– Kaip būtų galima apibūdinti Šiaurės Korėjos valdantįjį režimą?
– Nors šiuo metu šią valstybę ir būtų galima priskirti totalitariniam pasauliui, ją galima vertinti ir kaip komunistinės sistemos dalį. Tai byloja ir oficialusis jos pavadinimas – Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika.
Žvelgiant iš tokios perspektyvos, akivaizdu, kad jos veiksmai atrodo dar menkiau prognozuojami. Kalbant apie branduolinį ginklą, prisiminkite, kaip sovietų sistema juo sumaniai naudojosi kaip veiksminga spaudimo priemone, tačiau iš tikrųjų nė neketino juo iš tikrųjų pasinaudoti.
Šiaurės Korėjos valdžios institucijos neatsikrato leninizmo šešėlio: viena partija, hierarchinė piramidės struktūra, būtinoji ir visiems privaloma ideologija. Nepaisant to, Šiaurės Korėjos nuo XX amžiaus 8-ojo dešimtmečio nuo komunizmo pradėjo atsargiai tolti.
– Ką būtų galima pasakyti apie šalies vystymąsi?
– Trečiojo pasaulio šalimi jos nepavadinsi. Nepaisant ideologinės kontrolės, šalyje veikia universitetai, gana stipri švietimo sistema. Po 1995-1998 metų bado maisto dalijimo programa įgavo gana žmogišką ir protingesnį pavidalą.
Šešėlinė ekonomika klesti, žmonės išmoko suktis savarankiškai. Ėmė formuotis turgų kultūra, kai kurie taip išaugo, kad matome kone iš palydovo. Situacija ekonomikoje – itin sudėtinga, tačiau ji gerėja, po truputį įgauna pagreitį. 2014 metų derlius buvo pats geriausias ir gausiausias per pastaruosius 20 metų.
Į valdžią po tėvo mirties prieš ketverius metus atėjus Kim Jong Unui, imtasi įgyvendinti reformas – daugiausia jos buvo susijusios su kolektyviniais ūkiais. Nepaisant to, gyvenimo sąlygos nei kaimuose, nei mažesniuose miestuose nepagerėjo.
Šalies sostinė Pchenjanas išlieka šalies vizitine kortele, ten gyvena valdžia ir dauguma tų, kurie priklauso kastai, ant kurios kaip ant pamatų ir laikosi valdantysis režimas. Kad ir kaip ten būtų, liudininkai pasakoja, kad sostinės gatvėmis važinėja vis daugiau automobilių, duris atveria vis daugiau restoranų, gatvėmis vaikšto vis daugiau dailiai apsirengusių žmonių. Bent jau tokie pokyčiai fiksuojami Šiaurės Korėjos didmiesčiuose.
– Kokią dalį sudaro šešėlinė ekonomika?
– Šalyje fiksuojamas ryškus šešėlinės ekonomikos augimas. Pavyzdžiui, jūs atidarote partijos komiteto restoraną, tačiau vienas iš minėtojo komiteto vadovų už tam tikrą malonę leidžia restorane vykdyti veiklą ir pagal kapitalizmo taisykles.
Galiausiai susiduriame praktiškai su laukiniu kapitalizmu, kuris pildo partijos vadovybės galingiausiųjų, priimančių įvairius sprendimus, kišenes. Klostosi gana beprotiška situacija: režimas daryti verslą tarsi draudžia, bet padeda jam išgyventi.
– Ar vis dar taikomas kastų modelis?
– Taip, Šiaurės Korėjos žmonės ir po šiai dienai įkalinti itin griežtos kastų sistemos, kurią būtų galima vertinti kaip praktiškai genetinį prakeiksmą, nes ji tiesiogiai susijusi su protėvių elgesiu.
Jeigu jums pasisekė ir esate vienas iš tų 10 proc., besidžiaugiančių artimais ryšiais su valdančiuoju režimu, galite būti tikras, kad pavyks prasigyventi. Be to, niekas neturi teisės pasirinkti gyvenamosios vietos, darbo ir išsilavinimo.
Gyventi Pchenjane – didelė privilegija. Jeigu, neduok Dieve, demonstracijose, skirtose palaikyti valdantįjį režimą, parodysite per mažai entuziazmo, partijos rajono komitetas gali jus priversti skubiai persikelti į kaimą, kur jau gyvena kiti nepakankamai lojalūs vietiniai. Kartais galutiniu kelionės tikslu tampa net ne kaimas, o darbo stovykla.
