Kai beveik iš karto Rusija ėmėsi karinės operacijos Sirijoje, rusų naikintuvai Sirijoje pradėjo bombarduoti praktiškai viską ir visus (kitaip tariant, tuos, kurie prieštarauja Basharo al Assado režimui) – išskyrus jau minėtąją „Islamo valstybę“.
Pati Maskva tarsi juokais situaciją aiškina taip: Sirijoje nėra nieko panašaus į nuosaikią opoziciją, kuriai priklauso ir Amerikos palaikomi maištininkai.
Tiesą sakant, kaip Generalinėje Asamblėjoje netiesiogiai užsiminė Rusijos prezidentas, „Islamo valstybė“ iš „pradžių buvo sumanyta kaip priemonė kovoje su nepageidaujamais ilgamečiais režimais“, o konkrečiai neįvardytą užsakovą atspėti tikrai nesunku, „The Daily Beast“ rašo Michaelas Weissas.
Džihadistų armija, žygiuojanti per Artimuosius Rytus, esą buvo Amerikos Frankenšteinas, o dabar tik nuo savimi liguistai pasitikinčios Rusijos priklauso (praėjus metams po žlugusios JAV vadovaujamos koalicijos nesėkmės), ar šis reanimuotas lavonas bus grąžintas ten, kur jam ir priklauso būti – pranykti amžinybėje.
Visi, kas nenori šioje misijoje prisijungti prie Rusijos, B. al Assado, Irano ir „Hezbollah“, įvardijami kaip „teroristai“ ar slapti „terorizmo rėmėjai“, kurie jau geriau savo noru pasitrauktų iš kelio visagaliam V. Putinui.
Rusijos prezidentas davė aiškiai suprasti, kad jo rankos numesti bombą kada ir kur nori yra laisvos. Praėjus vos 48 valandoms jis tą parodė ne tik žodžiais, bet ir darbais – rusų bombos pataikė į kelis „Laisvosios Sirijos armijos“ taikinius, įskaitant ir tuos, kurie buvo gavę paramos ginklais iš CŽV.
Pripažinkite, vaizdelis jau matytas – maždaug prieš 18 mėnesių. Kai po Ukrainos valdžios nenoro pasirašyti Asociacijos sutartį su Europos Sąjunga Kijeve prasidėjo Maidano įvykiai, Rusijos valstybinis transliuotojas pareiškė, kad tie, kurie reikalauja tuometinio prezidento Viktoro Janukovyčiaus pasitraukimo, yra ne kas kita, o neofašistai, kuriems nuotoliniu būdu diriguoja JAV valstybės departamentas ar CŽV.
Jie esą taip pat žygiavo per Ukrainą ir vykdė žydų bei vargšų rusų, maldavusių motiniškos Rusijos globos, pogromus. Faktas, kad minėtosios mažumos nieko nepašaus nereikalavo, niekam neįdomus ir nesvarbus.
Nors oficialiai to dar labai ilgai niekas nepripažins (jeigu iš viso pripažins), Krymo aneksija ir „separatistų“ karas Donbase buvo pateikiamas kaip didvyriškas V. Putino pasipriešinimas dar vienam Frankenšteinui iš Amerikos ir jo slaptam planui Europoje vėl sudaiginti fašizmo sėklą. Tikrieji žemyno fašistai trynė rankomis ir V. Putino įvykdytą Krymo aneksiją bei invaziją į Donbasą vadino tiesiog dėmesio neverta smulkmena.
V. Putino retorikoje gausu „Privedimo prie Hitlerio“ argumentų, o štai tiesos ir objektyvo nerasta. Tikrai ne veltui kalbėdamas Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje jis užsiminė apie vieningą Sąjungininkų frontą prieš Trečiąjį Reichą, tačiau visai pamiršo, kad būtent Sovietų Sąjunga atliko vieną iš svarbesnių vaidmenų įžiebiant Antrąjį pasaulinį karą, atsiriekdama Rumunijos, Lenkijos ir Baltijos valstybių – tada dar kaip A. Hitlerio sąjungininkė.
Dar visai neseniai rusai Ukrainoje kovojo su Amerikos remiamais „banderovcais“, o dabar praktiškai pagal identišką scenarijų Maskva ėmėsi tariamai amerikiečių palaikomos „Islamo valstybės“ Chomse, Chamoje ir Idlibe – provincijose, kur „Islamo valstybė“ savo veiklos nevykdo. Bet kam tai rūpi?
