Pateikiame ištrauką iš neseniai pasirodžiusios Annie Jacobsen knygos „Operation Paperclip“, skelbia „The Daily Beast“.

Buvo 1946 metai, vos mažiau nei prieš metus pasibaigęs Antrasis pasaulinis karas. Itin slaptuose tarnybiniuose užrašuose, cirkuliavusiuose Pentagono elito koridoriais, kalbėta apie Jungtinių Amerikos Valstijų Generalinio štabo rengimąsi „tikram karui“ su sovietais – bus panaudoti tiek branduoliniai, tiek cheminiai, tiek biologiniai ginklai. Buvo tiksliai įvardyta ir data – 1952 metai.

JAV Generalinis štabas tikėjo, jog Amerika gali laimėti šį ateities karą, tačiau tokią pergalę būtų užtikrinusios ne priežastys, apie kurias galėjo numanyti paprasti žmonės. Pasibaigus karui, Trečiojo Reicho griuvėsiuose JAV kariuomenės pareigūnai gaudė ir samdė buvusius Adolfo Hitlerio režimo ginklų kūrėjus bei gamintojus, medikus ir mokslininkus.

Ši itin slapta programa žinoma kodiniu pavadinimu „Operation Paperclip“ (Operacija „Sąvaržėlė“). Labai greitai daugiau nei 1600 šių žmonių ir jų šeimų jau galėjo savo rankomis paliesti amerikietiškąją svajonę – ir ne kur kitur, o pačiose JAV. Iš nacių mokslininkų JAV kariuomenės ir žvalgybos tarnybos siurbte siurbė žinias apie pačius pavojingiausius Hitlerio turėtus ir naudotus ginklus, tarp kurių minimos ir zarino dujos, ir buboninis maras.

Šaltajam karui įgaunant pagreitį, programa sparčiai progresavo, tačiau kasdien darėsi ir vis keistesnė. 1948 metais operacijos „Sąvaržėlė“ brigados generolas Charlesas E. Loucksas, vadovavęs JAV cheminių ginklų gamykloms Europoje, jau dirbo kartu su A. Hitlerio chemikais.

Vienas toks mokslininkas, Nobelio premijos laureatas, Richardas Kuhnas generolui papasakojo apie Šveicarijos chemikų kuriamą vaistą, pasižymintį įstabiu kariniu potencialu. Šis vaistas – haliucinogenas – pasižymėjo įstabiomis savybėmis (jeigu tik protingai panaudotas).

Dokumentuose, neseniai aptiktuose JAV kariuomenės paveldo centre Pensilvanijoje, atskleidžiama, kaip Ch. E. Loucksas iš karto susidomėjo idėja, jog šis preparatas gali būti naudojamas mūšio lauke – siekiant „priešą paversti neveiksniu, bet nenužudyti“. Vaistas, apie kurį kalbame – lizergo rūgšties dietilamidas arba tiesiog LSD.

CŽV labai greitai apie šį projektą sužinojo ir panoro prisidėti. Imta svarstyti, jog galbūt LSD galima būtų panaudoti ne tik kovos lauke, bet ir kitiems tikslams – pavyzdžiui, gal jis padėtų manipuliuoti kitu žmogumi, kontroliuoti jo elgesį.

„Sąvaržėlės“ kontekste CŽV suvienijo jėgas su kariuomene, oro pajėgomis ir laivyno žvalgyba – taip prasidėjo pačios niekingiausios, labiausiai įslaptintos ir brutaliausios Šaltojo karo laikų tardymo programos. Darbas virė slaptavietėje, esančioje Amerikai priklausančioje okupuotos Vokietijos zonoje, vadintoje „Camp King“. Vyriausiasis šio tyrimų ir bandymų centro gydytojas buvo operacijos „Sąvaržėlė“ daktaras Walteris Schreiberis, buvęs Trečiojo Reicho vyriausiasis chirurgas.

Kai W. Schreiberis buvo slapta išgabentas į Ameriką – dirbti JAV karinėje oro bazėje Teksase - jo vietą užėmė mokslų daktaras Kurtas Blome, buvęs vyriausiojo Trečiojo Reicho chirurgo pavaduotojas ir žmogus, atsakingas už nacių vykdytą buboninio maro pritaikymo kare operaciją.

