Štai ir ši scena tarsi iš istorinio filmo: neaprėpiamas sudžiuvusių saulėgrąžų laukas, žvaigždėtas nakties dangus, ant „muziejinio“ BMP tipo šarvuočio padėta nedidelė radijėlė šnypščiančiu signalu transliuoja ukrainiečių sveikinimus šiuo metu fronte kovojantiems kariams. Transliacijos garsą vis pertraukia netoliese vykstantys sprogimai ar automatinių ginklų šūviai. Nepaisant to, sveikinimus atidžiai klauso ir aptarinėja keli Ukrainos 93-osios brigados kariai. Vienas jų, šalia iškastame primityviame apkase, ant primuso verda arbatą.
Čia, prie Ukrainos pasipriešinimo simbolio, Tarptautinio Donecko Prokofjevo oro uosto, įsikūrusi Ukrainos karių pozicija „Koziris“.
„Neklauskite mūsų apie rusų karius oro uoste. Mūsų skaičiavimu, ten žuvo apie pusantro tūkstančio separatistų ir rusų. Šalia terminalo būdavo šimtai jų kūnų, kuriuos kasdien matydavome iš savo pozicijų ir šaudydavome, kad šunis ir lapes nubaidyti nuo jų. Galite įsivaizduoti tokį kiekį kūnų?“ – retoriškai klausia Ukrainos kariuomenės 93-osios brigados karys Bogdanas.
Plačia šypsena ir ramia, inteligentiška kalbėsena iš kitų karių išsiskiriantis vyras, diplomatinę tarnybą išmainė į automatą ir molinus kariškus batus. Bogdanas buvo vienas iš paskutinių karių palikusių Donecko oro uostą.
Drauge su juo pozicijoje budi ir kiti du šio rašinio personažai – traktoristu dirbęs Obama, jo geriausias draugas, vienos elektronikos prekių firmos direktorius, gavęs Čečėno pravardę.
Jie ilgus mėnesius praleido gindami Donecko oro uostą. „Kiborgų“ antsiuvus dėvintys kariai pasakoja kaip gaisrus pozicijose gesindavo taip trūkstamu geriamu vandeniu, kaip kepė ekstremaliausią barbekiu, neteko brangių draugų ir kaip greitai ten pamirštama mirties baimė.
Šie Ukrainos kariai neleido sumerkti akių dėl savo neįtikėtinų istorijų. Pasakojimas apie tai, kaip traktoristas ir generalinis direktorius virto „kiborgais“ Obama ir Čečėnu.
„Iš pradžių viskas atrodė linksma ir įdomu. Tačiau greit tapo baisu ir labai pavojinga“ – taip savo istoriją apie pusmetį trukusią kovą oro uoste pradeda Obama.
Horizonte – baltojo fosforo ataka
Atvykus į sutartą vietą, pora kilometrų nuo pozicijos, pasitikti manęs ateina Bogdanas. Kelias į poziciją veda per sudžiuvusį saulėgrąžų lauką. „Kozeryje“ jau laukia paruošta vakarienė – ketaus keptuvėje keptos bulvės ir arbata aliuminiame puodelyje.
Pozicija įsikūrusi ant plyno lauko, tačiau apkasų sistema leidžia „Kozeriui“ neišsiskirti iš reljefo.
Ilgomis naktimis budėdamas prie kulkosvaidžio Bogdanas skaito tekstus savo planšetiniame kompiuteryje. Vienas jų katalogas skirtas ir Lietuvai. Joje – šalies ir kalbos istorija, partizanų kovos, valstybės vadovų biografijos.
Čečėnui beverdant arbatą, žvaigždėtame danguje sublyksi liepsna.
Tai dar vienas „atvirukas“ tą vakarą: viską deginantis, kaip spėjama, baltasis fosforas dvi sekundes krisdamas ant pozicijų sublyksi danguje, primindamas nesukurtą M. K. Čiurlionio abstrakciją, kurią ironiškai galima būti pavadinti „Paliaubos“.
Kariai spėja, jog tai viską deginantis baltasis fosforas. Kritimai kartojasi kas penkias minutes keletą kartų.
Kilkės ir medinė duona
Obama kilęs iš Poltavos rajono. Jaunas, tamsiaplaukis vyras kalba taisyklinga ukrainiečių kalba. Iki karo jis dirbo ūkyje – „prieš tapdamas profesionaliu kariu, buvau profesionalus traktoristas“.
„Geriau jau su automatu rankose gindamas Tėvynę žūsiu, nei taip ir laikysiu traktoriaus vairą okupuotoje savo šalyje“ – tai ištaręs Obama, dar praeitą pavasarį, nusprendė užsirašyti į kariuomenę.