Vladimiras Leninas yra rašęs, kad „nėra klaidingesnės ir žalingesnės idėjos nei užsienio politikos atskyrimas nuo vidaus politikos“. Maskva turi du skirtingus propagandos skleidimo laukus, dvi skirtingas publikas, kurioms bando įtikti – šalies viduje ir užsienyje.
Pirmoji reikalinga V. Putinui siekiant išsilaikyti valdžioje, gyvam, nebaudžiamam. Ji taip pat reikalinga norint Rusiją pateikti kaip atsvarą piktiems Amerikos ir NATO kėslams, o tam puikiausiai tinka tiek švelnioji, tiek kietoji galia.
SA-22 priešlėktuvinės raketos ir naujausios kartos naikintuvai, aprūpinti raketomis oras-oras, Sirijoje atsirado tikrai ne tam, kad numuštų „Islamo valstybės“ lyderio Abu Bakr al-Baghdadi skraidantį kilimą.
Vidaus propaganda – tamsioji nacionalinės didybės pusė, Rusijos noras save pateikti kaip išorės konspiracijos, sąmokslo, kurį prieš ją surengė visi galingesni, auką, nors iš tikrųjų jos šaknys – faktas, kad ji tėra demoralizuota ir parklupdyta buvusi supervalstybė.
Kaip yra sakęs V. Putinas, Sovietų Sąjungos žlugimas buvo didžiausia XX amžiaus tragedija, tačiau ne todėl kad atėjo galas pasauliniam komunizmui, o todėl, kad su ja išblėso šalies imperinė didybė, pagarba sau išgaravo kaip dūmas.
V. Putinas – didis nacionalistas, didžios jėgos ideologas, siekiantis pamatyti, kaip Rusija vėl tampa dominuojančia galia geopolitikos scenoje (ta, kuri visada smogia pirmoji), tačiau pakankamai politiškai parsidavėliškas, kad tam tikra prasme įtiktų tokiems politikams kaip Alexis Tsipras, Marine Le Pen ir Patas Buchananas.
Norėdamas sėkmingai penėti maniakinį siekį visur ir visada triumfuoti, propagandą iš šalies vidaus jis turi kreipti ir į išorę, į tarptautinę sceną, nes šalies viduje Rusijos dabartis ir ateitis, reikia pripažinti, atrodo labai nykiai. Iš šalies bėga tiek kapitalas, tiek protingi žmonės. O kur dar Vakarų sankcijos, smaugiančios šalies ekonomiką. Kur besi pirštu, ten problema.
Istorikas Timothy Snyderis viską paaiškina labai paprastai, logine seka:
1) V. Putino populiarumas priklauso nuo televizijos
2) Rusijos televizijos kalba apie įvykius už Rusijos ribų.
3) Tai reiškia, kad Rusijos prezidentas privalo triumfuoti prieš Amerikos hegemoniją, t.t.
4) Ukrainoje Rusijai sužibėti sutrukdė silpnoka Ukrainos kariuomenė ir Europos Sąjungos pritaikytos sankcijos.
5) Būtina pasirūpinti, kad 4-ojo punkto Rusijos viduje niekas neįsisąmonintų
6) Rusijos televizija skubiai dėmesį nuo Ukrainos nukreipia į Siriją.
Knygos „Tiesos nėra ir viskas įmanoma“ (Nothing is True and Everything is Possible), kurioje aprašoma šiuolaikinė Rusija kaip savotiškas didžiulis viešųjų ryšių eksperimentas, vadovaujamas lunatikų ir tikrų tikriausių pokštininkų, autorius Peteris Pomerancevas teigia, kad V. Putino siunčiama žinutė apie Siriją – kone chrestomatinis atvejis. Ir tai tik pradžia.
