Tiek V. Putinui, tiek ir A. Lukašenkai niekų darbas yra įkalinti ar pradanginti oponentą, uždėti apynasrį žiniasklaidai ar nuo ryto iki vakaro koneveikti Vakarus. Abu jie sovietiniai revanšistai, abu su nostalgija prisimena galingosios Tarybų Sąjungos laikus. Beje, A. Lukašenka buvo vienintelis baltarusių deputatas, balsavęs prieš Tarybų Sąjungos panaikinimą 1991 metais.
Abu yra viengungiai ir mėgsta, kai juos mato dailių, pageidautina slavių, moterų kompanijoje. Ir nors A. Lukašenka, skirtingai nuo V. Putino, nejodinėja nepabalnotu žirgu, jis taip pat nėra koks apkiautėlis. Baltarusijos prezidentas mėgsta slidinėti, žaisti ledo ritulį. Tiek V. Putinas, tiek ir A. Lukašenka gimė šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje. Tiesa, V. Putinas yra keleriais metais jaunesnis už ilgametį Baltarusijos prezidentą.
Nuo viešos meilės iki užslėptos neapykantos
Tačiau nesitikėkite kokio nors susitikimo kuluaruose metu pamatyti juos besiglėbesčiuojančius ir spaudžiančius vienas kitam ranką. Šie vyrai negali vienas kito pakęsti.
Viską apskaičiuojantis buvęs KGB pareigūnas V. Putinas savo kolegą baltarusį, kuris tarybiniais laikais vadovavo kiaulių fermai, laiko klastingu juokdariu. Ir jis iki šiol neatleido A. Lukašenkai už tai, kad šis atsisakė pasekti kitų buvusių tarybinių respublikų lyderių pavyzdžiu ir nepripažino Rusijos 2014 metais įvykdytos Krymo aneksijos. (A. Lukašenka tai pavadino „blogu precedentu“).
A. Lukašenka taip pat atmetė Rusijos prašymą dėl oro pajėgų bazės Baltarusijos teritorijoje bei glaudesnio karinio bendradarbiavimo ir vis labiau linksta link Vakarų, nes nori diversifikuoti savo šalies ekonomiką, kuri kenčia nuo ekonominio nuosmukio, susijusio su savo pagrindine prekybos partnere Rusijoje, kuriai Vakarai taiko sankcijas.
V. Putinui taip pat ne itin patiko A. Lukašenkos sprendimas suteikti bevizį režimą europiečiams ir amerikiečiams. Jis neseniai atnaujino pasienio kontrolę tarp abejų šalių, nors jos yra suformavusios sąjunginę valstybę. Taip pat V. Putinas nutraukė subsidijuojamų dujų ir naftos tiekimą Baltarusijai ir taip sukėlė dar didesnį pavojų trapiam šalies ūkio atsigavimui.
A. Lukašenka neatsisako autoritarizmo
Baltarusijos ekonomikai stringant, A. Lukašenka dar susidūrė ir su protestais dėl jo įvesto prieštaringai vertinamo „veltėdžių mokesčio“ bedarbiams. Baimindamasis, kad V. Putinas pasinaudos gyventojų protestais kaip pretekstu „rūmų perversmui“, Baltarusijos lyderis iš pradžių neskubėjo imtis brutalių priemonių protestams numalšinti. Tačiau per vėlesnes demonstracijas, surengtas kovo 25 d. minimą Baltarusijos laisvės dieną, vėl imtasi išskirtiniu A. Lukašenkos ženklu laikomo brutalumo. Tuomet buvo suimta per 500 protestuotojų, o socialiniuose tinkluose pasirodė vaizdo įrašų, kuriuose riaušių policijos atstovai spardo ir muša beginklius civilius, įskaitant ir pensininkus.
Rodos, kad A. Lukašenka nusprendė laikytis savo senosios politikos ir pasiduoti autoritariniams instinktams.
Priešprieša didėja
Baltarusijos lyderio priešprieša su Maskva didėja. Savo emocingoje pusaštuntos valandos trukusioje kalboje per vasarį Minske surengtą kasmetinę spaudos konferenciją A. Lukašenka teigė, kad Kremlius laiko „Baltarusiją už gerklės“ ir nerimauja dėl to, kad šalis „priartės arčiau Vakarų“. Jis net pažadėjo atsisakyti pigių rusiškų dujų, jeigu to prireiks. A. Lukašenkos žinia yra aiški: nesu kambarinis šunelis ir esu pasirengęs rizikuoti ir sukelti konfrontaciją, kad apsaugočiau savo nepriklausomybę.
Reaguodama į tai Rusijos žiniasklaida užkūrė prieš Baltarusiją nukreiptą propagandos mašiną: prakalbo apie antirusiškas nuotaikas šalyje, palygino Baltarusijos lyderį su „mafijos krikštatėviu“ bei perspėjo apie galimą Ukrainos stiliaus gyventojų sukilimą.
Tarp dviejų broliškų tautų kilus įtampai, ant kortos daug kas yra pastatyta. Ar V Putinas rizikuos ir surengs Krymo stiliaus karinę intervenciją Baltarusijoje, jeigu A. Lukašenka visam laikui atsisuks į Vakarus?
Antras smuikas A. Lukašenkai netinka
Tai, kas vyks toliau, priklausys nuo „asmeninės chemijos“ tarp dviejų vadovų. Bėda ta, kad skirtingai nuo kitų posovietinių diktatorių, A. Lukašenka niekada neketino griežti antruoju smuiku šalia V. Putino.