Jaunas vaikinas pateko į 93-iąją brigadą ir dalyvavo ginant Peskus bei kovojant už Avdijevkos gyvenvietę (aktyvius mūšius patyrę Donecko priemiesčiai – DELFI).
Karys teigia nesigailintis, jog pateko čia, nors šiandien gali pasakyti, kad tai nebuvo maloniausia gyvenimo patirtis.
Vienu svarbiausių asmeninio gyvenimo momentų jis laiko pažintį su Čečėnu. „Su juo mes nuo pat pradžių. Jis man jau ne draugas, o tikras brolis“ – žiūrėdamas į savo fronto bendrakeleivį verdantį arbatą, šypsosi ukrainietis ir juokaudamas priduria, jog Čečėno ir Obamos draugystė įmanoma tik šiame kare.
Prisimindami viso to pradžią, kuomet užsirašė į kariuomenę, abu vaikinai sutinka, jog negalėjo net įsivaizduoti, kad tiek visko išgyvens, o Ukraina atsidurs tokiame kruviname kare.
„Prasidėjus separatistiniams veiksmams Donbase, buvo tokia betvarkė, kad net maitinimo kariams nebuvo normalaus. Mus maitino vien kilkės pomidorų padaže konservais ir kieta, tarsi medine, duona. To skonio niekuomet nepamiršiu. Kuomet po gero mėnesio grįžau namo, buvau sukūdęs devyniais kilogramais, o minkšta duona džiaugiausi labiau nei Kijevo tortais. Na žinote, ta minkšta, kur kandant neskauda dantų ir nežaloja dantenų“ – pirmąsias karo savaites prisimena poltavietis.
Visi Ukrainos fronte sutikti kariai tvirtina, jog šalies kariuomenė kuriasi iš naujo, o visas frontas laikosi tik ant kovojančių patriotų bei paprastų žmonių dotacijų.
„Valstybė mums duoda tik ginklus ir amuniciją. Dar kartais muziejinę techniką“ – šypsosi Čečėnas.
Kuomet prasidėjo kariniai veiksmai, jų kuopai buvo skirta dešimt šarvuočių. Tačiau, kaip prisimena kariai, tuomet sugebėjo užvesti tik vieną BMP tipo šarvuotį, kuris iškart ir sugedo. Visos mašinos, su kuriomis turėjo būti kovojama, buvo sugedusios. Čečėno teigimu, tuomet sugebėta pataisyti tik dvi iš dešimties ir atsivežti jas čia.
Su šortais į bombarduojamą oro uostą
„Nėra jokių jausmų – ten pripratome prie mirties ir karo ritmo. Baimės jausmą greit praradome, o mirties jausmo atsisakėme išvis“ – paklaustas apie pojūčius po pirmojo mėnesio praleisto kovojant oro uoste, atsako Čečėnas.
Obama su Čečėnu į jį pateko perdislokuojami iš vienos pozicijos į kitą, kuomet gavo netikėtą įsakymą skubiai vykti į oro uostą.
„Trumpai tariant, nutiko taip, kad mūsų daiktai pasiliko vienoje pozicijoje, o mus nusiuntė ten. Tad, pirmą kartą į oro uostą atvykome su šortais ir marškinėliais. Be neperšaunamų liemenių, be ginklų. Į terminalą važiavome per lėktuvų pakilimo takelį. Mus vežė kareiviškas sunkvežimis ir sėdėjome brezentu aptrauktoje priekaboje. Matėme, kaip minos krenta netoliese, tačiau likome gyvi. Tokia tad mūsų kariuomenės egzotika ir beprotiškos draugystės su Donecko oro uostu pradžia“.
Tik patekus į naująsias pozicijas, jauniems kariams viskas atrodė linksma ir įdomu. Tačiau, pasak jų, greitai tapo baisu ir labai pavojinga – „nepaisant baimės, ten tvyrojo kažkokia pozityvi atmosfera. Gal be juokų, juodojo humoro, nebūtume tiek ilgai išsilaikę“.
Obama mano, jog per karą nepasikeitė – „koks buvau šyzikas, toks ir likau“ ir priduria, jog čia suprato vieną svarbų dalyką: kiek mažai žmogui gyvenime reikia ir kokie beverčiai yra pinigai.
„Pamenu, kaip mums ten atveždavo atlyginimus – į ritinėlį suvyniotas grivinas. O ką mums daryti su tuo ritinėliu? Laikai vienoje rankoje tualetinio popieriaus ritinėlį, kitoje – tas susuktas grivinas ir supranti, kad tau jie čia vienodai pravers“ – juokiasi karys. Vėliau, jų prašymu, atlyginimai būdavo pristatomi šeimoms.