Nei JAV gynybos departamentas, nei pati CŽV, niekada nedetalizavo, kas nuo 1946 m. iki pat XX amžiaus 6-ojo dešimtmečio pabaigos vyko „Camp King“ objekte.

„Camp King“ buvo strategiškai įrengtas Oberurzelio kaimelyje, apie 11 mylių į šiaurės vakarus nuo JAV kariuomenės vadavietės Europoje (EUCOM) štabo Frankfurte. Oficialiai šis objektas turėjo net tris pavadinimus – JAV karinės žvalgybos paslaugų centras Oberurzelyje, 7707-asis Europos vadavietės žvalgybos centras ir jau minėtasis „Camp King“.

1945 metais pastate buvo laikomi po karo sučiupti naciai, bet jau 1948 metais dauguma šios įstaigos kalinių buvo sovietų bloko šnipai.

Daugiau nei dešimtmetį „Camp King“ atliko bene slapčiausio Šaltojo karo laikų objekto funkciją – tai buvo pirmasis istorijoje slaptasis kalėjimas. Kitaip tariant, tiesiog ideali vieta žiauriems tardymams ir naujų jiems skirtų metodų tobulinimui. Vieta idealiai tiko dėl dviejų priežasčių: ji buvo toli nuo pašalinių akių ir bandomaisiais triušiais buvo galima laikyti sovietų kalinius.

1948 metų birželio tarptautinė krizė – štai kas prisidėjo prie „Operacijos sąvaržėlė“ proveržio „Camp King“ slaptame kalėjime. Ankstų birželio 24-osios rytą sovietai nutraukė bet kokį susisiekimą keliais ir geležinkeliais su Amerikos zona Berlyne – šis istorinis įvykis dar žinomas kaip Berlyno blokada.

„1948 metais Berlyne sovietų inicijuota blokada aiškiai pademonstravo, jog karo laikų sąjungininkai (sovietai ir amerikiečiai) nebeturi nieko bendro“, – paaiškino CŽV operacijų vadovas Jackas Downingas. „Vokietija tapo nauju Rytų ir Vakarų kovos lauku“, - konstatuoja CŽV pareigūnas.

Visą tą laiką CŽV manė, jog sovietai kuria priešo protą kontroliuoti galėsiančius ginklus – galbūt priemones, padėsiančias prakalbinti sulaikytus šnipus. Agentūra labai norėjo žinoti, kas būtų, jeigu JAV šnipai atsidurtų sovietų rankose.

Pasibaigus karui, įvairios JAV kariuomenės agentūros kūrė modernias gelbėjimo operacijų sausumoje, ore ir vandenyje strategijas. Ir kurdami daugiausiai kliovėsi tyrimais, kuriuos Antrojo pasaulinio karo metais atliko nacių gydytojai. Tačiau sovietai taip pat nestovėjo vietoje – dėl ko galvą skaudėjo ne tik CŽV, bet ir Pentagonui.

Jeigu priešo teritorijoje atsidurdavo JAV pilotas ar karys (jį sučiupdavo būtent rusai), minėtajam asmeniui praktiškai be išlygų tekdavo savo kailiu patirti taisyklėms prieštaraujančių tardymo metodų. Bandant nustatyti, kokios rūšies metodus galbūt naudojo rusai, „Camp King“ buvo inicijuotas specialus tyrimas.

Dokumentai, visuomenei tapę prieinami įsigaliojus Informacijos laisvės aktui (FOIA), atskleidė, jog JAV pokario tardymo metodus „Camp King“ kūrė CŽV suteiktu „Operation Bluebird“ (operacija „Mėlynasis strazdas“) vardu.

Iš pradžių „Mėlynasis strazdas“ buvo vadinamoji „gynybos“ programa. Pareigūnai dirbo pagal instrukcijas „taikyti specialius tardymo metodus, siekiant deramai įvertinti Rusijos taktiką“ – ir jokiais kitais atvejais. Kitaip tariant, pagrindinė užduotis buvo kuo tiksliau atkartoti sovietų naudotus metodus.

Neilgai trukus amerikiečiai suprato, jog visgi geriausia gynyba yra puolimas. CŽV pradėjo kurti savus tardymo metodus. FOIA dokumentai atskleidė, jog CŽV potencialiu tiesos serumu laikė narkotinę medžiagą LSD. O jeigu CŽV pareigūnai ši narkotiką panaudotų sučiuptiems sovietų šnipams? Apklaustų juos apsvaigusius ir stebuklingu būdu priverstų pamiršti, jog jie ką tik išklojo tiesą?