A. Lukašenka valdžioje jau nuo 1994 metų – šešeriais metais ilgiau už V. Putiną – ir save laiko lygiu jam. Kai V. Putinas vienos iš savo viešųjų ryšių kampanijos metu nuoga krūtine gyrėsi pagavęs 21 kilogramo lydeką, A. Lukašenka jį pralenkė sugaudamas 57 kilogramų šamą. Baltarusijos spaudoje net mirgėjo antraštės: „Mano šamas didesnis už tavo lydeką“.
Kai A. Lukašenka dar 1999 metais su tuometiniu Rusijos prezidentu Borisu Jelcinu susitarė dėl Rusijos ir Baltarusijos sąjungos, jo galutinis tikslas buvo prezidentavimas federacinei valstybei rotaciniu principu. Jis įsivaizdavo būsiąs sovietinio stiliaus sandraugos lyderiu su gerokai platesnėmis galiomis ir tarptautine svarba. Tačiau V. Putinas greitai „nugesino“ A. Lukašenkos turėtas imperinės šlovės svajones pareikšdamas, kad „reikia atskirti muses nuo kotletų“. Taip jis davė suprasti, kad Baltarusija neturi teisės į lygybę sąjungoje.
Tuo metu, kai V. Putinas virto Vakaruose populiarėjančių populistinių judėjimų ideologiniu lyderiu, A. Lukašenka išlieka atstumtuoju tarptautinėje arenoje. „Paskutiniu Europos diktatoriumi“ vadinamas A. Lukašenka buvo išjuoktas dėl pagyrų Adolfui Hitleriui bei savo komentarus apie tai, jog „geriau būti diktatoriumi nei gėjumi“.
Nors pastaraisiais metais jis sušvelnino savo poziciją ir net ėmė girti Europos Sąjungą, Baltarusijos lyderis vis dar vaidina V. Putino juokdario vaidmenį.
V. Putinas mokėsi iš Baltarusijos?
V. Putinas gal ir norėtų pakeisti užsispyrusį Baltarusijos lyderį kuo nors nuolankesniu, bet jis taip pat supranta egzistuojančią riziką. Opozicija Baltarusijoje yra gerokai labiau provakarietiška nei A. Lukašenka, ir Kremliaus „perversmas“ galėtų paskatinti provakarietišką Baltarusijos visuomenės dalį atsiskirti ir siekti glaudesnių santykių su Europa.
V. Putinas iš dalies yra skolingas A. Lukašenkai. Gali būti, kad jis ir kopijavo A. Lukašenkos politiką. Juk galiausiai A. Lukašenka klastojo rinkimus rezultatus ir tildė kritikus dar gerokai prieš 2000 metus, kai V. Putinas atėjo į valdžią. Baltarusijos lyderis savo piliečių yra vertinamas už tai, kad užtikrinta ekonominį ir socialinį saugumą mainais į nekvestionuojamą lojalumą. Šią formulę Rusijoje sėkmingai taiko ir V. Putinas. Čia taip pat valstybė garantuoja socialinį teisingumą ir manais tikisi savo piliečių paklusnumo.
V. Putino genialumas slypi gebėjimu atnaujinti A. Lukašenkos taktiką šiuolaikiniame pasaulyje ir naudotis įmantriomis propagandos priemonėmis bei imtis kitų šiuolaikinių instrumentų skatinant savo populiarumą. Tuo metu, kai A. Lukašenka vis dar nešioja senamadiškus ūsus, V. Putinas renkasi blogiečių iš filmų apie Jamesą Bondą stilių: megztiniai aukštu kaklu, odiniai švarkai, prabangūs laikrodžiai ir juodi kostiumai.
Dvi tos pačios monetos pusės
Visgi, nepaisant visų paviršutiniškų skirtumų ir diplomatini nesutarimų, V. Putinas ir A. Lukašenka yra drėbti iš to paties molio. Ir jie abu dabar susiduria su pilietiniais neramumais dėl ekonominių bėdų. V. Putino pažadui užtikrinti ekonominį ir socialinį stabilumą grėsmę kelia Vakarų taikomos sankcijos ir smukusios naftos kainos. Nors priemonės, kurių pastaruoju metu buvo imtasi prieš protestus, kuriems vadovavo disidentas Aleksejus Navalnas, nebuvo tokie brutalūs kaip kaimyninėje Baltarusijoje, nauji protestai gali perpildyti kantrybės taurę ir sukelti dar didesnį smurtą.
Tiesa, vis dar yra tikimybė, kad panašios bėdos gali ir suartinti Rusijos bei Baltarusijos vadovus. Galbūt jie kartu pagalvos apie būdus numalšinti protestus ir išvengti Ukrainos stiliaus revoliucijos. Juk galiausiai V. Putinas yra ištikimas diktatoriams. Bet jau apie tai galima spręsti iš jos tvirto paramos Sirijos prezidentui Basharui Assadui. Todėl jis gali būti nelinkęs nuversti A. Lukašenkos.
Kaip ten bebūtų, socialiniai neramumai Rusijoje gerokai mažina tikimybę, kad V. Putinas imsis priemonių prieš A. Lukašenką ir rizikuos dar labiau destabilizuoti padėtį. Iš tiesų jis net gali panorėti išlaikyti A. Lukašenką valdžioje - vien tam, kad labiau engtų oponentus. Dėl to Rusija atrodytų gerokai geresne šalimi disidentams.