Septyni mėnesiai be tylos
Tiek laiko be rotacijos Obama ir Čečėnas kovojo oro uoste ir jo apylinkėse.
Tiek pat laiko truko, kol šis statinys, pavadintas žymaus kompozitoriaus Sergėjaus Prokofjevo garbei ir renovuotas į modernų tarptautinį oro uostą prieš 2012-ųjų metų Europos futbolo čempionatą, virstų griuvėsiais.
„Taip, oro uoste buvo sunku. Daug kalbėjome su mūsų kapelionais“ – atsidūsta Čečėnas, kuris, kaip ir jo draugas, gavo ordinus už drąsą.
Geriant arbatą, pašnekovai prisimena kaip separatistų apšaudymai iš artilerijos pabūklų tęsdavosi ištisas paras: „keturiasdešimt minučių jie šaudo, o dvidešimt minučių papildo amuniciją, užsitaiso ir vėl. Tas keturiasdešimt minučių mes sėdime priedangoje, o per dvidešimt minučių ramybės suspėdavome išeiti į lauką, papildyti generatorių dyzeliu, išgerti arbatos, pažaisti kokį prablaškantį žaidimą“.
„Pora kartų palūžau. Galbūt buvau pavargęs, be miego. Tą rytą išėjau į balkoną, iš kurio matosi visa teritorija, pakilimo takelis. Užsirūkiau. Žinai, numojau ranka mirčiai. Norėjau pavaidinti Rembo. Kaip ir reikėjo tikėtis, separatistai greit susiviliojo lengvu taikiniu. O aš savo sąmonę atgavau tik atsipeikėjęs po sprogimo bangos. Iš liemenės išsitraukiau skeveldrą ir greit grįžau atgal į poziciją“ – kritines akimirkas prisimena Obama.
Jo pozicija buvo viename iš oro uosto kabinetų gipso su kartonu sienomis. Kuomet į kabinetą pataikė tanko sviedinys, nuo skeveldrų viskas užsidegė. Kariai, kuriems po ranka buvo tik 30 litrų geriamo vandens bakas, puolė gesinti gaisrą deficitiniu geriamu vandeniu.
„Nors dvejojome, tačiau juo užgesinome gaisrą. Gerti nebeliko ką. Ir po kelių minučių tankas paleido dar tris šūvius. Iš užgesinto kabineto neliko nieko“ – pamena Obama.
Greitai suprato, su kuo kariauja
Pasak šių Ukrainos karių, dalyvavusių konflikte nuo jo pradžių, pirmąjį Rusijos invazijos ženklą Donbase, jie pastebėjo dar kovojant už Opytnojos gyvenvietę Donecko priemiestyje.
„Pirmiausia pastebėjome, jog pradėjo važinėti T72 tipo tankai, kurių Ukraina neturėjo. Tuomet mes jau supratome, kad prieš mus kovoja profesionali kacapų kariuomenė. Neilgai trukus pamatėme ir pirmuosius nukautus jų kūnus, rusų armijos kamufliažą“ – tvirtina Čečėnas, šią pravardę gavęs dėl savo pavardės Čyčka.
Jo nuomone, separatistų kovotojas pavasarį neturėjo jokios kovinės patirties, tačiau per kelis mėnesius jų pozicijas sustiprino atvykėliai iš Rusijos, bei jų instruktoriai apmokę šachtininkus, buvusius kalinius ir paprastus Donbasiečius, nutarusius imti ginklą.
Paklausti, ką matydavo priešininko pozicijose oro uoste, kariai teigia, jog buvo ir rusų, kirkizų, čečėnų – „kartais girdėdavome kaip šaukia „Allahu Akbar“.
Švytintis pakaruoklis
„Supraskite, mes šaudydavome šunis, kad atbaidytume nuo žuvusių rusų ir separatistų kūnų, kurie voliodavosi oro uosto prieigose“ – teigia pašnekovai. Anot jų, žuvusių separatistų ir rusų ten buvo šimtai. Kūnai buvo laikomi šaldytuvuose, rūsiuose, kad neskleistų kvapo. Tačiau mirtį ir įrančius kūnus užuodėme nuolat.
Karių skaičiavimu, oro uoste per visą kovos laiką, buvo nukauta daugiau kaip pusantro tūkstančio separatistų ir rusų karių. O Ukrainos gretose žuvo tik 96. „Jie skelbė ir tebeskelbia, jog oro uoste mūsų nukovė daugiau kaip tris tūkstančius. Pasakysiu tik tiek – aš ten buvau, viską mačiau. Tą gali patvirtinti ir kiti kariai: jei tie „DLR“ ir „LLR“ gyventojai sužinotų apie 96-is nukautus ukrainiečius, visus tuos givius ir motorolas (separatistų batalionų lyderiai – DELFI) kepurėmis užmėtytų“ – įsiterpia pokalbį klausantis Bogdanas.
