Ne, tai ne apie demokratijos lopšiu tituluojamą Graikiją (kuri taip pat gerokai nutolo nuo antikinių idealų). Tai apie svajonių šalį, suviliojusią šimtus tūkstančių lietuvių – apie Jungtines Amerikos Valstijas. Kritiką šioje šalyje egzistuojančiai tvarkai aštriai išsakė konferencijoje „TEDxVilnius“ viešėjęs Harvardo universiteto teisės profesorius Lawrence'as Lessigas, organizacijos „Creative Commons“, pasiūliusios alternatyvų turinio licencijavimo būdą steigėjas.
Demokratija ir demokratijos filtras
Savo pasakojimą L. Lessigas pradėjo nuo beveik šimtmečio senumo istorijos, nutikusios JAV, El Paso mieste Teksaso valstijoje. Tame mieste gyveno labai įdomus žmogus – medikas, dr. Lawrence'as Nixonas. Afroamerikietis. Į El Pasą jis atsikraustė 1910 metais. Ir kas dvejus metus, per kiekvienus rinkimus jis sąžiningai įmesdavo savo balsą į El Paso balsadėžę. Iki 1924 metų. Balsavimų stebėjimo komisijos narys jam pareiškė: „Dr. Nixonai, jūs žinote, kad balsuoti negalite“. „Žinau. Bet pabandyti privalėjau“, – atsakė medikas.
Balso teisę iš jo atėmė 1923 metais Teksase priimtas įstatymas: pirminiuose demokratų partijos rinkimuose (jie susiaurina antriniuose rinkimuose galinčių dalyvauti partijos narių sąrašą) dalyvauti gali tik baltieji. Tiesa, Teksase demokratų partija buvo vienintelė partija. Todėl 1923 metų įstatymas iš esmės reiškė, kad nors pagrindiniuose rinkimuose balsavimo teisė buvo suteikiama visiems, nepriklausomai nuo odos spalvos, pirminių rinkimų metu vykdyta kandidatų atranka reiškė, pagrindiniuose rinkimuose galima buvo rinktis tik iš „baltiesiems palankių“ ir „baltiesiems labai palankių“ politikų. Iš pirmo rinkimų etapo pašalinus nemenką Teksaso gyventojų dalį susilaukta akivaizdžios pasekmės: demokratija tapo palankia tik baltiesiems žmonėms.
1923 metų Teksaso valstijos įstatymo sumanytojas, anot L. Lessigo, veikiausiai yra Bossas Tweedas. Jis Niujorke vadovavo nusikalstamoms politinėms organizacijoms, ištobulinusioms „filtravimo“ įstatymą. B. Tweedas, anot L. Lessigo, sakydavo: „Nesvarbu kas yra rinkėjai. Svarbiausia – kad turėčiau kandidatų atrinkimo teisę“. B. Tweedas apčiuopė demokratijos Achilo kulną – būdą išnaudoti lyg ir visuomenės išrenkamą valdžią siekiant naudos mažai visuomenės daliai. „Jo teoriją turėtume vadinti tvydizmu“, – sakė L. Lessigas.
„Tvydizmas – tai bet kokia dviejų etapų demokratija, kur tvydai valdo pirmą etapą, o antrame etape dalyvauti gali ir visuomenė“, – savo sukurto termino apibrėžimą pateikė teisininkas. Pirmasis etapas suveikia tarsi filtras, tvydams suteikiantis įrankius valdyti demokratiją. Veikiant tvydizmui išrinkta valdžia yra palanki ne visuomenei, o tvydams.
Kaip visiškai naują tvydizmo pavyzdį L. Lessigas nurodė Honkongą. Šios salos, patenkančios į Kinijos jurisdikciją, jaunimas, protestuodamas prieš valdžios veikimo būdus, praėjusią vasarą išėjo į gatves. Paskui juos išėjo ir jaunimo tėvai. Protestas buvo milžiniškas.
Jie protestavo prieš Kinijos išleistą įstatymą, nurodžiusį, kad Honkongo vadovas bus renkamas visuotiniuose rinkimuose, bet tik iš kandidatų, kuriuos atrinks 1200 Honkongo piliečių komitetas. Kitaip tariant, regiono, kuriame gyvena 7 milijonai žmonių, vadovas būtų renkamas vos maždaug 0,02 proc. to regiono gyventojų.
Honkongo gyventojai įsiuto dėl to, kad kilo įtarimas, jog 1200 piliečių komitetas būtų sudarytas iš verslo ir politinio elito, turinčio savų tikslų, nebūtinai sutampančio su visuomenės tikslais. Tikslų, kurie labiau palankūs Kinijai, nei Honkongui.
Nepatinka atvirai? Užmaskuosime!
Minėti pavyzdžiai yra akivaizdūs ir, natūralu, sukelia visuomenės pasipriešinimą. Bet JAV tvydai per šimtmetį tapo gerokai gudresniais. JAV visuomenei šiandien visiškai įprasta, kad rinkimų kampanijos finansuojamos iš privačių rėmėjų lėšų. Tik štai bėda ta, kad politinės kampanijos finansavimas iš esmės yra tie patys pirminiai rinkimai. Anot L. Lessigo, JAV kongreso nariai ir kandidatai į kongresą nuo 30 iki 70 proc. viso savo laiko skiria ne įstatymų leidybai, o rinkiminės kampanijos rėmėjų paieškai. Tam, kad jie patys arba jų partija patektų į kongresą. Jie skambinėja po visą šalį ir niekada nematytų žmonių prašinėja pinigų, kurių reikia rinkiminei kampanijai. O beskambinėdami jie išmoksta kaip elgtis.