„Camp King“ viduje nuspręsta LSD programą išplėsti ir suteikti jai naują kodinį vardą.

„Mėlynasis strazdas“ buvo perkrikštytas „Artichoke“, - rašo buvęs Valstybės departamento pareigūnas ir vienas iš CŽV pareigūnų Johnas Marksas. „Artichoke“ tardymo programos tikslas, kaip aiškina specialistas, buvo „modifikuoti žmogaus elgseną, pasitelkus slaptas priemones“. Kaip teigia vienas iš programos vykdytojų Richardas Helmsas – ateityje pats tapęs CŽV vadovu – būtent tokiam tikslui ir buvo naudojami LSD ir kiti vaistai.

„Jautėme, jog šioje srityje negalime sau leisti atsilikti nuo Rusijos ir Kinijos, ir vienintelis būdas išsiaiškinti galimas grėsmes – išbandyti tokius preparatus kaip LSD su žmonėmis“, - per interviu 1978 metais R. Helmsas sakė žurnalistui Davidui Fristui.

Labai greitai prie projekto vykdymo prisidėjo ir kitos JAV žvalgybos agentūros – tardymai vyko minėtoje „Camp King“ bazėje. Kaip atskleidžia išslaptinti dokumentai, kartu su jais atvyko ir nacių mokslininkas, dirbęs prie operacijos „Sąvaržėlė“.

Pačiose valstijose CŽV suvienijo jėgas su Marilando valstijoje esančios Detricko karinės stovyklos chemijos specialistais – buvo atliekami tyrimai ir kuriami naujos kartos psichiką veikiantys vaistai. Kūrėjų komandą sudarė patys geriausi JAV kariuomenės bakteriologai ir chemikai, jie buvo priskirti CŽV specialiųjų operacijų skyriui.

Komanda dirbo slaptame objekte, specialiai šiam tikslui skirtose patalpose Pastate Nr. 439 – tai buvo vieno aukšto blokinis statinys, niekuo neišsiskiriantis iš kitų Detricko stovyklos pastatų. Apie itin slaptą projektą praktiškai žinojo tik CŽV specialiųjų operacijų skyriaus darbuotojai. Vienas iš specialiųjų agentų, dirbusių prie šio projekto, buvo mokslų daktaras Haroldas Batcheloras – kariuomenės mokslininkas, atsakingas už konsultacijas su nacių gydytoju ir buvusiu Trečiojo Reicho vyriausiojo chirurgo pavaduotoju K. Blome.

Kitas CŽV specialiųjų operacijų skyriaus agentas buvo mokslų daktaras Frankas Olsonas, buvęs kariuomenės pareigūnas ir bakteriologas, kurio staigi mirtis (apsinuodijus LSD) vos nepražudė visos CŽV. H. Batcheloras ir F. Olsonas buvo paskirti dirbti „Camp King“, jiems vadovavo K. Blome, tuomet ėjęs vyriausiojo gydytojo pareigas.

Jų pagrindinė užduotis, kaip atskleidė interviu su buvusiu F. Olsono partneriu Normanu Cournoyeriu, buvo išbandyti netradicinius tardymo metodus, bandant prakalbinti sovietų kalinius. Vienas iš būdų, kaip priversti juos prabilti, buvo būtent LSD.

1950 metų balandį F. Olsonas gavo diplomatinį pasą. Nors jis ir nebuvo diplomatas, šis pasas jam suteikė teisę keliauti su bagažu, kurio netikrina muitinės pareigūnai. F. Olsonas pradėjo keliauti į Vokietiją, skraidė į Frankfurtą. Viename iš nedaugelio su specialia operacija susijusių dokumentų atskleidžiama, jog CŽV vadovo pavaduotojas Allenas Dullesas siuntė slaptus įrašus R. Helmsui ir CŽV vadovo pavaduotojui operacijų vykdymui Frankui Wisneriui – juose taip pat kalbėta apie specialius tardymo metodus, kuriuos ketinama išbandyti.

„1951 metų vasario 9 dienų mūsų pokalbio metu aptariau galimybes įprastinius tardymo metodus patobulinti naujomis priemonėmis, pavyzdžiui, vaistais, hipnoze, šoku ir t.t. Pažymėjau, jog šiose srityse medicinos mokslo pažanga gali būti labai naudinga. Pridėtą bylą, pavadinimu „Tardymo metodai“, parengė mano specialistų komanda, joje pateikiama visa reikiama informacija“, - rašė A. Dullesas.

