyriausybines sistemas.
Baltijos šalyse cigarečių kontrabandininkai renka lėšas Rusijos politinę įtaką stiprinančioms operacijoms. Toks bendradarbiavimas, be jokios abejonės, yra dvipusis: Rusijos žvalgybos ir saugumo pareigūnai dažnai yra paperkami dirbti nusikaltėliams.
Tokio „bendradarbiavimo“ priežastis aiški: Rusija įsivėlusi į geopolitinę kovą su Vakarais, tačiau jai stinga ekonominės ir švelniosios galios, kurios turi Vakarai, tad Maskva priversta kliautis slapta nekonvencine taktika, padedančia neutralizuoti tokios galios stygių. Žvelgiant iš šios perspektyvos, nusikaltėlių tinklai gali atnešti akivaizdžios naudos.
Europos saugumo tarnybos nors ir lėtai, tačiau pagaliau pradeda suvokti šios grėsmės mastą. Ispanijoje jau ilgai vykdomas vadinamasis „Troika“ tyrimas veda vis arčiau ir arčiau Kremliaus. Liepą Vokietijos FTB vadinamos tarnybos „Bundeskriminalamt“ (BKA) vadovas Holgeris Münchas perspėjo: Vokietijoje auga „Rusijos-Eurazijos organizuoto nusikalstamumo“ mastas.
Jo pareiškimas, nors ir rimtas bei sveikintinas indėlis į primirštą diskusiją, rodo, kad Europa nelabai suvokia, kokia opi ir didelė ši problema. Tas pats būtų, jeigu kalbėtume apie „Europos organizuotą nusikalstamumą“ ir turėtume omeny Korsikos mafijos krikštatėvius, sirų gaujas Švedijoje ir viską, kas patenka į šią nusikalstamumo amplitudę. Dėl šios priežasties svarbu suvokti, kad kalbos apie „Rusijos-Eurazijos organizuotus nusikaltėlius“ apima daugybę tipų ir formų, tačiau neduoda realios naudos.
Supratimo stinga dėl paprastos priežasties: policijos tarnyboms nesuteikta pakankamai išteklių ar įgaliojimų, galinčių padėti deramai gilinantis į politines sąsajas ir nusikaltėlių, kuriuos jis suima ir apkaltina, sociologines subkultūras. Tais atvejais, kai teisėsauga mėgina perprasti tas grupuotes, dažniausiai apsiribojama paprastu ir pasenusiu apibūdinimu „vory v zakone“ (įteisinti vagys). Taip apibūdinama smurtu paremta pogrindinė kultūra, išplitusi Josifo Stalino laikų gulaguose. Organizuoti Rusijos nusikaltėliai yra šios spalvingos ir brutalios istorijos įpėdiniai, tačiau su gulagais jie nebeturi nieko bendro.
Be to, vadinamųjų „įteisintų vagių“ po Sovietų Sąjungos žlugimo laikų mažėja.
Europai derėtų griebtis sistemingo ir atidesnio „Rusijos-Eurazijos organizuotų nusikaltėlių“ vertinimo, ypač atsižvelgiant į nusikaltėlių ryšius su Rusijos saugumo aparatu. Organizuoti nusikaltėliai neabejotinai dažnai turi artimų ryšių su valdžios aparatu ir kai kuriose srityse akivaizdžiai pasitelkiami Rusijos elito naudai.
Klasikinis tokio bendradarbiavimo pavyzdys yra rusų internetiniai įsilaužėliai, kuriems suteikiamas tam tikro laipsnio nebaudžiamumas – mainais už kenkėjišką veiklą prieš Kremliaus priešus. Nepaisant to, tai nėra „mafijinė valstybė“, nes tokia politika nesusijusi su išskirtiniu nusikaltėliu siekiu pasipelnyti, ir tai nėra valstybė, kurioje visas nusikalstamas pasaulis tampa valstybės įrankiu.
Daugelis šių grupuočių iš esmės nėra susijusios su Rusija ir neturi priežasties bendradarbiauti su Maskva. Dažnai tai yra grupuotės, keliančios potencialią grėsmę saugumui Europoje, o jas galima apibūdinti kaip „Rusija paremtos nusikaltėlių grupuotės“. Tai gali būti ir Maskvoje gyvenančių gruzinų kontroliuojamos grupuotės. Tai gali būti ir Sankt Peterburge veikiančios slavų gaujos atšaka. Kokios tautybės jie bebūtų ir kokia kalba bekalbėtų, jie veikia užsienyje, tačiau turi turto, šeimos narių ir kitų silpnų vietų Rusijoje, tad šiuo koziriu gali pasinaudoti Kremlius.
Kaip ir kiekvienu atveju kalbant apie Rusiją, tiesa yra sudėtinga, turinti daug niuansų ir ginčytina. Organizuoti nusikaltėliai nėra valstybės įkaitai, tačiau nėra ir nepriklausomi. Dažnai jie priversti žaisti pagal Kremliaus nustatytas taisykles.
1994 metais tuometinis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas perspėjo, kad jo šalis tampa „nusikalstama superjėga“. Šiandien Rusijos vadovas Vladimiras Putinas, rodos, siekia tokio statuso, tačiau visai kitokiu būdu ir užsienyje veikiančias „Rusija paremtas nusikaltėlių grupuotes“ laiko ne grėsme ar gėda, o potencialia galimybe. Tęsiantis Rusijos geopolitinei kovai su Vakarais, šios grėsmės suvokimas yra be galo svarbos Europos saugumui.