Jie įvaldo būdus išmelžti pinigus iš žmonių. Jie įgyja sugebėjimą prognozuoti kaip jų veiksmai paveiks gebėjimą gauti pinigų iš rėmėjų. Jie savo politinę poziciją kaitalioja priklausomai nuo to, kokia pozicija yra palankesnė pinigų srautui užsitikrinti. Ir būtent tai, anot L. Lessigo, yra pirminiai rinkimai. Ne pirminiai rinkimai vien baltiesiems, bet pirminiai rinkimai vien turintiems pinigų. O renkamų politikų interesai sutaps su svarbiausių finansinių rėmėjų interesais.
2014 metų rinkiminę kampaniją bent 1 dolerio suma remia mažiau nei 2 proc. JAV populiacijos – 5,4 mln. žmonių. Bet 100 aktyviausių rėmėjų rinkimams skyrė tokią sumą, kokią skyrė 4,75 mln. paaukojusių mažiausiai. Aktyviausi rėmėjai yra tie žmonės, kurie lemia renkamų politikų pažiūras: politikai, norėdami gauti pinigų rinkimams, turi šokti pagal dūdelę to, kuris žada daugiausiai pinigų.
5200 dolerių. Tokia yra maksimali suma, kurią vienas rėmėjas gali skirti vienam politikui. Ir tokią sumą 2014 metais politikams pervedė 57 852 amerikiečiai. Arba 0,02 proc. amerikiečių. Kitaip tariant, lygiai tokia pati suinteresuota mažuma, kaip Honkonge. Ir rezultatas – demokratija, palanki tik rinkimų kampanijos rėmėjams.
Prinstono universiteto mokslininkų Martino Gilenso ir Benjamino Page'o atliktas politikos mokslų istorijoje didžiausias empirinis JAV vyriausybės sprendimų tyrimas atskleidė, kiek politiniai sprendimai buvo palankūs ekonomikos lyderiams, organizuotoms interesų grupėms, ir paprastiems piliečiams. Lyginant politinių sprendimų ir ekonomikos lyderių tikslų suderinamumą, nustatyta aiški koreliacija: kuo daugiau pinigų verslas meta politikų rėmimui, tuo daugiau palankių sprendimų iš politikų sulaukiama. Organizuotos interesų grupės veikė panašiai, kaip ir verslo lyderių pinigai: kuo daugiau interesų grupių susiformuoja, tuo didesnė jų pageidaujamo politinio sprendimo tikimybė. O štai vertinant paprastų visuomenės narių įtaką gaunamas visai kitas vaizdas: politinio sprendimo tikimybė visiškai nepriklauso nuo to, kiek tam sprendimui pritaria ar nepritaria plačioji visuomenė. Kitaip tariant, žmonės, paprasti rinkėjai, Jungtinėse Amerikos valstijose balso teisės nebeturi. Šalyje, kuri ginklu gina demokratiją, demokratijos nėra.
Sisteminė korupcija
Tvydizmas, išnaikinęs JAV demokratiją, anot L. Lessigo, taip pat yra korupcijos forma. Kitokia, nei kyšininkavimas, kitokia, nei pinigų plovimas. Ne tokia korupcija, kurios naikinimu užsiima organizacija „Transparency International“. Tvydizmas – tai sisteminė korupcija. Tai atstovaujamosios demokratijos korupcija. Demokratijai žalinga ir atvirai neteisėta korupcija, ir įteisintoji korupcija. O jeigu tvydizmas suvokiamas kaip korupcija, tuomet JAV, viena iš nedaugelio valstybių, kurioje, anot „Transparency International“, korupcijos apraiškų yra nedaug, iš tiesų žemiau pateiktame žemėlapyje turi būti nudažyta ryškiai raudona spalva, kaip viena korumpuočiausių šalių pasaulyje.
L. Lessigo teigimu, kova su tvydizmu – tai daug didesnės kovos dalis. Teisininkas tvirtina, kad visame pasaulyje kyla pasipriešinimo korupcijai banga, staigiai stiprėja pasaulinis antikorupcinis judėjimas. Viso pasaulio šalyse – Brazilijoje, Izraelyje, Indijoje, Rusijoje, Ukrainoje, JAV ir kitose valstybėse iš visuomenės gimsta judėjimai, reikalaujantys visuomenei tarnaujančios valdžios. Kiekvienoje iš išvardintų šalių korupcijos tipai yra vis kitokie. Bet jas vienija suvokimas, kad visi korupcijos tipai generuoja fundamentalią visuomenės nelygybę.
Toks demokratijos „gedimas“, anot L. Lessigo, yra demokratijos senatvės požymis. Demokratija pasensta tuomet, kai veikiant demokratiniams mechanizmams mažytė visuomenės dalis sugeba susikurti papildomą mechanizmą, leidžiantį perimti demokratijos valdymą iš visuomenės.
Viena iš tokių beviltiškai susenusių demokratijų dabar yra ir JAV. Šalis, kurioje paprasti žmonės nebeturi galios valdyti. „Tai turėtų bauginti ir Jus. Nes po pasaulį dabar klaidžioja ne vienas apgirtęs lokys, o mažų mažiausiai du apgirtę lokiai“, – įspėjo L. Lessigas.