„Camp King“ buvo ideali vieta tokiems drastiškiems bandymams. „Artichoke“ tardymams puikiausiai tiko padaliniai užsienyje, paaiškino A. Dullesas, nes užsienio valstybių valdžios pareigūnai leido „jų teritorijoje vykdyti veiklą, kuriai JAV valdžia nepritarė“.

Kita kelionė, remiantis F. Olsono įrašais, vyko 1952 metų birželį. F. Olsonas atvyko į Frankfurtą iš Hendono karinio oro uosto Anglijoje ir iš ten automobiliu nukako į Oberurzelį. Ten „Artichoke“ tardymo eksperimentai buvo vykdomi saugiuose namuose, vadintuose „Haus Waldolf“. „Nuo 1952 metų birželio 4 iki birželio 18 dienos CŽV patikrinimų ir saugumo tarnybos pareigūnai „Artichoke“ metodus pritaikė dviem asmenims“, - teigiama „Artichoke“ ataskaitoje, kurios autorius – A. Dullesas.

Šis dokumentas – vienas iš nedaugelio, nesunaikintų R. Helmso, jam pradėjus vadovauti CŽV. Du asmenys, kuriems teko garbė būti tardomiems „Camp King“ bazėje, „buvo įvardijami kaip patyrę, profesionalūs slaptieji agentai – įtarta, jog jie dirbo sovietų žvalgybai“. Ir iš tikrųjų tai buvo sovietų žvalgybos profesionalai, patekę į nacių šnipų, kurie dabar dirbo CŽV, rankas.

„Pirmiausiai buvo siekiama sukelti hipnozės transą – tam pasitelktos nedidelės dozės vaistų ir hipnozė“, teigiama dokumente.

„Tokia transo būsena trūkdavusi apie valandą ir keturiasdešimt minučių – galiausiai tardomasis nieko neprisimindavo“, anuomet rašė specialistai. Trumpiau tariant, naujos kartos tardymų programos tikslas buvo toks: apsvaiginti šnipus medikamentais, juos apklausti ir priversti pamiršti, ką pasakė. Tačiau galutinis rezultatas vertintas prieštaringai ir galiausiai virto viena iš liūdniausiai pagarsėjusių CŽV programų, vykdytų šaltojo karo metais – MKULTRA.

LSD – narkotikas, sukeliantis paranoją ir priverčiantis žmones elgtis neprognozuojamai, matyti tai, ko iš tikrųjų nėra ir atvirkščiai, tam tikra prasme pasitarnauja kaip paties šaltojo karo alegorija.

Sprendimas jį naudoti kaip tiesos serumą novatoriškas, tačiau nevienareikšmis. Vienoje CŽV ataskaitoje, kuri buvo išslaptinta ir pateikta Kongresui 1977 metais, atvirai reiškiami CŽV nuogąstavimai dėl sovietų ketinimų tą patį LSD panaudoti prieš amerikiečių šnipus: „sovietai iš bendrovės „Sandoz“ įsigijo daug LSD-25 (tais laikais tai buvo vienintelė LSD tiekėja pasaulyje) – apie 50 mln. dozių“.

CŽV manė, jog sovietai planuoja šiuo narkotiku apsvaiginti milijonus amerikiečių – rengia slaptą išpuolį. Bent jau taip spėjo JAV žvalgyba. Vėliau atlikta nuodugni analizė atskleidė, jog CŽV analitikas, pateikęs tokius šiurpinančius dozių skaičius, apmaudžiai suklydo. Sovietai tikrai įsigijo LSD, tačiau vos kelis tūkstančius dozių – tikrai ne 50 mln.

Plano būta keisto - įtrauktos užsienio šalys, pasirinktas sudėtingas laikas. Šaltasis karas iškreipė realybę – apgaulė, slaptos programos, konspiracijos teorijos tapo kasdienybe. O tiesą žadėjo kažkoks keistas serumas. Operacija „Sąvaržėlė“, užgimusi iš Antrojo karo pelenų, buvo analogų neturintis sprendimas, kuris beaugdamas ne naikino, o tik kūrė naujas pabaisas.