Kariai sutinka, jog pačiu sunkiausiu laiku – paskutinėmis oro uosto gynimo dienoms, Ukrainos pusė prarado daug. Vien 95-osios brigados karių žuvo apie dvidešimt penkis.
Kalbant apie Ukrainos karius, patekusius į separatistų ir rusų nelaisvę, Bogdanas prisimena vieną išskirtinį atvejį.
„Vienas karys iš mūsų brigados, per artimą kovą terminale, pateko į nelaisvę. Jį pakorė tokioje vietoje, kuri puikiai matoma iš mūsų pozicijų. Tačiau kasnakt jį apipildavo kažkokiu skysčiu, gal fosforu, kad tamsoje jis švytėtų. Tokie tie slavianai“.
Ekstremaliausias piknikas
Pašnekovai, paprašyti pasidalinti atsiminimais, kaip gi atrodydavo paliaubų sutartis iš oro uosto pozicijų, prisimena pirmąją sutarties pasirašymo dieną.
„Sulaukėme artimųjų skambučių, sveikinimų. Mes jau išties buvome pavargę, todėl norėjome pasinaudoti ramybės metu. Sugalvojome padaryti barbekiu. Išėjome į kiemą, išsikasėme duobę. Radome šaldytuvą, nuo jo nugarėlės nuėmėme groteles, kurias norėjome panaudoti kepant mėsą.
Tik uždėjus visa tai ant ugnies, pasklido viliojantys kvapai, seilės pradėjo kauptis. Staiga išgirdome švilpimą virš mūsų – krito mina. Supratome šį ženklą ir kas per paliaubos tai yra. Aš sakiau Obamai – tu eik stebėt teritorijos, o aš užsidėjau šalmą, neperšaunamą liemenę ir likau duobėje pabaigti mūsų kepsnio po krentančiomis minomis. Tai pats ekstremaliausias barbekiu, kokį esu gaminęs“ – su šypsena įvykį prisimena Čečėnas.
Pradžioje gindami oro uostą kariai neturėjo net šilumai jautrių stebėjimo prietaisų termovizorių – „naktį žiūrį į tamsų horizontą ir kiekvienas medis, žolė ar kupstas virsta į separatistą. Būdavo tokių atvejų, kai jie iš tiesų nepastebėti arti prieidavo. Keletą kartų su separatistais miegodavome tame pačiame oro uosto pastate, girdėdavome jų šnekas už sienos“.
Svarbiausia šeima
Oro uoste didžiausias deficitas yra miegas. Obama tvirtina, kad jo rekordas – penkios paros be miego. „Tik užmerki akis ir išgirsti kaip tolumoje suveikia „Grad“ raketų sistemos. Reiškia turi aštuonias sekundes bėgti į pirmą aukštą“ – pasakoja jis ir priduria, jog Kozerio pozicijoje, jaučiasi tarsi sanatorijoje.
Kuomet rotacijos metu Obama grįžo namo, naktį atsibudęs vis ieškodavo automato ir sunkiai užmigdavo ant minkšto paviršiaus. Karys suvokia, jog užtruks daug laiko adaptuotis namuose, ramiame gyvenime.
„Kare apima šeimyniški jausmai. Kuomet matai tiek daug sugriautų gyvenimų, mirčių, prabangių namų virtusių į griuvėsius, supranti, jog svarbiausia – artimieji, šeima. Taip pat supranti, kad reikia pratęsti giminę“ – mintimis dalijasi poltavietis, kuris pasigiria jog netrukus taps tėčiu.
Šie du draugai kovojo ryžtingai ir apie dezertyravimą, net sunkiausiomis akimirkomis, neturėjo minčių. Čečėno nuomone, Ukrainos frontas susideda iš pėstininkų: „čia visi vienas kitą laikome, tarsi viena grandinė. Negali pasitraukti, palikti savo karo draugų ir nutraukti šios grandinės gijos“.
Naktinius pašnekesius nutraukia tolumoje burzgiantis tanko variklis. „O, šiąnakt ankščiau pasirodymą pradės“ – Obama ir Čečėnas pakviečia į šalia įrengtą žeminę, – „kiekvieną vidurnaktį, separatistų tankas paleidžia keletą sviedinių į šalia esančius kaimus“.
Už pusvalandžio horizonte sublyksi sprogimas, uždegdamas vienas iš kaimelio namų.
Artūras Morozovas – specialiai DELFI iš Ukrainos.