Tiems, kurie tweetina ir postina, kad „aiškiai neturi ką veikti” ar „teroristams tie pasivaikščiojimai dzin”, noriu pasakyti, kad visuomet turiu ką veikti, netgi oras nebuvo gražus – žiaurus vėjas ir žvarba stingdė žmonių veidus ir rankas.
Nežinau, kaip jautėsi teroristai – sugauti ir dar tik planuojantys savo veiksmus, bet ėjome ne dėl jų. Dėl savęs. Dėl savo laisvės. UŽ savo laisvę, už VISAS savo laisves ir teises. Už teisę gyventi. Taip pat juokauti. Ir netgi kvailai juokauti.
Strasbūro savivaldybė šeštadienį bemaž visą dieną viešuoju transportu žmones vežė nemokamai – autobusuose ir tramvajuose bėgančios eilutės skelbė, kad vyksta pilietinė akcija, respublikos manifestas.
Tądien nesiskirstėme į valdžią ir visuomenę, piliečius, imigrantus ar turistus. Draugiškai susiglaudę – su šypsena atsiprašydami ir su šypsena purtantys galvą, kad „nieko tokio” – numindėme kits kitam kojas sausakimšuose vagonuose, o paskui gatvėse.
Dažnai nesupratome, kokia kalba šalimais einantis komentuoja Tavo plakatą, ženklelį, pieštukus plaukuose ar kepurėje – bet puikiausiai jutome, kad bendrystę, vienybę, stiprybę. Atėjo hipiai, anarchistai, antikapitalistai, politikai, pareigūnai, mamos su kūdikiais, jaunuoliai, susikibę už rankų, klerkai ir šventinių girliandų tvarkymo darbus palikę darbininkai pilkais kombinezonais.
Niekas niekam nepiršo savo idėjų, niekas nesakė skambių kalbų, netgi niekas nereguliavo, kada tiksliai ir kur eisime. Ir to nereikėjo.
Jausmą, kai kartu su bemaž pusę šimto tūkstančių žmonių stovi ar eini šalimais, kai rodos, galėtum susiimti už rankų tuoj pat, galėčiau palyginti tik su tuo rugpjūčio 23-iosios rytu prieš dvidešimt šešerius metus, kai dar vaikas stovėjau Smėlynės gatvėje Panevėžyje ir visi nerimastingai laukė to momento, kada visi susiimsime už rankų.
Tuomet tiems, kas trukdė mūsų laisvei, mūsų vidinės audros ir susikibimas už rankų irgi buvo „dzin“. Bet mums nebuvo „dzin“ ir tai svarbiausia.
Kai laisvę mylinčiai prancūzų tautai, prancūzų visuomenei buvo padaryta tokia baisi žaizda, labiausiai bijojau tik vieno – kad radikalų sėjama neapykantos ir supriešinimo sėkla nesudygtų iš skausmo paklaikusių žmonių sielose, kad prancūzas neatsigręžtų prieš prancūzą.
Kad ne tik jie, bet ir visa Europa, visa Vakarų civilizacija neįkristų į duobę, taip atkakliai kasamą smurto apologetų, kad nepradėtume matyti priešo savo kaimyne vien tik dėl jo maldos kilimėlio, juodų akių ar imigranto vizos.
Vis dar bijau.
Bet kartu turiu vilties. Kol išliks tas trapus, bet be galo gyvybingas noras pabūti drauge, kai sunku, kol rasime paguodą išėję į gatves ir susijungę rankomis su nepažįstamais, bet artimais žmonėmis, kol jausime stiprybę tiesiog taikiai eidami drauge, užtvindydami miestų gatves ir aikštes savo žmogiškąja būtimi, tol vis tik paukščiai skraidys aukščiau už kulkas, tol laisvė ir orumas bus verti daugiau nei smurtas ir kraujas.
„Charlie Hebdo“ vyriausiojo redaktoriaus Charbonnier žodžiai „Aš renkuosi mirti stovėdamas, nei gyventi klūpodamas“ atskleidžia Vakarų civilizacijos, liberaliosios demokratijos esmę – žmogus turi sąmoningą pasirinkimą ir kova už būvį bei troškimas gyventi nėra viskas. Be galo svarbu, bet ne viskas.
Tą pamiršta Maskva, tą pamiršta ISIS, tą pamiršta visi tironiški režimai, visi diktatoriai ir valdantys smurtu – laisvė ir orumas yra tokie pat svarbūs kaip oras, kartais – svarbesni.
Žmogaus minties negalima uždaryti narve. Žmogiškumo sunaikinti negalima. Net jei dalis mūsų palūžta, pasiduoda, vis tiek lieka tie, kurie rinksis mirti stovėdami. O kiti jų nepamirš.
