Pateikiame visą jo straipsnį:
1). Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas Vakarus pažįsta kaip savo penkis pirštus. Jis žino, jog mūsų politikos lyderiai yra nuspėjami. Supranta, jog jie vertina stabilumą, laikosi susitarimų ir mėgsta kompromisus. Suvokia, jog kiekvienas sprendimas, ypač Europos Sąjungos (ES) lygmeniu – ilgų ir kantrių bendros pozicijos paieškų rezultatas. Visa tai Rusijos prezidentas supranta, skelbia.
Vakarų lyderių situacija – kitokia. Jie neturi žalio supratimo apie tikrąją Rusiją. Nežino, ką V. Putinas galvoja – geriausias šio teiginio įrodymas yra Vokietijos kanclerės Angelos Merkel žodžiai „V. Putinas prarado ryšį su realybe“. Jie negali būti tikri, jog Rusijos prezidentas laikysis pasiektų susitarimų. Negali pasakyti, ar V. Putinas ieško sutarimo, ar rengia konfliktą. Negali nuspėti, kada ir ką iškrės Rusijos prezidentas, nes pats V. Putinas kuria ir mėgaujasi nenuspėjamo lyderio įvaizdžiu. Vakarams ieškant taikos ir harmonijos, Rusija kelia chaosą ir verčia laukti netikėtumų, kuriems iš anksto pasiruošti tikrai neįmanoma.
2). V. Putino strategija visiems tapo aiški Ukrainos Rytuose: kasdieninė destabilizacija, partizaninis karas, prievarta ir baimė, kuo ir užsiima prorusiškai nusiteikę separatistai. Kad ir kaip žiauriai tai beskambėtų, keleivinis Malaizijos oro linijų lėktuvas, kuriame buvo beveik 300 žmonių (iš jų 80 vaikų), tapo „atsitiktine“ šio chaoso auka.
Nekaltų žmonių žūtis sukrėtė Vakarus. Mūsų lyderiai, pradedant Baracku Obama ir baigiant Europos politikais, vienbalsiai tvirtina: „Rusija privalo nutraukti karinius veiksmus“, „Tragediją privalo tirti tarptautinė komisija“, „Tai paskutinė galimybė Maskvai pradėti bendradarbiauti“ ir t.t.
Ar V. Putinas išgirdo Vakarus? Ne. Jis tokios reakcijos ir laukė. Todėl ir įsijautė į susirūpinusio vaidmenį, teigia, jog „tokie įvykiai turėtų ne skirti, o vienyti žmones“. Štai jums dezinformuojantis chaosas, kurį sėkmingai po eilinės nuodėmės pritaikė Maskva: kaltė verčiama Ukrainai. Juk, kaip teigia V. Putinas, „jeigu birželio 28 dieną kariniai veiksmai Ukrainos Rytuose nebūtų buvę atnaujinti, šios tragedijos greičiausiai nebūtų buvę“.
Rusijos prezidentas stengiasi atrodyti doras pilietis, kuris netgi buvo įspėjęs Vakarus, jog Ukrainos politika prie gero neprives. Taktika pasiteisina, nes V. Putinas žino: Vakarai greitai supyksta, bet greitai ir atleidžia.
Kodėl taip nemokame pykti? Todėl, kad, nepaisant Vakarų retorikos apie vieningą žmoniją, tai tėra Vakarų proto postulatas. Realybėje mes žinome (tai žino ir V. Putinas), jog viena skriauda nelygi kitai. MŪSŲ kančia ir skausmas yra svarbiau nei kitų, NE MŪSŲ, kančia ir skausmas.
Numušus mūsų lėktuvą, kuriame buvo daug europiečių, kyla natūralus pyktis. O dėl „Hamas“ ir Izraelio konflikto Vakarai nė piršto nepajudina. Jie ilgai ir pasyviai stebėjo Basharo al Assado veiksmus Sirijoje, juk ir ten žuvo nekalti vaikai, moterys. Kodėl? Todėl, kad tai nusikaltimai, įvykdyti toli nuo mūsų sienų.
Jie tiesiogiai mūsų neliečia. Tokiais atvejais renkamės tylų pasipiktinimą.
Norint geriau suprasti, kaip gali skirtis reakcija į nekaltų žmonių kančią, siūlau akimirką įsivaizduoti, jog virš Rytų Ukrainos prorusiškai nusiteikę separatistai numušė Amerikos oro linijų lėktuvą, kuriuo skrido dauguma amerikiečių. Kitas scenarijus: separatistai nusitaiko į „Lufthansa“ lėktuvą, dauguma keleivių – vokiečiai, o ne kaip dabar (olandai). Ar Vakarų susirūpinimas tokiais atvejais būtų gilesnis? Ar V. Putinas būtų gąsdinamas griežtesnėmis sankcijomis ir izoliacija? Ar Berlynas ir vokiečiai ir toliau palaikytų prekybos su Rusija idėją, teigdami, jog žmonės – svarbu, tačiau ekonomika dar svarbesnė?