„Sirija tėra tik treniruotė prieš tikrąjį konflikto eskalavimo naratyvą. Tikslingai dėliojamas veiksmų planas, kuris verčia JAV atrodyti silpnas, scenos centre atsiduria V. Putinas: ar jis blogas, ar geras iš tikrųjų niekam net nesvarbu, nes Kremlius puikiai žino – bloga reklama taip pat yra reklama. Tikslas visada tas pats, nors pavadinimas ir keičiasi – „teroristai“ Sirijoje yra tas pat kaip ir „fašistai“ Ukrainoje. Iš tikrųjų net nėra labai svarbu, ar tie priešai tikri – svarbu, kad istorija vystytųsi ir toliau, Jungtinės Valstijos neturėtų laiko ir jėgų atgauti pusiausvyros, atsikvošėti ir pagalvoti“, – mano P. Pomerancevas.
Pačioje Rusijoje šalies valstybinė televizija „tiesiog kartoja tą patį triuką, kaip kad elgėsi dėl Ukrainos“, sako buvęs dabar jau išformuotos naujienų agentūros „RIA Novosti“ darbuotojas ir tikras propagandos ekspertas Vasilijus Gatovas.
„Jie stengiasi nukreipti vietos žmonių dėmesį ir įpiršti mintį, kad visi už Rusijos ribų yra melagiai. Jie teigia, kad vykdoma itin gerai organizuota kampanija, kurios tikslas – bet kokia kaina diskredituoti Rusijos veiksmus Sirijoje. Jie tvirtina, kad Amerika ir NATO yra įsitraukusios į informacinį karą prieš Rusiją, o jo pagrindinis tikslas – neleisti V. Putinui susigrąžinti vieno įtakingiausių pasaulio politikos veikėjų statusą“, – teigia V. Gatovas.
2013 metais kartu su „Voice of Russia“ ir „Moscow News“ buvo išformuota naujienų agentūra „RIA Novosti“ – toks sprendimas priimtas Kremliui vykdant šalies propagandos aparato reorganizaciją į holdingą, pavadinimu „Russia Today“, prie kurio valdžios vairo stojo Dmitrijus Kiseliovas, šiuo metu kontroliuojantis vietinę naujienų tarnybą, ir toliau besivadinančią „RIA Novosti“.
Viename neseniai „RIA Novosti“ įpėdinio „Rossija Segodnia“ pasirodžiusiame straipsnyje teigiama, kad JAV antskrydžiai prieš „Islamo valstybės“ teroristų taikinius iš tikrųjų yra dalis prieš Rusiją nukreiptos konspiracijos teorijos, skirtos stumtelėti teroristų kariuomenę prie pakrantės provincijų – Latakijos ir Tartuso, kur daugiau išteklių, o Rusijai priklauso tiek naujos, tiek senos karinės instaliacijos.
Reikia pripažinti, kad tokie pranešimai – labai daug, palyginus su dar visai trimituotais teiginiais, kad Rusija iš viso nesvarsto galimybės įsitraukti į karą Sirijoje. Rugsėjo 10 dieną Rusijos Federacijos Tarybos užsienio reikalų komiteto vadovas Konstantinas Kosačiovas atmetė teiginius, esą Rusija telkia savo pajėgas Sirijoje, ir apkaltino Jungtines Valstijas veidmainiaujant, o JAV ambasados Maskvoje atstovą – neprofesionaliu elgesiu, tesiekiant gauti dėmesio.
„Nė vienam diplomatui nevalia kritikuoti politikos šalies, kurioje jis atlieka diplomatinę misiją“, – „Rossija Segodnia“ kalbėjo K. Kosačiovas ir pabrėžė, kad Rusija tiesiog politine prasme labai palaiko Sirijos prezidentą Basharą al Assadą, tačiau apie jokį tiesioginį politinį įsikišimą negali būti nė kalbos.
Spalio 2 dieną K. Kosačiovas tai pačiai žiniasklaidos priemonei skundėsi, kad Jungtinės Valstijos itin neatsakingai meta kaltinimus Rusijai esą kare, apie kurį dar prieš savaites nebuvo nė kalbos, ji naikina taikinius, neturinčius nieko bendro su „Islamo valstybe“.
„V.Putinas ir Rusijos kariuomenė iš tikrųjų visai nenori apie savo tikruosius kėslus kalbėtis su žiniasklaidos atstovais“, – teigia V. Gatovas, kuris tvirtina, kad pastaruoju metu valdančiosios partijos retorika drastiškai pakito. Kartais peršasi išvada, kad net aukščiausių Rusijos valdžios sluoksnių veikėjai neturi žalio supratimo, kokia toji politika.
