Buvęs NATO lyderis sako, kad karas su Rusija tikėtinas jau 2017-aisiais. Apsiginkluokite arba susitaikykite su pasekmėmis, jis pataria. Tačiau kas nutiko diplomatijai?
Įsivaizduokite: grupelė britų, trokštančių pabėgti nuo ES ir lietaus, susipakuoja daiktus ir patraukia į tolimas laukines Rytų Sibiro žemes, meta iššūkį lokiams ir -47 laipsnių šalčiui, pradėdami naują gyvenimą.
Jungtinės Karalystės laikraščio „Express“ teigimu, 78 proc. Jungtinės Karalystės rezidentų svarstytų tokią galimybę, jei įstatymas, kurį palaikė Rusijos parlamento žemieji rūmai, įsiteisėtų. Tai reikštų, kad 300 pareiškėjų būtų nemokamai suteiktas hektaras žemės kažkur Rytų Sibire. Užsieniečiai neturėtų visiškos nuosavybės teisės, jei netaptų Rusijos piliečiais, tačiau jie turėtų teisę naudotis žeme, plėtoti žemės ūkio ar turizmo verslą 11 laiko zonų apimančios šalies srityse, kurios anksčiau buvo tinkamos tik gulagams. Tai – realybės šou kūrybinis procesas.
Sužavėti vaizdo siužeto, nufilmuoto kažkada trumpos Sibiro vasaros metu, kuriame rodoma basakojė šviesiaplaukė, apsirengusi trumpa tradicine suknele, britai susiviliojo nuostabiu Sibiro gamtos grožiu ir praktišku Vladimiro Putino vadovavimo stiliumi. 22 tūkst. apklausoje dalyvavusių britų, paklaustų, ar „keltųsi į Rusiją, jei ten nemokamai gautų žemės“, atsakė, kad „taip, tai būtų puikus sandėris“.
Branduolinis karas labai tikėtinas
Tiesa, Rytų Sibiro plotas yra stulbinantis. Ir kol jame nėra barų, alaus, žuvies ir traškučių, jo atokumas gali būti jo didžiausias privalumas, jei generolas Richardas Shirreffas, buvęs NATO vyriausiasis vadas Europoje, yra teisus. Jis tiki, kad NATO ir Rusija juda branduolinio karo kryptimi, nebent Aljansas, o ypač Didžioji Britanija užsiaugins stuburą, pati apsiginkluos „iki krūminių dantų“, siekdama išvengti ekspansinių Rusijos užmojų.
Šie teiginiai buvo išsakyti jam pristatant savo fantastikos knygą „2017-ieji: karas su Rusija“, tačiau R. Shirreffas teigė, kad nupasakoti įvykiai yra labai tikėtini, nebent NATO narės veiks dabar pat, kad išvengtų potencialios katastrofos.
Pažymėdamas, kad Rusija 2008-aisiais į užpuolė Gruziją, 2014-aisiais – Krymą ir vėliau – Ukrainą, R. Shirreffas teigė, kad negalima atmesti tikimybės, jog V. Putinas, kuris deklaruoja ginsiantis rusus bet kurioje šalyje, greitu metu nukreips savo dėmesį į Baltijos šalis. Ir jei taip nutiktų, šalis pradėtų karą su NATO.
NATO padidino savo gynybos pajėgumus Baltijos šalyse, tačiau R. Shirreffas sako, kad Aljansas „turi užkelti kartelę tiek aukštai, kad bet koks agresorius manytų, jog neverta rizikuoti“. Kol kas ta kartelė užkelta nepakankamai aukštai. Jo knygos įvade, turint mintyje Jungtinės Karalystės vyriausybę, rašoma: „šalis, garsėjanti kaip „vaikščiojanti tyliai, bet besinešiojanti didelį vėzdą“, dabar turi valdžią, kuri garsiai šaukia, bet, dėl gynybos biudžeto apkarpymų, nešiojasi vis mažesnę ir bejėgę lazdelę“.
Mano vėzdas didesnis už jūsiškį
Jo pasisakymas nuskamba tada, kai NATO ruošiasi pakviesti nauja Aljanso nare tapti Juodkalniją. NATO šalys yra prie pat Rusijos sienos ir yra apginkluotos ginklais, kurių. Rusijos požiūriu tie ginklai bet kada gali būti į ją nutaikyti.
Reaguodama į tai, Rusija sako savo gynybą didinsianti asimetriškai. Ji erzina JAV karo laivus pratybų Baltijos jūroje metu, pavojingai skraido apie civilinius orlaivius, bandydama parodyti, kad ji taip pat turi „didelį vėzdą“. Esame ginklavimosi varžybų liudininkai, praėjus 71-eriems metams po Antrojo pasaulinio karo. Tačiau kur yra diplomatija? Jei tikrai esame ant branduolinio karo slenksčio, be jokios abejonės turėtų būti dedamos visos pastangos siekiant suvaldyti Rusiją. Juk ne taip seniai buvo diskutuojama Rusijos įsitraukimo į NATO galimybė.
Vakarai gali nemėgti V. Putino ir tas jausmas pateisinamas, tačiau izoliavimo ir viešo pažeminimo lyderio, kuris įgyja vis daugiau populiarumo savo šalyje, politika gali nebūti pati protingiausia taktika. Kol kas sankcijos ir kritika Rusijai pasitarnavo kaip „degalai“ antivakarietiškiems pareiškimams ir augančiam nacionalizmui. Vakarų lyderiai privalo suprasti, kad padėtis Rusijoje – tai ne Pietų Afrikos apartheidas, kur dauguma yra mažumos priespaudoje, rusai nuoširdžiai mėgsta ir pasitiki savo lyderiu, ir susiburs tam, kad apgintų savo gimtinę, jei supras, kad jai kyla grėsmė.
Be taktikos pokyčių, R. Shirreffo spėjimai gali virsti pranašystėmis. Ir jei taip nutiktų, Sibiras gali būti nepakankamai toli Jungtinės Karalystės potencialiems emigrantams. Naujoji Zelandija galėtų būti geresnis pasirinkimas.