Kol Vakarų lyderiai demonstruos, jog žmonių kančią galima vertinti skirtingais balais – kai kančia susijusi tiesiogiai su mumis, reaguojame greičiau ir piktinamės garsiau – diktatoriai ir toliau miegos ramiai. Diktatoriai su V. Putinu priešakyje. Beviltiška tikėtis, jog galiausiai vieną dieną rusai patys pabus.
V. Putinas puikiai pritaikė Stalino žodžius, kurie, galima drąsiai teigti, iki šiol Rusijoje formuoja kolektyvinę sąmonę. Stalinas yra sakęs: „Vienam žmogui gyvybę atėmęs žmogus – žudikas. Nužudęs kelis – banditas. O beprotis politikas, myriop pasiunčiantis tūkstančius – herojus“. V. Putinas Rusijoje laikomas herojumi.
Suvokiant šį faktą, ypač šiandieniniame pliuralistiniame pasaulyje, derėtų pasikartoti, jog visus be išimties žmones sieja kai kas bendro. Tai kančia, kuriai negalioja jokie principai. Kenčiantis žmogus neišsiskiria odos spalva, neturi ir politinių pažiūrų, lyties ar religijos. Jis turi tik kančią.
Ir iš tikrųjų, kaip teigia teologas Johannas B. Metzas, „kenčiančiųjų autoritetas“ – „silpnas“ autoritetas. Tačiau šiandien tai vienintelis autoritetas, kuris „mums liko šiame globalizuotame pasaulyje. Jis vienintelis toks „stiprus“, nes jo apeiti nepadės nei religinis, nei kultūrinis požiūris“.
Jeigu taip ir yra, kenčiančiajam paklusti turi kiekvienas protas, etika, politika. Kokia proto, etikos ir politikos prasmė, jeigu jie užsikemša ausis, kad negirdėtų paskutinių aukų atodūsių ir kenčiančiųjų raudų?
3). Problema paprasta: Vakarus užvaldė cinizmas. Jis persismelkė į politiką, tapo pagrindiniu veiksmų principu. Būtent cinizmas privertė Vakarus taikstytis su diktatoriais, kurie kankina ir naikina savus žmones. Ciniškas mąstymas mūsų lyderiams sufleruoja užsimerkti ir nematyti, kaip V. Putinas pažeidinėja žmogaus teises ir tarptautinius susitarimus – juk mums reikia rusiškų dujų. Politinis cinizmas stumia mus į tokius karus kaip Irake, kuriuos mes greitai laimime vien tam, kad pralaimėtume taiką. Tokia tiesa.
Kuo šiuo atveju mes, vadinamieji Vakarai, skiriamės nuo jų – V. Putino ir jo Rusijos? Jeigu V. Putinas žvelgia į savo politiką ir ja žaidžia pagal chaoso taisykles, Vakarai savo politiką formuoja per cinizmo prizmę. Chaosas skatina aklą ir kurčią prievartą, o cinizmas – banalų abejingumą.
Chaoso rezultatas – numuštas keleivinis lėktuvas. Nekaltų žmonių aukos. Tačiau juntamas ir strategijos dvokas: V. Putino chaosas – situacijos Ukrainoje destabilizavimo metodas, užtikrinantis, jog šalis bus priklausoma, draskoma vidinių prieštaravimų. V. Putinas niekur neskuba, o chaosui kaip reikiant išsikeroti reikia laiko. Ir tai bloga žinia Vakarams.
Galiausiai chaosas nebeleidžia tinkamai kontroliuoti situacijos ir veiksmų. Tada jo auka gali tapti bet kuris iš mūsų. Būtent toks likimas ištiko Malaizijos oro linijų keleivinio lėktuvo keleivius ir įgulą. Sveiki atvykę į V. Putino netikėtumų pasaulį, kur niekada negali žinoti, kaip ir kokiomis aplinkybėmis tapsi „atsitiktine auka“.
Cinizmui puikiausią pagrindą suteikia siekis bet kokia kaina pasiekti taiką. Kuo radikalesniais pareiškimais dalijasi mūsų lyderiai, tuo švelnesni jų sprendimai santykiuose su Maskva. Verslas, kurį Vakarai vysto su V. Putinu, negali pakęsti nestabilumo. Vakarų bendruomenių atstovai, nuslūgus pirmajam pykčio priepuoliui, skubiai užgniaužia emocijas ir pamiršta įsiūčio pretekstą.
Tas, kad ir trumpai jaustas pyktis, tarsi leidžia ramiai eiti atostogų, kurių jau nebegalima atšaukti – juk puikusis rugpjūtis. O kur dar pirkiniai, kurių negalime atsisakyti – juk išpardavimai. Suplanuotos pramogos, be kurių mūsų gyvenimas taptų nepakeliamas. Dar nespėjus nuvysti gėlėms prie Nyderlandų ambasadų, pyktis bus atlėgęs.
Jeigu Vakarai į V. Putino chaosą reaguos cinizmu, reikalai bus labai prasti. Jei dar pas mus, Vakarų žmones, liko bent kruopelytė sveiko proto ir padorumo, privalome grįžti prie idealizmo, deklaruojančio vieną svarbų dalyką – visi žmonės yra išdidūs, o nekaltųjų kančia – visada skandalas. Nuo cinizmo, užvaldžiusio mūsų protus ir širdis, mus išgelbės tik primirštas idealizmas.