Tačiau yra kai kas, ką mes mėginome pamiršti, mėginome nematyti, nors tiesos ignoravimas dar niekada tiesos nenužudė. CNN politikos komentatorė Sally Kohn Twiteryje taikliai apibūdino mūsų tunelinį matymą – dėl vieno žmones šaudančio musulmono mes apkaltiname kiekvieną, išpažįstantį islamą; dėl vieno žmones šaudančio juodaodžio mes apkaltiname kiekvieną juodaodį, tačiau vienas žmones šaudantis baltaodis telaikomas psichiškai sutrikusiu vienišu šauliu.
Mūsų nenoras pripažinti, kad teroro aktus atlieka visokie žmonės, kad absoliuti dauguma islamą išpažįstančių žmonių niekam nieko blogo nepadarė yra kuras radikalų propagandos mašinai, kurios tikslas yra sukelti sumaištį bei nužudyti tiesą.
Diena, kai rėkdami „Šlovė Alachui“ automatais ginkluoti teroristai išžudė žurnalistus, galėjo tapti diena, kai galėjo mirti tiesa, kai galėjome visiškai apakti ir pradėti matyti visus islamą išpažįstančius ir tamsesnės odos žmones kaip blogį.
Tačiau taip nenutiko. Didžiulis skausmas netapo pabaigos pradžia. Vis daugiau balsų garsiai skelbia tiesą – sausio 7 nuplėšė mums nuo akių šydą apie iliuzinį ryšį tarp religijos, etninės kilmės ir smurto.
Viliuosi, kad sausio 7 padarys galą rasizmui iš esmės, kad kiekvienas, kuriam buvo „kažkaip nejauku“ ir kiekvienas, kuris juokais ar rimtai rūšiavo žmones į pavojingus ir nepavojingus dėl jų rasės ir religijos, atsibus.
Atsibus tie, kurie nori matyti stereotipinį teroristo paveikslą. Atsibus tie, kurie nenori matyti problemų savo kieme. Atsibus tie, kurie nori mosuoti teisuolių vėliava ar gyventi nacinalistinėse iliuzijose.
Jei toks yra Europos pabudimas iš stingulio – sumokant širdį draskančią kraujo kainą – tegu šis atsibudimas būna suvisam, tikras. Mes nebeturime privilegijos rūšiuoti „mūsų karas/jų karas“, „svarbios teisės/nesvarbios teisės“, „jie/mes“.
Nuomonė, kad teroristų veiksmai pateisina karo pradėjimą, kad kova su smurtu pateisina žmonių žeminimą ir kankinimą, nes įtariamieji neturi žmogiškojo orumo, vis dar gaji. Galima būti prieš terorizmą, bet nebūti už karą, būti prieš smurtą ir kartu už pagarbą žmogaus orumui, už laisvę kalbėti ir galvoti savaip.
Pabaigai.
Tikriausiai dalis Jūsų, perskaitę šį tekstą, vis tiek linguosite galvomis – ko ji ten ėjo, ne prancūzė gi. Norėčiau Jums atsakyti savo bičiulės, Prancūzijoje daugelį metų gyvenančios lietuvės Jurgos žodžiais: „Nei akimirką nepagalvojau apie tai, jog galbūt neverta eiti, nes nesu prancūzė. Tai, kas vyko tas tris dienas, nėra nusikaltimas prieš Prancūziją – tai nusikaltimas prieš visus laisvai mąstančius žmones, prieš laisvą žodį. Kas jau kas, bet mes, lietuviai, žinom, kiek kraujo sugeria spauda, mat turim žodį „knygnešys“. Žmonės į gatves išėjo ne tik Paryžiuj, ne tik Prancūzijos miestuose, bet ir kitose šalyse, kurios buvo kartu su mumis.
„Esu žydas ir aš myliu mususlmonus“, „Esu musulomonas ir aš myliu žydus“', „paukščiai skrenda aukščiau negu kulkos“, „mes visi šiandien esam CHARLIE“, „Laisvė žodžiui, laisvė kūrybai!“ – taip skelbė užrašai žmonių rankose, ir aš su jais buvau, nes aš visąlaik būsiu ten, kur reikia išvyti neteisybę, aš visąlaik būsiu prieš terorizmą, nes aš mėgstu tiesą!
Sausio 7 diena juodu kaspinu įrašyta i pasaulio kalendorių kaip rugsėjo 11 amerikiečiams arba kaip mums sausio 13-oji, Laisvės gynėjų diena. „JE SUIS CHARLIE“.