Rusijos žiniasklaidos orbitoje V. Putino atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas netgi išreiškė abejonę, ar „Laisvoji Sirijos armija“ (FSA), vardas, kuriuo vadinami nuosaikūs arba nacionalistai kovotojai su valdančiuoju režimu, dar iš viso egzistuoja.
Prieš kelias dienas jis pareiškė: „Nejaugi dauguma jų neprisijungė prie „Islamo valstybės“? Taip, seniau toks darinys egzistavo, bet kaip yra dabar, niekas negali tiksliai pasakyti, tai gana reliatyvi sąvoka“.
Nepaisant to, Rusijos diplomatijos vadovas Sergejus Lavrovas tą pačią dieną patvirtino FSA egzistavimą ir netgi juos įvardijo kaip Rusijai reikalingus tarpininkus, sprendžiant Sirijos krizę.
„Mes „Laisvosios Sirijos armijos“ nelaikome teroristine organizacija, manome, jie turėtų būti politinio proceso dalimi“, – žurnalistams Niujorke sakė Rusijos užsienio reikalų ministras. O tuo metu Rusijos lėktuvai bombardavo ne ką kitą, o „Laisvosios Sirijos armijos“ pozicijas.
Kita – paradoksali – tema yra V. Putino klausimas Amerikoje.
„Tai, ką matau Rusijos televizijų pokalbių laidose ir laikraščiuose, kurių skleidžiamais nuodais sąmoningai nuodijausi, bandoma įteigti, kad Vakarai tiesiog laukia nesulaukia, kada V. Putinas mirs ar išeis į pensiją, tačiau iš tikrųjų jiems reikia su juo susidoroti dabartine forma (...)“, – tvirtina V. Gatovas.
Be to, tai kelia savotišką grėsmę spekuliacijoms Rusijoje, esą V. Putinas – pačiame tarptautinių sprendimų priėmimo proceso centre.
Ir tikrai: kai Rusijos prezidentas buvo nufotografuotas besidaužiantis stiklą per itin nejaukią Jungtinių Tautų vakarienę, daugumai rusų buvo sudarytas įspūdis, kad susitarimas jau kaip ir ranka pasiekiamas.
Nacionalistams, nerimaujantiems, kad V. Putinas iš tikrųjų nėra toks jau didis imperialistas, kaip kad nori pasirodyti draskydamasis Europoje, ši scena tapo tiesos akimirka, praregėjimu, kaip kad savo tinklaraštyje teigia Dmitrijus Bobrovas.
„Dabar pamatysime, ar tas šalies išdavikas – V. Putinas – pasirengęs į kanalizaciją lengva ranka nuleisti visus „Novorosijos“ rusus“, – turėdamas galvoje Donbase užgimusį ir ten savo trumpą niekingą gyvavimą baigusį siekį iš žemių ir kraujo sulipdyti naują imperiją teigia tinklaraštininkas.
Kremliaus proteguojami užsienio žiniasklaidos kanalai – paprasčiausi „paspaudimų generatoriai“, kuriems pavestas „aktyvių priemonių“, senos geros sovietų žvalgybos strategijos, kuria, pasitelkdama tiek slaptus, tiek akis badančius įtikinėjimo būdus, Maskva bandė manipuliuoti žmonėmis iš užsienio (dažniausiai siekdama juos nuteikti prieš vietos valdžią), vaidmuo.
Šiandien šiam tikslui V. Putinus kliaujasi tokiais anglų kalba rašančiais portalais kaip „Sputnik“ ir RT, kuriems akivaizdžiai prisitaikyti prie naujų Artimųjų Rytų realijų (arba pseudorealijų) šiek tiek sudėtinga.
„The Daily Beast“ jau rašė, kad RT ne tik meluoja apie įvykius pasaulyje ar transliuoja „alternatyvius“ pačių įvairiausių fenomenų paaiškinimus (popiežius – ateivis iš kosmoso, Ebolą kaip biologinį ginklą sukūrė CŽV, Rugsėjo 11-osios išpuoliai – pačių amerikiečių darbas ir t.t. – sąrašą būtų galima tęsti be galo), tačiau ir nepamatuotai pučia savo žiūrimumo reitingus, bandydamas patenkinti protu nesuvokiamo dydžio metinį biudžetą, kuris šiais metais greičiausiai sieks beveik pusę milijardo dolerių – jeigu tik RT vyriausioji redaktorė Margarita Simonian viską padarys teisingai (o jai gali ir nepavykti).