Remiantis oficialiais duomenimis (kurie neabejotinai tėra tik ledkalnio viršūnė), tėvynės išdavyste iš viso buvo apkaltinta per 100 tūkst. žmonių ir jų šeimų. Už grotų jus gali laikyti tol, kol nesugrįš „sveikas“ ideologinis mąstymas. Šiaurės Korėjoje yra ir nedidelių darbo stovyklų, kur pareigūnai jus praktiškai už nieką gali pasiųsti kelioms savaitėms.
– Iš kur mus pasiekia informacija apie tai, kas vyksta Šiaurės Korėjoje?
– Situaciją pastebimai pakeitė mobiliųjų telefonų atsiradimas. Informacija apie Šiaurės Korėją skelbiama ir užsienio portaluose. Informacijos srautas juda ir kitomis kryptimis – panašu, kad šalies izoliacija ir įvairūs ribojimai tam didesnės įtakos neturi.
Straipsniai ir nuotraukos keičia žmonių požiūrį. Nemažai ir Šiaurės Korėjos piliečių, kurie dirba užsienyje – Kinijoje, Rusijoje ar Katare. Informacija iš išorinio pasaulio ne į naudą Šiaurės Korėjos valdančiajam režimui, tačiau suorganizuoti perversmą būtų labai sudėtinga.
Žmonės gyvena ypatingos kontrolės sąlygomis, už menkiausią prasižengimą gresia kartuvės. Šiek tiek vilčių galima dėti nebent į patį valdantįjį sluoksnį, kuriam tarsi ir nėra didesnių grėsmių, todėl jis mažiau rizikuotų.
– Kim Jong Unui šiuo metu 33 metai, jis išsilavinimą gavo užsienyje. Nejaugi jis nori šalį valdyti tokiais pat metodais, kokius naudojo jo tėvas ir senelis?
– Jis puikiai suvokia reformų būtinybę, tačiau puikiai supranta, kokį pavojų kelia permainos. Juk dabar šį totalitarinį režimą palaiko Kinija, kuriai reikalingas tik vienas vienintelis dalykas – stabilumas pusiasalyje.
Branduolinė programa ne tik tampa logiška įsitikinimo „vieni prieš visus“ tąsa, primena, kad medalis turi dvi puses: jeigu duodamas pažadas pagerinti gynybinį pajėgumą ir padėtį ekonomikoje, o rezultatų vis nėra ir nėra, nieko keisto, kad žmonės gali imti piktintis ir bruzdėti.
Šiuo atveju turime reikalų su trečiąja Kimų dinastijos karta, kuri po truputį pradeda atleisti vadžias. Kim Il Sungo laikais vyravęs didžiojo lyderio kultas šiek tiek sumenko jau Kim Jong Ilo laikais. Dėl šios priežasties ir toliau kliautis senąja retorika tikrai nebeapsimoka.
– Ar verta laukti tikro perversmo ir Kim Jong Uno nušalinimo nuo valdžios?
– Žiaurios represijos prieš valdantiesiems neįtikusius ir senųjų valstybės struktūrų ilgaamžiškumas tarsi sufleruoja, kad tokios galimybės tarsi ir neturėtų būti. Iš viso „valymo“ aukomis tapo 140 žmonių, tarp kurių – ir valdininkai iš pačių aukščiausių valdančiųjų sluoksnių. Kaip teigia liudininkai, valdininkai pernelyg neskuba kopti karjeros laiptais, nes puikiai suvokia, kad viršuje gali būti itin pavojinga.
Režimo reikalai tokie migloti, kad tikrai nevertėtų atmesti galimybės, kad pavojus gresia ir pačiam Kim Jong Unui – jeigu tik jis galiausiai suvoks norįs permainų. Politinės ir karinės valdžios riba praktiškai neįžiūrima, todėl tampa įmanomas net ir karinis perversmas.
Vienas partijos ideologas pasinaudojo kelione į Kiniją ir paspruko į Pietų Korėją. Jis buvo pačiame valdančiojo režimo viršuje, nors su jo pozicija ir nesutiko. Štai ir pavojus.
Šiandien turime prieigą prie daugybės skirtingų informacijos šaltinių, tačiau apie tai, kas vyksta Šiaurės Korėjos valdančiojo aparato viduje, nežinome praktiškai nieko. Kim Jong Unu gali būti atsikratyta ir labai žiauriu būdu.