Juk kanalas „naujienų“ nefabrikuoja, o realiu laiku reaguoja į Vakarų žiniasklaidos pranešimus, tad ir jo parengti reportažai apie Siriją sunkesni ir originalesni nei vietinės rusų žiniasklaidos. Pavyzdžiui, kanalo svetainėje ne kartą tyčiotasi iš teiginių, esą Rusija Sirijoje telkia pajėgas.
Kartą netgi išjuoktas ir „The Daily Beast“, kuris tokią informaciją pateikė rugsėjo pradžioje. Dabar kanalas be menkiausios ironijos ar prieštaravimų skubiai persijungė į plataus masto karo propagandos režimą ir skalambija apie V. Putino ginkluotę, kuri, savaime suprantama, klaidingai įvardijama kaip „Islamo valstybei“ naikinti skirtoji.
Klastojami ir iškraipomi esminiai faktai. Pavyzdžiui, straipsnis, pavadinimu „JAV Sirijoje neberanda 9 CŽV apmokytų maištininkų, bet McCainas tvirtina, kad juos rado Rusija“, kuriame teigiama, esą respublikonų senatorius Johnas McCainas, kuris Rusiją kaltina bombarduojant CŽV remiamus kovojus Sirijoje, negali būti teisus, nes Pentagonas jau anksčiau sakė, kad jo palaikomi kovotojai mįslingai „dingo“.
„Jeigu 9 iš tų JAV apmokytų kovotojų šiuo metu kovoja su „Islamo valstybe, o likę dingę kažkur Sirijos dykumoje, o galbūt dar baisiau – prisijungė prie „al Nusros“, kitų džihadistų grupių ar tos pačios „Islamo valstybės“, Amerikos valdžia, švelniai tariant, daro siaubingą ir priešingų nei tikimasi rezultatų duodantį darbą“, – rašoma straipsnyje.
CŽV remiami kovotojai niekada nebuvo dingę be žinios. Tiesą sakant, egzistuoja dvi atskiros JAV programos – vienai vadovauja slaptosios tarnybos, o kitai – šalies gynybos departamentas. CŽV programa skirta padėti kovotojams prieš B. al Assado režimą, o Pentagono mokymų ir aprūpinimo programa (kuri šiuo metu jau nebevykdoma dėl daugybės priežasčių, tačiau „Sputnik“ tai nė motais), buvo skirta sukurti kovos su terorizmu pajėgas, kurios kovotų išskirtinai su „Islamo valstybe“, o ne su valdančiuoju režimu.
„Sputnik“ be skrupulų į vieną suplakė dvi strategijas ir pareiškė, kad JAV pareigūnai melagingai kaltina Rusiją nužudžius Vašingtono parengtus kovotojus, kurių paprasčiausiai neberanda.
Tiesą sakant, aktyvios priemonės ir dezinformacija ir be didesnių pastangų Amerikos visuomenėje pasėja skepticizmo, abejonių ir pasimetimo sėklą.
Atsižvelgiant į šizofrenišką JAV politikos Sirijoje prigimtį, dauguma amerikiečių jau dabar sunkiai apsisprendžia, kodėl jiems turėtų rūpėti, ką ten naikina Rusijos karo lėktuvai.
Visai neseniai JAV prezidentas B. Obama pareiškė: „Mes ir toliau kovosime prieš „Islamo valstybę“. Ir toliau remsime nuosaikią opoziciją... Neketiname paversti Sirijos į Jungtinių valstijų ir Rusijos karo žaidimų lauką. Tai būtų klaidinga strategija. Tai Rusijos, Irano ir B. al Assado karas prieš daugumą Sirijos žmonių. Mūsų priešininkas – tik „Islamo valstybė“.
Jeigu vyriausiasis karinių pajėgų vadas mano, kad jis gali ištiesti ranką nuosaikiai opozicijai, likimo valiai prieš tris skirtingus priešus palikdamas didžiąją daugumą Sirijos žmonių, tuomet kam reikia tų RT ir „Sputnik“, norint Jungtines Valstijas išvesti iš pusiausvyros, sutrikdyti ir išmušti iš vėžių?